Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS ŽINOJIMAS

ŽMOGAUS ŽINOJIMAS

ŽMOGAUS ŽINOJIMAS

Žmogus nori žinojimo. Ir todėl jis renka žinutes, eina mokslus, vargsta, mokinasi. Ir nereikėtų jam praleisti nė akies mirksnio, kuriame nebūtų turtėjęs nors keliomis žiniomis. Visos jo jusnys turėtų būti atviros pasaulio, gyvenimo pranešimams priimti. Visa jo siela turėtų būti gyva, budri, jeib jie galėtų jai tekti.

Nuostabu labai, kaip įvykiai, kaip pasaulio turinys gali tapti žmogaus žinojimu, ką tas žinojimas reiškia, kodėl žmogus jo taip trokšta. Tik šį nuostabumą išvydę, turime tuo tarpu jį palikti nepaaiškinę ir kreipti dėmesį į žinojimo turtą, jo surinkimą ir į žinojimo sąlygą.  

*     *     * 

Iš pasaulio turinio nuolatai sravi į žmogų žinių. Pasaulis slepia jų savyje labai daug. Ir jos visos nori tekti žmogui. Visokiu būdu jos stengiasi jį pasiekti. Pro visus jusnių vartus jos braujasi į jį. Kas akies mirksnį, kas minutę, kas valandą pasaulis stojasi pilnu žinių saiku prieš žmogų, jeib jį imtųsi, jį savintųsi.

Bet žmogus dažnai paneria tamsumoj pasaulio žinių akivaizdoj. Patsai jis tuo aklinasi, jeib tik nieko tikro nepamatytų, nenumanytų. Ir praleidžia akies mirksniu minučių, valandų, dienų, metų eiles, nieko iš gyvenimo nepasiimdamas. Pagaliau prasimuša jame žinojimo ilgesys, ir jis trokšta dvasinio turto.  

*     *     * 

Žinojimo pasiilgdamas, žmogus žinių renkasi. Ir klausosi kalbų, skaito raštus. Kiekvienas žodis yra pilnas visokių žinių. Šiame pasaulyje dar nė nesusiprasdamas, žmogus jau pradeda žodžius gaudyti. Tik netrukus jis žaidžia jais, tarsi jie nieko nereikštų. Praleidžia savo amžių plepalais. Ir tuomi apsiniaukia toms žinioms, kurios glūdi žodžiuose. Tik visai iš lengvo ir tik labai slankiai išmoksta priimti taip jam teikiamąsias žinias ir turtėja, didėja su jomis.  

*     *     * 

Slenka, eina, bėga amžiai. Ir neša žmogui žinių. Iš amžių srovės reiškiasi jusnims prieinama gamta, reiškiasi augmeniškasis, gyvuliškasis, reiškiasi žmoniškasis pradas. Nepasakoma trumpu žodžiu, kiek čia susikaupia! Visai nuostabiai turiningos yra žmoniškumo apraiškos, būtent mokslas, menas ir dorovė.

*     *     * 

Ir iš tikrųjų žmogus žino labai daug. Bet ne jau vien todėl, kad jis apgobtas yra be saiko didelio žinių gausumo. Jis pats yra pasaulio ir viso gyvenimo žinojimo priemonė.  

*     *     *  

Patsai žmogaus asmuo yra žinių kupinas. Žmogaus kūnas užgema, kvėpuoja, maitinas, auga. Visi kūno indai indeliai, visos gyslos, visos liaukos, visi raumenys, visos dirgsnys dirba iš pat pradžios labai tikslingai. Patsai žmogus, tai esti jo dvasia-siela, tą išvysdamas, tegali stebėties. Iš tikslingumo reiškiasi neapsakomas žinojimas.

Jis kauptas ilgais amžiais. Žmogaus kūnas augo iš mažos, menkos pradžios. Labai tikslingai ji apsireiškia ir veikia. O ji pareina iš kitų kūnų, kurie taipgi augo iš mažos, menkos pradžios. Taip žmogaus kūnas gaminasi iš nematomos ir neišmąstomos laiko ir amžių tolumos. Kiekvienas tų praleistų amžių yra jam prinešęs ir užkrovęs savo turtą, savo žinias. Žmogaus kūnas, kiekvienas tų bilijonų jojo narvelių, kiekviena to kūno dalelių yra ėmusi iš kiekvieno tų amžių akies mirksnių žinelių žinučių ir nešasi jas su savimi. O tos žinelės žinutės reiškiasi iš kūno. Todėl kūnas taip tikslingai gyvena. Žmogaus kūnas taip be saiko daug susikaupęs laiko žinių. Kad jas žmogus tik priimt galėtų!

Teisybė, jis jų imasi. Bet su kokiu vargu jis tai daro! Vartoja visokias priemones, naudojasi visokiais įrankiais. Ar reikėtų apie tai dar kalbėti? Bet taip žinias susirinkdamas, jis tikisi turįs žinojimo. Net giriasi daug ištyręs. Tačiau patsai kūno slėpinys nėra jo prieitas. O kuo garsiau jis tuo giriasi, tuo aiškiau tuo pasigyrimu įrodo, kad jis nėra nė numanęs to slėpiningumo ypatybės. Kaip ją tada galėtų, būt suradęs!  

*     *     *  

Žmogaus kūnas gyvena įglaustas į žmogaus ūpų-linkimų gyvatą, kuri jį ir prisunkia. O ta gyvata taipgi yra tarpusi savo būdu, yra augusi ir turtėjusi visokiais įvairiais jausmų jausmeliais, visokiais pageidimais ir troškimais, visokiu gyvumu, kurie visi virto žinutėmis. Nesuskaitomais akies mirksniais, nesuskaitomomis gentkartėmis ir nesuskaitomais amžiais jos kaupėsi. Kiekvieno atskiro žmogaus ūpų gyvata turtėja jam gyvenant, bet pradžia imta iš tėvų ir iš tautos ūpų gyvatos. O ta vėl savo būdu augo iš gilios senovės. Ir jos žinelės laukia, kad galėtų žmogui tekti.

Ir žmogus rūpinasi jomis. Stengiasi jas pasiimti. Bet vėl, kaip vargingai jis tai daro! Vos vienu antru judėjimu, vos vienu antru krūptelėjimu jam pasidaro numanu, kas jo asmenyje vyksta. Ir kiek jis viso to beneša į jusnių sritį, kur ,,širdies gyvenimas” virsta regimu pakitimu ir žmogui tampa sučiuopiamu! Dargi žmogus maža iš to įgyja žinojimo. Per greit kreipia žvilgį į naują ūpo sujudinimą. Per greit šoka nuo imamosios ūpo gyvatos žinios į dar vos sukylančiąją ir pasilieka nieko tikrai nesužinojęs. 

*     *     *  

Žmogaus kūnas ir jo ūpų gyvata yra įglausta į minčių gyvatą. Toji taipgi yra tarpusi ir turtėjusi amžių keliu. Apie tai žmogus pats gali daug pasakyti. Visai aišku jam yra, kaip viena mintis po kitos jam teko. Nuolatai jos jam yra sravėjusios ir byrėjusios iš pasaulio erdvių ir laikų. Su savo minčių gyvata žmogus yra kultūros gyvenimo augmuo. O tas gyvenimas kuriamas ilgais amžiais. Tai didėja, klestėja ir nyksta. Bet vienas kultūros gyvenimas prasideda iš kitojo. Ir taip vėl tęsiasi kultūrų eilės per ilgus amžius. Kiekviena atiduoda savo turtą naujai gimstančiajai. Visas jas žmogus galėtų pasiimti sąryšius užmezgęs su savo laiko kultūra. Žmogus galėtų visų buvusiųjų kultūrų žinojimu gyventi.

Bet nėra to. Žmogus per greit tenkinasi mažmožiais. Juose jis paneria. Ir džiaugiasi menkutėmis savo žiniomis, jas kuo greičiau apversdamas veikimu ar tarimu. Taip jis jas neša į pasaulį, jeib jos čia virstų įvykiu, darbu, žodžiu, mokslu, daiktu. Tuomi jis tiki įgyjąs pilną žinojimą.  

*     *     *  

Teisybė, jam tenka žinojimo! Bet vėl, koks jis vargingas! Nežino žmogus, kad visi šie jo gyvenimo skyriai, kurie yra augę per amžius ir kuriuose yra sukrauta tiek amžių žinių, kad visa tai yra įglausta į jo esmę, į žmoniškumo pradą, į žmogaus dvasią-sielą. Nežino, kad jis gali visą tą turtą aplieti ir prisunkti savo šviesa. Tuomet žmogus vienu žvilgiu galėtų pasiimti tų žinių gausybę, kuri sutaupyta ir sukaupta jo asmenybės gyvenimo skyriuose, jo kūne, jo ūpų ir jo minčių gyvatoje per nesuskaitomus amžius.

O ne vien tai. Žmogaus asmens žinojimas pasilieka sąryšyje su pasaulio žinojimu. Todėl žmogus, gyvendamas su savo asmenimi, turėtų galėt vienu žvilgiu pasiimti visą pasaulio turinį. Ir buti patsai visos visumos žinovu.

Tuo buti jis turėtų. Bet jis tuo tarpu tuo nėra. Jis tik tegaudo trupmenas iš to, ką pasaulis jam patiriamame akies mirksnyje žada. Ir jis liekasi nežinojime, liekasi vien žinojimo ilgesyje. O priežastis tam yra, kad patsai nesižino, kad nepažysta savo esmės.  

*     *     *  

Tikrasis, pilnasis žinojimas tesiranda, kuomet žmogus žino save esant tatai, kas visas pasaulio žinias, kas patį pasaulio žinojimą gali pagauti ir pasiimti, kuomet žino save esant sąmonės šviesos versme, žino save kylant iš amžinai šviesiojo Visumos Pagrindo.

Tada jis ir žino, kad visos minėtosios žinios iš žmogaus pasiima šviesos. Žino, kad žmoniškumo esmė yra viso pasaulio žinojimo akstinu ir žadintoju. Žino tada, kad jis pats kuria visą žinojimą, kur kaupia regimasis, jausmingasis bei protingasis jo asmuo, visam kas kartą teikdamas savo galią.  

*     *     *  

Žmogaus asmenybė nėra praeinamas įvykis. Ji yra to paties amžiaus kaip ir visa apsireiškiančioji visuma. Ji todėl ir neša su savim visą visos visumos gyvenimo žinojimą. Vis ir vis naujai susijungusi su patirianti dvi minčių ir ūpų gyvati, su įspūdžius priimančiu kūnu, ji pati šviesėja, įsigali, grožėja. Ir pagaliau žino, kad ji Amžinojo žinojimo priemonė.

Bet nebėra tai žinojimas, kaip jį pažystame žinių žinučių rankiodami, kaip tai daro paprastai žmonės, ypačiai mokslininkai. Žmogaus esmė yra virtusi visų žinių, viso žinojimo šviesa.

Tuomet ir nekalbame apie žmogaus žinojimą. Žmogus yra tapęs išmintimi, kuri yra viso žinojimo esmė ir pagrindas. Ir žmogaus žinojimui tuomet nėra nei saiko, nei galo.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (1924. — Nr. 8. — P. 1 — 8). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS ŽINOJIMAS