Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas TAUTOS BŪVIO TVIRTINIMAS

TAUTOS BŪVIO TVIRTINIMAS

TAUTOS BŪVIO TVIRTINIMAS

A. Tauta laikoma vienetu, kurs tūliems rodosi gamtos jėgų gamintas. Atskiri žmonės leidžia joms veikti jų prigimtyje. Gimsta nauji žmonės. Ir jie yra giminingo kraujo ir giminingo apsireiškimo formų, kalbos, būdų ir kitokio. Tokiais jie sudaro minimąjį vienetą.

Bet geriau pažvelgiant, aiškėja, kad tas vienetas tėra gyvenamoji tautos sritis. Tauta yra dvasinė galia, kurios gyvumas pareina iš atskirų individualių žmonių. Su savo reiškiniais jie tautos esmę ir galią tvirtina ar griauja arba tai viena, tai vėl kita daro.

O, rodos, žmonės turėtų dėl tūlų pagrindų tautą tvirtinti, turėtų iš dvasios-sielos gelmių jai teikti gyvų jėgų, jeib ji taptų iš tikrųjų veikliu vienetu. Bet tuomet žodis ,,vienetas” nebepasakytų visa, kokia tauta tada būtų. Gal žodis ,,vieningumas” butų tinkamesnis to pasistengimo tikslui pažymėti. Vieningumą augint tarp tautos vieneto narių — tai, rodos, kiekvieno tautos vaiko uždavinys.

Nelengva jį suprasti. Ir nėra galima trumpai pasakyti, kaip tai padarius. Pačią to darbo prasmę berods pažymi štai koks sakinys: savo asmenybėje auginant žmoniškumo pradą, auginamas ir tautos narių draugingumas, doras jų santykiavimas ir solidarumas. Bet gal tūli panorės platesnio patarimo. O kad ir šišon neketama daug parašyti, tad nors kelis svarbesnius klausimus reiks išdėstyti, kurie išeina iš vyriausiojo mūsų uždavinio.

B. Yra žinoma, kad žmogui randasi visokios jėgos, kuomet jis patenka į kitą būklę. Tų jėgų seniau lyg ir neūbta. O dabar jos tarsi pabunda. Jųjų žymiausios yra aistros. Nuo senosios būklės labai skirtinga yra toji, į kurią žmogus įeina jo tautai laisvę įgijus. Todėl tokiose tautose netrukus pradeda rodyties visokios aistros. Ir aišku, kas iš to tautai pasidaro. Atskiro žmogaus aistros griauja jo asmens sveikatą, temdina jo protą ir žudo jo kūno gyvybės instinktą. Tą patį daro tos pačios aistros tautos gyvatoje. Vieningumo tarpimas nevyksta, ir tautos vienetas pradeda apmirti ir irti.

Todėl pirmasis tautos vaikų uždavinys bus neužleisti aistrų viešpatavimo tautos gyvenime. Todėl reikės rupinties, kad žmonės, pirm visų reikšmingieji, nesirietų, neapsižodžiuotų, neapsimeluotų, neskriaustų vienas kito, nekenktų vienas kitam ir t. t. Kad aistros neviešpataus tautoje, nebus tiek silpninama ir nebus ardoma jos sveikata, būtent tautos vienetas, nebus tiek didžių priešingumų tarp jos vaikų ir todėl nebus pasipriešinimo jos vieningumui. O čia, kur sveikata, čia visam gyvumui geriau. Todėl sakoma ir apie tautos gyvenimą: visų geras yra kiekvieno žmogaus geras.

Toliau yra dar žinoma, kad čia prisimeta visokie žudantieji diegai, kur koks gyvas daiktas pradeda gesti, irti. Tie diegai yra tam daiktui svetimos jėgos, kurios naudojasi mirštančiojo gyvūno materialu. Todėl visumet ir yra taip, kad kur tautos vienetas griūva, svetimos tautos įkliūva.

Dėl tos priežasties pirmasis kiekvieno tautos vaiko rūpestis turėtų būti apsaugoti savo tautą nuo to, kas jos vienetą, gamtos turtą, galėtų ardyti. Tuo berods dar nieko nebus padaryta jo tvirtinimui. Ir tautos gyvumas, ir būvis bus vis tik dar gamtos jėgų dalyku.

C. Aišku, kad tuo negali tenkinties sąmoningas savo tautos narys. Jis stengsis teigiamu būdu tvirtinti tautą, vadinas, auginti jos vieningumą. O tam svarbu pirm visų vienas labai prastas dalykas, būtent natūralus gyvenimas.

Tuo norima pasakyti, kad visame reikia gamtos dėsnius ir įstatymus atboti. Paveikslui: dieną reikia dirbti, naktį — ilsėties. Gal tūliems atrodys labai nesvarbu apie tai dar ir kalbėti. Jie visiškai apsirinka. Žmonių gyvenimo pakrikimai beveik visumet iš to pareina, kad negyvena kaip gamta tvarko. Miesto gyventojai dažnai eina į visokias pramogas, koncertus ir teatrus, kad jau netoli naktovidis. O net atsitinka, kad tautos atstovai posėdžiauja visą naktį. Aišku, kad taip apsvarstyti įstatymai negali būti sveikos dvasios. Sakyti, kad taip esą ir kitur, kad įstatymai neleidžia kitaip elgties, nieko nepateisina, bet kaip tik rodo, kaip labai jau tūli žmonės yra sukvailėję, kad nebesupranta nei paprasčiausių dalyktų. (Nekalbu šišon apie darbus, kurie turi būti ir naktį daromi.)

Natūraliems reikia būti ir visame, kaip kūną maitiname, ką jam suteikiame. Jeigu čia reikėtų paaiškinimų, užtektų į gyvulius atsižvelgti. Jie saikiai valgo ir geria. Žmonės labai dažnai ėda ir ryja. Labai didi dalis mūsų tautos valgo triskart tiek, kiek jiems reikia.

Bet kokios nesąmonės kartais šiuo žvilgsniu net tarp aukštos kultūros žmonių viešpatauja, vos tikėti galima. Aukšti valdininkai ,,turi” kartais vienoj dienoj du tris kartus valgyti pietus. Kurs nėra labai stiprios sveikatos, žinoma, suserga, ir ligotas jis jau nebėra rami, kurianti, bet ardanti jėga. ,,Bet ką padarius”, sakė kartą aukštas valdininkas, reikia dalyvauti, yra tai pareiga.

Tik supraskime, ką tai reiškia! Berods esą tai visur ,,kultūros” šalyse. Puotos ir puotos, kur diplomatai, kur karininkai, kur valdininkai susieina. O puotaujant gal dar ir rūkoma. Ir netrukus nebežinai, kaip dar oro pagavus kvėpuoti. Ar tame dar yra proto, ar čia ne gryniausias kvailumas? O tūli dar tiki tokiais kvailumais tautos vieningumą stipriną.

Kuomet išmoksime būt natūralūs! O tai reiškia ir būt protingiems ir išmintingiems. Drįskime tokiais būt. Tuomet gal ir geriau suprasime, ką reikia mesti, kas neturi tapti įpročiu. rūkymas, alkoholio gėrimas, paleistuvavimas, tinginiavimas visoks puikavimas visokiais drabužiais ir dažais yra nenatūralūs dalykai. Jie kenkia tautai ir prirengia jos žuvimą.

Teko man į pažintį pereit su visokiais lietuviais iš visų Lietuvos kraštų. Ir pastebėjau, kad tarp išmintingiausiųjų ir doriausiųjų radosi žymiai daug ūkininkų, o tarp kvailųjų žymus skaičius aukštus mokslus išėjusių žmonių, net vieną antrą mokslininką. O visa tai padarė nenatūralus gyvenimas. Iš jo gimsta tad ir aistros, kurios sukelia visokius priešingumus. O tie tad griauja tautą, neleisdami kurti jos vieningumą. Natūralūs būdami, mes gamtos kurtą vienetą tvirtiname ir taip sąlygas prirengiame vieningumui augti ir stiprinti.

Yra mūsuose daug žmonių, kurie rūpinasi blaivumu ir kitu kuo. Neblogas dalykas. Bet visas triūsas išeina niekais, jeigu kas skelbia, nereikia gerti alkoholio, nereikia rūkyti, o pats geria ir rūko, kad ir ne viešai. Visas skelbimas ir įsakymas tik tuomet ir turės pasisekimo, jeigu pats skelbėjas pirma vykins savo gyvenime, ką jis reikalauja iš kitų. Alkoholio vartojimas ir rūkymas nyks, jeigu pirmieji tautos žmonės duos gerą paveikslą. Kitaip tautos žuvimas eis tolyn savo keliu. Kiek turto lietuviai už alkoholį ir taboką į kitus kraštus atiduoda, turbūt yra žinoma. Ir lietuvių tauta būtų sugriuvusi, jeigu kitos tautos negyventų panašai. Bet lietuviai į jas neturėtų atsižiūrėti, bet eiti natūraliu savo keliu.

D. Tiesiogiausiu būdu tautos vieningumas kuriamas dar kitaip. Kiekvieno gyvo daikto gyvybė turi savo judesį, savo plastą, savo guvumą arba ritmą. Tokia gyvybės plasta randama ir kiekvienoje tautoje. Bet nėra ji tiktai kūno gyvume pastebima. Tautos gyvybės ritmas yra sudėtas. Be kūnų gyvybės plastos, tautoj reiškiasi ir ūpų, ir minčių gyvenimo ritmais. Šis sudėtas judesys yra kiekvienos tautos žmonėse skirtingas ir numanyti iš žmonių pasielgimo, iš jų veikimo, darbo ir kūrimo.

Šį žinodami ir įsižiūrėdami į tai, kas kartais vienoje ir kitoje tautoje daroma, aiškiai suprantame, kad čia pasirodo kitos, ne tos pačios tautos gyvybės plasta. Tik atsiminkime, paveikslui, to, kas kartais Rusijoje buvo daroma. Arba ir pastebėkime, ką kartais ryškūs žmonės Lietuvoj yra veikę, o kad čia gali apsireiškęs būti lietuvių, rusų, lenktų, totorių, vokiečių, žydų ir gal dar kitų gyvybės ritmas. Tada mums tūli klausimai pasiaiškys.

Į tautos gyvenimą įeina tuojau kita svetima plasta, kada jos pačios gyvybė nejuda gana aiškiai. Šis svetimasis gyvybės ritmas griauja tautos vienetą, tautai primesdamas savo judesio būdą. Bet vyriausiai jis kenkia augančiam tautos vieningumui. Jis neužleidžia, kad tautos žmonės pasiektų darningų santykių.

Kur tiktai tauta valdoma kitos tautos žmonių, tą pastebime. Paveikslų tam nė nereikia. Visur, kur daug yra priešingumų, parodo ir tik pažvilgis, kad čia veikia kitų tautų ūpų ir minčių ritmas, kurs nesusiderina su pagrindiniu tautos ritmu minimose srityse.

Norint teigiamai kurti savo tautos vieningumą, reikia pirmiau surasti savo tautos gyvybės plastą ir tad ja gyventi ją gaivinant, ją stiprinant.

Mūsų laikais Europos kultūros šalyse žmonės labai rūpinasi savo kūnu, ir gimnastika daug tam reiškia. Bet kaip tik dabar ir suprasta, kad toj srityj daugiausia pasiekiama, jeigu išmoksta numanyt kūno gyvumo plastą ir ja pasimėgt. Tada esą galima suderint visą žmogaus veikimą su kūno jėgomis ir jį kuo geriau ištesėti. Žmogaus gyvenimas esąs tad daugiau vieningas ir todėl tvirtesnis ir laimingesnis.

Yra tai svarbu ir tautiniu žvilgsniu. Kūno gyvumas yra gamtos padaras ir josios kurto tautinio vieneto narys. Bet su tuo jungiasi ir ūpų bei minčių guvumas. O jisai taip pat, kaip ir kūno skirtingumas iš lengvo per amžius augąs ir tvirtėjąs, pareina iš gilios senovės.

Norint kurti tautos vieningumą, reikės atsižvelgti į praeitus tautos amžius ir nuolatai pasistengt atjausti ir gėrėties tuo, kas tautos apreikšta darbais, daiktais, kalba, dainomis, pasakomis, įpročiais ir t. t. Visa tai plačiai žinoma. Bet svarbu surasti jųjų ir žmogaus santykių prasmę. Tada daug sąmoningiau ir su geresniu pasisekimu galime tautos vieningumą auginti. Greičiau įeisime į tautos gyvenimo plastą.

Užteks ir tik minėjus, kad, žinoma, tautos gyvumo pakrikimų reikia vengti. Žmogus turi eiti su sveikimu ir tuo žvilgsniu. Žmogui sveikai gyvenant, geriau susitaikys vidaus, būtent psichinis ir intelekto gyvumas su kūno gyvumu. Ir žmogus bus visoj savo asmenybėj vieningas ir todėl tvirtas, gyvas, gražus, sveikas. Jo prigimtis ir dvasinis gyvumas plastuos gražiausioje darnoje.

O kad visi atskiri žmogaus kurto vieneto, būtent tautos, nariai bus sveiki, darningi, jie palaikys tarp savęs ir vieningumą. Iš atskirų žmonių pareis visos tautos gerovė, jos sveikata, jos pilnumas ir gyvumas. Ir iš lengvo išdils ne vien aistrų sukelti priešingumai, arba sukilusieji netrukus vėl nurims, bet ir kitų tautų ritmas, kurs išsikošė į tautos vienetą ir jį griovė, iš lengvo silpnės ir išnyks. Ir liks tyrasis tautos gyvumas, ir plastuos visuose jos vaikuose.

Jie jaus, manys, kalbės, pasidarbuos, linksmysis, dainuos, santykiuos su viens kitu, kaip tat reikalauja Lietuvių tautos gyvybės dėsniai, jos ritmas, jos plasta.

Bet už visa svarbiausias yra dar vienas dalykas, jeigu norima tautos vieningumą kurti ir taip jos šaltinį tvirtinti. Be jo visas pasistengimas pasilieka be galios. Jis yra štai kas: žmogui būtina gyventi giliausioje ir tikriausioje sutartyje su ta plasta, kuri neša visa, kas esti. Bandykime tą suprasti!

Žmogus, nuėjęs į girią, įlipęs į kalnynus, nukilęs į pajūrį arba nakties glūdumoj žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, jaučia dažniausiai kaži kokį ramumą, gaivestį, laiminimą. Berods ne visuomet. Jeigu jis pasilieka savo rūpesnių, pageidimų arba ūpų sūkuryje, jis nieko kito nenujaus, ar būtų pajūryje, ar kalnynuose, ar kitur. Bet jeigu jis savo asmens, arba asmenybės, gyvumą įglaus į platųjį bekraštinį gyvumą, kurs apima girią, kalnynus, jūrą, dangų, tada jis jam tinka. Ir koks galingas ir ramus yra visa aprėpiąs gyvumas, tokiu galingu ir ramiu jaučiasi tad žmogus. Iš tikrųjų jis pamiršta savo mažybę ir gyvena su visuma. Žmogus didėja ir stiprėja iškildamas iš savo menkumo, iš savo skirtingumo. O visa tai įvyksta jam kreipiant dėmesį į didžiąją gamtos tvarką, į jos platumą ir galingumą.

Bet apie ką dabar kalbėjome, tebūnie mums vien paveikslu. Gamtos plastą, gaivinant jos gyvumą, žmogus prieina beveik vien žinomu jausmų keliu. Tat nėra ši gamta visa tai, kas esti. Iš jos ir per ją spindi dar kita kas: neapsakomasis slėpinys. Imkime tik paprasčiausiąjį dalyką: gyvybę! Kas ji yra, kas tai, kad mes gyvi, kad žinome apie save, joks mokslininkas, joks filosofas pasakyti negalėjo.

Yra berods tūli, kurie tarė kelis žodžius apie gyvų daiktų pakitimus, jau mano didįjį slėpinį atidengę. Bet į tokį nesusipratimą atsižvelgti negalima. Jie nenumato, kiek maža jis reiškia, nemato nė savo menkumo.

Iš tikrųjų Didysis Slėpinys nėra pasiekiamas nei jausmais, nei protu. Kad mums kas nors ką apreiškia žodžiu, mes ausimis, rodos, pagaunam garsus. Bet žodžių prasmė mums tuomi dar netenka. Ji turi būt ieškoma ir siekiama protu. Kas paliečia jusnis, yra tik paraginimas kreipti dėmesį į žodžio prasmę.

Visa gamta yra dalykas, kurs jusnis paliečia. Todėl žmonės ir ieško jos prasmės. Jie nori sučiuopti ją savo protu. Ir daug jiems tenka. Bet nėra taip prieinamas Visumos Slėpinys. Tam žmogus turi pirma susivokti savo sieloje, iškilęs iš jusnių, iš ūpų ir minčių, sričių, ir save skirti nebe tik bekraštenybei ir amžinybei, bet Tam, kas anapus jų yra, kas yra ir amžių, ir bekraštenybės pagrindas.

Rodos, numanu, apie ką kalbu. Toks santykiavimas sieloje su Didžiuoju Slėpiniu yra gyvoji, tikroji tikyba. Joje žmogus pasišvenčia pačiam amžinam gyvumui, ir jis tada pagaunamas to ritmo, kurs neša visa, kas esti, per amžius. Su juo parėjęs į vienumą, žmogus yra kūręs vieningumą su visu, kas gyva.

Iš to vieningumo tada pareina visi žmogaus reiškiniai. Ir nors jis būtų kaži koks skirtingas, jis vis dėlto gyventų gražiausioj darnoj su visu, kas esti. Iš tokio pagrindo eitų vieningumo ritmas per visus atskirus veikimus ir dalykus. Ir jie būtų kuo tvirčiau pastatyti. Jų esimo pagrindas būtų pats Visumos Pradas.

Ir dabar, rodos, vos bereikia pasakyti, tikyba, bet gyvoji, yra vyriausias tautos būvio tvirtinimas. Ji tautos vieningumą kuria ir jį tvirtina didžiausiomis visumos galiomis. Aukščiausiasis vieningumas reiškiasi aukščiausia išmintimi, reiškiasi meile ir visa galia.

Nėra tiek svarbu, kokia forma tikyba pasirodys, kiek tai, kad ji tautos vaikų sielose būtų gyva. Tuomet tautos vieningumas bus geriausiai pasiektas ir jos būvis kuo geriau patvirtintas. Gyvenant jai išmintyje ir meilėje, ji gyvena Tame, kurs ją yra leidęs ir kurs ją kaipo savo kūrinį laiko savo visa galia. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunosios Lietuvos“ (1927. — Gegužės 25).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas TAUTOS BŪVIO TVIRTINIMAS