Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIKIMO SLĖPINYS

LIKIMO SLĖPINYS

LIKIMO SLĖPINYS

Pastaba. Apie Likimą sakiau šiais metais kalbas tūlose vietose Lietuvoj 

Pabusdamas šiame gyvenime, visiems žinomame pasaulyje, žmogus jaučiasi apgobtu slėpinių. Todėl tiek daug tyrinėja, žiūrinėja, klausos, uosto, ragauja gyvasis, žemo laipsnio, be kultūros žmogus. O mūsų, laikų kūdikiai nuolatai klausinėja. Ir devyni išminčiai vos bestengia į tuos klausimus atsakyti.

Kaip tik žmogus daugiau yra suaugęs, (daugiau patyręs ir todėl daugiau susikaupęs visokių žinių, jam jau nebėra gyvenimas toks slėpiningas. Tūli dalykai jam tiek aiškėjo, kad nebeliko jų slėpiningumo. Bet yra taip žiūrint tik į kelis dalykus. Jų daugis pasilieka slėpiningu. Tik žmogus nebemato to slėpiningumo. Todėl jam ir atrodo pasaulis lyg ant delno padėtas.

Dalykas tame. Menko patyrimo žmogus yra atviras visam vislo turiniui (Vislas — pasaulis, svietas. — Aut.) Jūros viso to, kas esti, nekliudomos plaukia tojo žmogaus jusnimis prieš žmoniškąją sielą. Kuomet žmogus jau pradeda iš savo patyrimų kurti mintis ir dirbti išvadas, sąvokas, spręsmus, jis lyg save užrakina prieš vislo pilnumą ir darbuojasi beveik vien tuo, ką. jis savo supratimo skritulyje yra iš to pilnumo pasiėmęs. O menko proto žmogus, prie tų mažmožių parimdamas, tiki, iš jų aiškėjanti vislo esmė; kokie yra žmogaus sąmonės turinio krisleliai, toks esąs apskritai ir vislas; kaip ten nėra slėpinių, taip ir šišon jų negali būti.

Bet kurs daugiau žinių sugauna, daugiau mokslo įgyja ir išmoksta laisviau stovėti prieš savo patyrimus, prieš savo sąmonės turinį, nepriklausomas jam, tam visas gyvenimas tiek slėpiningesniu atrodo, kiek jis išmintingesnis ir kiek jo mokslas didesnis yra. Tada net ir tokie dalykai, kurie kitiems tarsi visai paprasti, kalba apie savo slėpiningumą. Sunkumo dėsnis, paveikslui, atrodo visai neišmąstomu. Iš tikrųjų ir joks mokslininkas negali pasakyti, kaip jis veikia, dėl ko taip yra, kad akmuo paleistas krinta žemėn, o kaip planetos laikosi saulės apskrityje.

Vienas tik likimas yra visumet buvęs slėpiningu dalyku ir liekasi tokiu visiems žmonėms. Bet jis dažnai neatbojamas. Ypačiai žmonės vidutinio išprusimo laipsnio nekreipia dėmesio į jį. To priežastį mėginę, matome, kad jie likimo bijo, kad likimas juos tarsi gandina. Bet likimas yra dalykas, kurs paprastam mokslui ir nėra prieinamas. Todėl tasai mokslas ir taip maža arba beveik nieko apie jį neskelbia.

Dėl tos priežasties tuli taip sau ir gyvena, tarsi likimo visai nebūtų. Tačiau jis jiems rupi, nors ir tik slapčiai. Bet kartais bandoma jį ir mokslo būdu suprasti. O tai maždaug taip.

Sakoma, kiekvienas žmogus esąs vaisius gyvumo visų seniau buvusių amžių. Todėl jame lyg būtų sutekėjusios seniau veikusios jėgos, kurioms galima naujoje žmogaus sudėtyje naujai apsireikšti. Esą, kad gyvenime, visle, jėgos nežūnančios, o tik pakintančios ir prasimušančios veikimui, progai pasitaikius.

Tokiu būdu tai žmogus esąs tikras padaras erdvės ir amžių jėgų ir vaisius tosios gyvumo srovės, kuri tikroj aplinkumoj plūsta iš nenumatomų amžių. Ir visa, kas iš jo apsireiškia, visi jo gabumai ir veikimai, ir visa tai, kas jam tenka, kas jį pasiekia ir virsta jojo patyrimu, visa tai, kaip aplinkuma paveikia jo kūną, jo ūpą ir protą, esą lyg paslėpta jo amžiuje. O tatai esąs likimas.

Su tuo galima sutikti. Tik reikia dar brydelį žengti tolyn. Tada tegalima kalbėti iš tikrųjų apie likimą. Reikia žiūrėti į visią savo amžiaus turinį, į šeimą, giminę, tautą, į jos šalį, į gyvenamąjį laiką ir jo kultūrą, toliau žmogaus džiaugsmus ir liūdesius, į jo laimę ir nelaimę, linksmybes ir skausmus, į visus žmones ir dalykus, su kuriais kiekvienas žmogus susitinka. Visa tų dalykų tytveika sudaro likimą.

Bet reikia dar ir šį suprasti. Nėra jau tatai likimas, kas žmogui tenka. Yra žmonių, kurie gyvena tuo pačiu laiku, toj pačioj šalyj, toj pačioj tautoj, dargi toj pačioj šeimoj po visai lygiomis sąlygomis, tačiau kiekvienas jaučiasi patiktu atskiro savo likimo. Kiekvienas savaip liūdi ir linksminasi, savaip vargsta ir džiaugiasi. Likimas tame randasi, kaip žmogus savo esmėje sutinka visa, kaip jis savo viduje santykiuoja su gyvenimo turiniu, su visais įvykiais, kurie jį pasiekia.

Kiekvienas žmogus likimą savaip patiria. Ir tiktai tat gali būt vadinama žmogaus likimu, kas kiekvienam tuo atrodo sulig to, koks jis, koks jo būdas yra. Likimas yra ankščiausiai surištas su žmogaus esme. Koks žmogus yra savo esmėje, toks yra ir jo likimas.

Šie žodžiai atidengia pagrindą likimui išmanyti. Likimas yra slėpiningas, kadangi ir žmogaus esmė ir iš jos pakylanti asmenybė yra slėpininga. Pažinęs žmogaus asmenybę, pažinsi jo ir likimą. O žmogaus asmenybei pakitus, pakinta taipgi jojo likimas.

Šie tvirtinimai pareina berods nebe iš paprastų pastebėjimų. Bet jie sutinka visiškai su tuo, kas kada nors išminčių yra apie tą patį dalyką tvirtinta. Jųjų net sakoma: kiekvienas žmogus esąs savo likimo kūrėjas. Dalykas toks.

Kiekvienas žmogus yra savo esmėje gyvenimo veiksnys. Kiekvienas gyvena savaip. Ir neša į bendrąjį gyvenimą, į pasaulį savo ypatingumus. Tuomi jis tarsi save patį į jį deda. Kiek jis geras, kiek jis blogas, tiek jis gero ar blogo suteikia pasauliui. Kitais žodžiais: savo vertybe jis vertybių, savo niekingumu jis niekybių duoda gyvenimui. Ir dar pastebėtina labai, kad žmogus kiekvienu veikimu savo esmėje pakinta, krypsta geron, tai esti aukštesnio, šviesesnio žmoniškumo, arba blogon — reiškia, žemesnio, menkesnio, tamsesnio žmoniškumo pusėn.

Tokiu būdu gyvenimas, pasaulis prikraujamas žmogaus gerumais arba blogumais. O negalėdama sau pačiai pabėgti, žmogaus esmė amžinai lieka santykyje su tuo, ką ji gaminusi, ką ji į gyvenimą įnešusi yra. Ir ką žmogus patiria gyvendamas, nėra niekas šiaip, kaip jo paties ypatingumas.

Mirdamas jis berods iškyla iš likimo skritulio, iš savo kūrybos gyvenimo, bet užgimdamas jis vėl į jį įkliūva. Ir vėl jis patiria save, koks jis geras arba blogas, malonus arba piktas. Taip tai gali augti atskira jojo gyvybė ir pasidaryti individuali asmenybė, gyvas vienetas.

Žmogus nori savo esmės. Todėl jis yra. Iš to noro pareina jo esimas ir buvimas. Todėl žmogui ir priplaukia tasai pasaulio turinys, kuriame randasi žmogaus esmės antspaudas, kurs yra paėjęs iš tos esmės. Žmogus patsai, norėdamas būti, gyventi, pritraukia savo likimą.

Nereikėtų manyti, kad nenori būti, kurs sau galą pasidaro. Nėra tai galima. Žmogus tokiu būdu baigia tik gyventi taip, kaip tai plačiai žinoma. Jo viduje lieka nuolatinis tvirtinimas: esmi. Kūno sunaikinimas, tai yra nusižudymas, reiškia vien, kad žmogus nebenori gyventi kaip lig šiol. Bet savo likimui jis tik neišbėga, kadangi nuo savęs pabėgti niekas negali.

Savo noru žmogus pritraukia savo likimą. Mėginant žmogaus pasielgimą, tai aiškiai matyti. Spręsdami neapsimąstę, gal ir sakysime, žmogus kito ko nori negu kas jam tenka. Bet gerai visa apsvarsčius, pasirodo, kad žmogui visumet tenka, ko jis savo esmėje nori. Piktas žmogus pykina kitus. Gal jis ir norėtų, kad kiti jam būtų geri. Bet aišku, kad jam pačiam labai patinka piktam būti, kitiems keršyti, Taip tai iš tikrųjų savo esmėje jis to ir nori. O kad jam kiti taip jau atsiliepia, jam įvyksta, ko jis yra norėjęs. Taip visame kame žmogus reiškiasi.

Nėra tai be prasmės. Jau pradėjome tai aiškinties. Žvelkime dabar dar giliau! Bandykime aprėpti visos kūrybos gyvenimą! Jis nesilieka nuolatai tuo pačiu. O kad ir nėra visumet aišku, kur link verčiasi didysis viso pasaulio pakitimas, tai tik jau tūlų žmonių pastebėta, kad pasaulyje gyvumas auga. Pasaulio pakitimas suprastas jojo gyvėjimu.

Žiūrėdami į žmogų, jo esmę, pasakysime, ji, kaipo gyvenimo veiksnys, stiprėja, tai esti šviesėja, iš lengvo daugiau reiškia pasauliui, daugiau jam teikia dvasios gyvybes, sąmoningumo.

Kiekvienas veiksnys auga tiktai apsireikšdamas ir pats paliečiamas savo apraiškų. Visų aiškiausiai tai matyt žiūrint į žmoniškąjį veiksnį. Pradėdamas veikti, jis bus savo aplinkumos spaudėjas ir skriaudėjas. Atitinkamai ir atsilieps į jį pasaulis, žmogaus aplinkuma. Ir žmogus bus verčiamas galingiau veikti. Vėl ir smarkiau grįš jopi to veikimo atgarsis. Tada žmogus iš lengvo išmoks nešti į gyvenimą, ko labiau norės iš jo patirti. Ir jo esmė žymiai pakis. Žmogus bus visai. Ir nebespaus aplinkumos, bet jąją gaivys.

Jo esmė nūnai nebebus tiktai koks gyvybės arba ir sąmoningumo pradas, bet bus išmintis, meilė, teisingumas, malonumas, skaistumas, bus šviesi save žinanti dvasia-siela. Atitinkamai ji ir paveiks pasaulį. Žmogus į jį tarsi kraus išmintį, meilę, teisingumą, malonumą, skaistumą. Ir iš pasaulio negalės kita kas į jį atsiliepti, kaip tat, ką jis jį yra įdėjęs.

Tada jam ir nieko nebereiks bijoti. Niekur nebebus baugių, baisių slėpinių. Jis žinos, kad niekas negali jį užnikti, kas jam būtų negera, kas jo esmei nebūtų žadinimu būti dar guvesniam, malonesniam. Ir visiškai išnyks jam visa gąsdinančioji baimė. Jo nebegandina likimas. Nebėra jis jam slėpinys.

Žmogus yra su savo esme lyg išaugęs iš likimo valdžiavos. Pasaulis jam nieko negali teikti, kas jam dar būtų reikalinga. Apie visa, kas jam tenka, sakosi jisai: tiems, kurie myli Dievą, visi daiktai turi derėti jų gerui. Likimo slėpinys tada yra atidengtas. Žmogus santykiuoja su pačiu Amžinuoju Slėpiniu. Bet Jam jis reiškia pilnąjį, bet ir bailųjį sielos pagarbinimą. Ir nuolatai jį veda aukštyn Savęspi šis Slėpinys, jį nuolatai palaimindamas.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (1925. — Nr. 9. — P. 6 — 13). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIKIMO SLĖPINYS