Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KULTŪROS EIGA

KULTŪROS EIGA

KULTŪROS EIGA

Eina po žmones padavimas apie žmonijos vienybę. Žmonės būk atsigamina iš Adomo ir Ievos. Tūli tuo gyvai ir tiki. Kiti supranta tą padavimą giliau. Būtent kad žmonijos pradžia yra dvasinė ir todėl viena. O vėl kiti dar sako, kad nesanti svarbi pradžia, bet galas. Žmonija siekianti vienybės. Visas gyvenimas verčiasi jospi. O tai vadinama kultūra.

Skambus yra žodis ,,kultūra”. Tik ne visiems aiški jo prasmė. Todėl ji ir visaip suprantama. O, rodos, taip neturėtų būti. Kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje Ir kuo daugiau čia žmoniškumo, kuo daugiau jis čia reiškia, tuo pilniau žmonijos vienybė pasiekta.

Tuo pradu ši vienybė yra pagrinduota. O jam pilnai atsilukštinus, ji yra įvykusi. Pirma žmonės gyveno atskiromis asmenybėmis šalia viens kito. O kiek ir būti bendrumo juose, jie daug dažniau ir yra vienas kito priešu. Ir tik iš vieno antro pradeda apsireikšti jėgos, kurios kitus traukia talkon. Nėra tuojau numanyti, kas tos vienijančios jėgos yra. Bet geriau jas mėginant, pasirodo, kad iš jų spindi, nors ir visai slėpiningai, žmoniškumo pradas.

Jisai kuria savo apskrityj, tai esti žmoniškosios dvasios-sielos regratyje, naują, būtent savo vislą ir jį atspindina visokiais padirbtais daiktais bei įrankiais. Irgi žemo žmoniškumo laipsnio žmogus kuria tokiu būdu tai, ką šiandien vadiname mokslu, ir atitinkamus žmogaus protavimo reiškinius. Arba jis padaro tokių dalykų, kurie parodo arba leidžia numanyti, koks yra žmogus savo esmėje. Jis kuria meną. Pagaliau žmogus atspindina savo esmę savo veikimu, santykiuodamas su kitais žmonėmis. Ir vadiname tai dorove.

Tatai yra žmoniškumo prado apraiškos. Jos yra taip ilgai menkos, kol nesantykiuoja žmonės gyviau su viens kitu. Bet visumet vienas ar antras kitus pralenkia savo apsireiškimu ir traukia kitus į savo dvasios-sielos skritulį. Kultūra pradžioje yra tokiu būdu atskiro žmogaus dalykas.

Bet iš lengvo ji plinta ir gilėja. Pasidaro tikras kultūros skritulys. Tūlos giminės, kartais jau net šeimos tampa kultūros židiniais. Bet su laiku visa tauta virsta savo kultūros gyvata. Svarbūs tam yra tūli veiksniai.

Pirmutinis ir vyriausiasis yra žmoniškoji vienos atskiros asmenybės stiprybė. Bet toliau daug reiškia ir giminės kraujas, kurs įtraukiamas į šios stiprybės srovę. Giminės kraujas verčia žmones veikti panašiu būdu. Todėl tos pačios giminės žmonių reiškiniai yra panašių lyčių. Pagautos tokio kraujo jėgõs, jos tarnauja tikram žmoniškumo pradui, kad apsireikšti gali, ir jis išeina taip visai savaip į atvirumą. — Trečias veiksnys yra tada dar ir aplinkuma bei laiko sąlygos, tai esti kosmaus jėgų veikimas.

Ir iš to išauga kultūros, kuriose žmonės yra sutelkti krūvon ir gyvena vienybėje tarp kitų, kaip salutės jūrų bangose, nuolatai pasidarančiose ir išsiardančiose. Kalbama ir apie įvairius kultūros židinius.

Tokių kultūros židinių buvo jau labai seniai. Historė mini Egipto kultūrą, Mezopotamės, Azijos Rytų, Hindų, Persų, Egėjiškų jūrų, Mikėnų, Helenų, Lotynu ir kitųjų mažiau žinomas kultūras.

Kiekviena tų šalių buvo kultūros židinys. Ir turėjo savo pažymius. Vieno kultūros židinio žmonės visame savo gyvenime skyrėsi taip labai nuo kitų, kad vos galėjo pasidaryti santykiavimo. O kur šalis, kaip Egipto žemė, gamtos buvo atskirta nuo kitų šalių ir sunkiau prieinama, čia kultūra kuo geriau išaugino savo ypatingumą, o dažnai tame ir sustingdavo.

Bet iš tikrųjų kiekvienoj kultūroje randasi linkimas plisti. Ta jėga, kuri išduoda visokius reiškinius, stengiasi juos ir paskleisti. Kiekviena kultūra, pasiekusi tikrą klestėjimo gyvumą, plūsta per savo šalies ribas, jeigu jos nėra neperžengiamos. Todėl ir patenka įvairios tautos po kultūra tos tautos, kuri daugiau rūpinasi jos auginimu. Ir nieks to negali sustabdyti. Kaip potvynio laiku jūrų pakraščiai aptvysta tarsi neišvengiamai, taip gyva kultūra aplieja silpnesnių kultūrų židinius. Ir tūlos tautos tokiu būdu tampa kitoms priklausomomis. Negalima tai niekaip išvengti, kaip tik savo kultūros auginimu. Tai ypačiai svarbu suprasti mažosioms tautoms, kurios nėra gamtos saugojamos nuo kitų.

Dažnai jau bandyta tokiu būdu įtraukti, į vienos kultūros gyvumą didesnę žmonijos dalį. Ir toji tada ar gyvėjo, ar žuvo. Desties, kokios rūšies buvo plečiamoji kultūra. Kultūra gali būt ir žavinanti, nuodinga. Seni padavimai pasakoja, kad kartą kuo ne visa žmonija buvusi įtraukta į ypatingą kultūrą ir tada beveik visa ir žuvusi. Bet mūsų laikų paprastasis mokslas apie tai turi tik labai neaiškias žinias.

Todėl kalbama dažnai, kad pirmiejie žygiai didesnei žmonijos daliai patraukt į vieną kultūrą buvo daromi, kaip Makedonų valdovas Aleksandras Didysis Aziją užkariaut pradėjo. Helenų kultūra tokiu būdu virto didesnės žmonijos dalies kultūra. Ir dar šiandien tai yra jaučiama, ypačiai Europoje. Po Helenų-Makedonų laikų pagavo Lotynai, Roma skleisti kultūrą. Buvo toji vėl ta pati Helenų auginta. Lotynai tik įdėjo į ją savo dorovę, reiškia, savo žmonių santykiavimo ypatingumą. Ir tatai taipgi dar veikia Europos kultūroj, ypačiai teisingumo srityje. Ant tos kultūros pagrindo dygo ta kultūra, kurios jėga buvo krikščionybė.

Bet iš lengvo įsigalėjo naujas dalykas Europoje, ypačiai Vakaruose. Aušo naujasis amžius. Žmonės pradėjo su didesniu atsidėjimu santykiuoti su pasaulio turiniu jnsnių keliu. Buvo tokiu būdu kuriamas mūsų, laikų mokslas.

Paprastai tvirtinama, jisai esąs patsai tikrasis mokslas. O kas seniau buvę, teesą tik svajonės. Bet toks tvirtinimas pareina iš nepažinimo kitokio būdo išmanyti, savo esmėje šviesėti, stiprėti.

Mūsų laikų mokslas kuriamas šitaip. Žmoniškasis pradas santykiuoja su tuo, ką jam jusnys praneša apie pasaulio turinį. Iš jusnių pranešimo jis dirba savaip to turinio atspindinius, vaizdus. Yra tai lytys, kurių siela yra žmoniškumo šviesa. Šitie vaizdeliai, vadinami mintimis, yra jėgų branduolai, kurie spindi į aplinkumą. Jie tuo veriasi iš minčių gyvenimo srities pareit į ūpų ir pagaliau į kūno gyvenimo sritį ir čia virsta daiktu arba veikimu.

Taip mokslas plačiausioje prasmėje yra iš tikrųjų žmogaus asmenybės vidaus dalykas. Iš tokio jis virsta regimu, būtent raštu, bet ir visu tuo, ką žmonės dirba ir kaip jie gyvena. Ir žiūrėdami į tai, kalbame apie mūsų laikų technikos kultūrą, kurios pagrindas yra paaiškintasis mokslas. Žiūrint į žmogaus asmenybės vidų, reikia kalbėti apie intelekto kultūrą. Šitoji kultūra augo labai nuostabiu greitumu iš 18 šimtmečio per 19 lig mūsų laikų. O ji augo greta žmonijos skaičiaus didėjimo. Suprantamas dalykas. Kultūroj pati žmogaus jėga yra veikimui sukilusi. Ir nuolatai ji nešasi į šį gyvenimą daiktais ir veikimais. Ta srove tad ir plaukia vis daugiau žmoniškos esybės į jusnių pasaulį.

Ir taip dabar žmonija yra susikaupusi Europos vakaruose kaip dar niekumet ir niekur. Technikos kultūra stovi aukščiausia Šiaurės Amerikoj, Fransijoj ir Švedijoj ir labai žymi pasidaro dabar Vokioj. O iš tų šalių plinta per visą žemės rutulį.

Visa žmonija yra įtraukta į technikos kultūrą. Visur žmonės naudojasi jos padarais. Nėra beveik nė vieno pamiškio, kur nebūtų jųjų nors vienas antras nutekęs. Ir jis turi būt žmonių suprastas, jeib juo galėtų naudoties. Kiekvienas technikos gamintas daiktas tokiu būdu prusina žmogų, teikia žmogui mokslą, augina jo intelektą.

Tokie tos kultūros daiktai yra visos vaikščiaus, kelybos priemonės. Garlaiviai, traukiniai, automobiliai, lėktuvai — visi paveikia viso pasaulio žmones. Tarnauja santykiavimui ir telegrafai, telefonai, bevieliniai tolrašiai ir tolkalbiai. — Toliau pastebėtinos yra visos mašinos, visi įrankiai, kurie gamtos spėkas stato po žmogaus valia. Žmogus besilieka tik jų valdovu ir prižiūrėtoju.

Ir dabar galime sakyti, kad kultūra visame pasaulyje įgauna technikos kultūros pobūdį. Ir žmonėms visur joje dalyvaujant, žmonija nors paviršutiniškai taip pasidaro vienetu, žengia į vienybę.

Bet per šitą kultūrą ir visų žmonių gyvenimas visai neišvengiamai ypatingu būdu susitvarko. Vienas žmonių skaičius savo darbu patenkina kitų reikmenes. Visas pasaulis tapo didžiu ūkiu. Ir visa žmonija — šio ūkio darbininku ir savininku. Ir vėl tokiu būdu žmonija vienyta.

Bet iš viso to ir pasidarė apskritai protavimo gerbimas. Kur tiktai žmonės pasiekti technikos kultūros, čia jie visi įtraukiami ir į intelekto kultūrą. Ir todėl ji yra dabar užkrėtusi visą pasaulį ir savo būdu vėl tvirtina žmonijos vienybę.

Tik protavimas padaro ir kita ką. Jis verčiasi savo sąmonės turiniu. o kiek tasai ir yra sumegztas, veikiant psichiniams dėsniams, vis dėlto kiekviena mintis yra daugiau atskiras dalykas negu koks daiktas regimame pasaulyje ir vien veržiasi virsti regimu. Žmonės, darbuodamies vien mintimis, todėl daug menkiau atjaučia sąryšius su viens kitu. Intelekto kultūros žmonės veikia daug tikslingiau, bet ir mažiau atsižvelgdami į kitus žmones ir apskritai aplinkumą. Jie yra šalti, beširdžiai, kuo daugiau jie toj kultūroj dalyvauja.

Iš intelekto ir technikos kultūros todėl ir gimė didysis karas. Žmoniją vienijanti kultūra kartu pasidarė josios ir skaldytoja. O tikrai žiūrint, stačiai prieš žmonių gerovę. Kaip anglas Norman Angell jau gal 16 metų atgal savo rašte ,,The Great Illusion” (,,Didysis apsigavimas”) įrodinėjo, niekumet karas neatnešė naudos nė laimėtojui. Bet protavimas nieko nemato, kas šalia ir viršum jo tikslų randasi. Ir tame glūdo jo netikumas.

Vis dėlto neapverčiamas dalykas, kad pirmą kartą visa žmonija vienijama šitos kultūros. Joje dalyvauja visa žmonija. Nors tuo tarpu didi jos dalis dar neveikli, pasinga. Vienok yra ir labai daug tautų, kurios daugiau, nors ir nelygiai, veiklios.

Bet kultūra nėra pasiekusi dar aukštumos. Kas žmones skiria, turi pranykti. Kad iš intelekto kultūros ir išeina žmonių priešingumui, vis dėlto tai dar nereiškia, kad ji nėra niekam tikusi. Tik ji nebeturi buti vadovaujančioji galia. Žmogus turi ja naudoties, bet pats turi išauginti dar kitą kultūrą.

Kad žmonės galėjo tokiu įnirtimu vieni kitus žudyti, kaip didžiuoju karo laiku, parodo aiškiai jų žmoniškumo laipsnį. Iš jų nesireiškė tiek žmoniškumo pradas, kad būtų žmoniškai galėję santykiuot vieni su kitais. Ir todėl kultūra turės naują tikslą pastatyti. Nebegali likti vien svarbu gyvesnis žmoniškumo prado santykiavimas su aplinkuma, su pasaulio turiniu, bet šis pradas pats turi įgyti daugiau reikšmės, turi gyventi, stiprėti.

Tokiu būdu prasidėtų nauja kultūra. Ji būtų aukštesnė už technikos ir intelekto kultūrą. Technikos kultūra traukia visą žmoniją į paviršutinišką santykiavimą. Intelekto kultūra skleidžia tas pačias mintis ir verčia žmones vienaip protauti. Naujoji kultūra žadys visuose žmonėse žmoniškumo pradą.

Berods nėra galima, kad visi žmonės lygiais taptų, kad visuose žmoniškasis pradas butų lygaus gyvumo ir budrumo. Bet visi žmonės gali būti bendrinti tuo pačiu pasistengimu, būtent žmoniškumo auginimu. Naujojo laiko siekinys turėtų būti žmoniškumo kultūra.

Šitai kultūrai kurti kiekviena tauta pašaukta, kuomet ji tapo nepriklausoma. Nuo to laiko ji galėjo lengviau veikti savaip, galėjo auginti žmoniškąsias vertybes ir jų apreiškimus. Ir tuo ji galėjo prisidėti prie to, kas visą žmoniją vienija.

Nėra žmonijos vienybė jau tuo vykinama, kad tautos susideda į sąjungą ir tariasi, kaip sutikus. Nors ir tai gana daug jau reiškia. Bet taikingu rodyties, nusilenkti prieš viens kitą ir visa vengti, kas gali karą sušaukti, nėra patsai naujosios kultūros uždavinys. Jis randasi žmoniškumo augime atskirame žmoguje ir visoj tautoj.

Kuo ryškesnis bus žmonėse žmoniškumas, tuo geriau žmonės sutiks, tuo tiksliau jie su viens kitu santykiuos žadindami viens kitam gražesnį, tobulesnį gyvumą. Ir nereikės jokių susitaikinimų, kadangi negali būti priešingumų.

Niekumet negali žmonijos vienybė pasidaryt iš to, kad visi būtų lygūs savo apsireiškimuose, kad visos tautos būtų metusios savo ypatingumus. Dar nė nėra tai galima. Vienybė įvyksta, kad žmoniškasis pradas daugiau reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta savo ypatingumu kuo aiškiau atspindina žmoniškumą.

O tam vykinti reikės didžio žmonių pasistengimo ir daug laiko. Tikras amžių uždavinys yra tos kultūros kūrimas. Jis turėtų visiems likties akyje, kas jų ir daroma. Bet ypačiai politikos žmonėms. O pirma visų mažai tautai. Jos padėtis tada saugojama jos darbu, aukštesnės, būtent žmoniškumo kultūros kūrimu.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (1925. — Nr. 9. — P. 17 — 25). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KULTŪROS EIGA