Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ TAUTOS KULTŪROS GYVĖJIMAS

MUSŲ TAUTOS KULTŪROS GYVĖJIMAS

MUSŲ TAUTOS KULTŪROS GYVĖJIMAS

Truputį sunkoka pasirinktąjį dalyk aiškint. Mat, kiek man žinoma, šiame klube [l] pranešimai nėra labai ilgi, tad ir aš, nenorėdamas per daug ilgai kalbėti, gal ir negalėsiu visapusiškai apsireikšti apie šiuos svarbius dalykus. Gal jūs lauksite, kad apie tautą ar kultūrą kalbėčiau taip, kaip moksle yra priimta ir nusistatyta? Gal nereikėtų nieko naujo pridėti? Ne! Čia norėčiau apsireikšti, kaip aš galvoju ir suprantu.

Pasaulis su savo turiniu yra didis pasidarymas, platus ir gilus veiksmas. Juo apsireiškia pati kūryba. Didžios galios nuolatos juda, iš to išeina mažos to judėjimo lytys. Jas vadiname daiktais. Bet kur tik pažvelgsi, tuoj pastebėsi, kad tie daiktai čia randasi, čia nyksta. Ir taip vyksta kūrybos žygiai.

Bet kas gi toji kultūra? Raoul Francet pasididžiuodamas sako, kad augmenys ir gyviai irgi kuria kultūrą. Be kultūros, kurią kuria augmenija, žmogus negalėtų apsireikšti. Čia gal būtų ne pro šalį, įžvelgti skirtumą tarp augmenijos, gyvių, žmogaus. Augmuo ir jo lytis yra veikiama žemės, oro, vandens ir kitų aplinkybių. Jame yra gyvas ir tas veiksnys, kurs iš lengvo augdamas išskečia visą augmens pavidalą. Tad galime kalbėti ir apie augmenų veiksnį pasauly. Tik stebėkime, kaip medis auga, išvaro pumpurus, žiedus ir lapus. O ir žemė kinta, kur augmenys yra veiklūs. Gyvulijoj pastebimas dar kitas veiksnys. Regima čia yra psichinė gyvybė šalia kūną gaminančiosios. O per tą ir šitoji kinta. Ir todėl gyvulys pasaulyj veikia visai kitaip ir daug daugiau reiškia negu augmuo. Jis gyvesnis, turi daug daugiau gyslų ir gijų negu augmuo. O ką bekalbėti apie žmogų! Į jį reikia dar kitaip žiūrėti. Jame apsireiškia augmuo, gyvis ir žmogus kartu. Jis ne tik valgo, auga, gamina kaip augmuo; jis ne tik juda, jaučia, geidžia kaip visi gyviai, jis žinosi pats esąs, jis yra išminties ir valios asmenybė, jis gali kalbėti ir save vadinti žodžiu aš. Kiekvienas žmogus yra visai nauja veikimų versmė. Jo darbu pasaulio kūrimas eina naujais keliais. Žmonių pasielgimai ir darbai dažnai yra labai neaiškūs: jie turi mišrumo pažymių. Daugis todėl ir nemoka teisingai spręsti apie žmonių veikimą: kartais jį vadina nežmonišku, gyvulišku, kartais — žmonišku, kiliniu, vaiskiu. Bet galime pastebėti tris dalykus, atsižvelgdami į žmonių veikimą, dėl kurių žmoniškumo nebėra abejonės: tai mokslas, menas ir dorovė. Apie šiuos žmoniškumo reiškinius pakalbėkime kiek daugiau.

Mokslas turi artimiausius santykius su pasaulio supratimu. Mokslas yra dalykas, kuriame daugiau sveria pasaulis, gi pasaulio supratime daugiau — žmogaus asmenybė. Mokslas — minčių kūrimas. Žmogus mokslu apvaldo pasaulį, ir šisai virsta tokiu, koks yra žmonių mokslas. Juo žmogus kuria, stato ir ardo pasaulį. Visa, kas pasauly esti, žmogus savaip bando taisyti, jei tat jam tik prieinama. Tautai stovint žemame sąmoningumo laipsny, jos ir mokslas bus menkas, nes koks žmogus yra, toks bus ir jo mokslas, o šis bus toks, kokia yra tauta, kurioj jis auga. Minčių kūrimas ypatiškas dalykas vyriško žmogaus. Moteris plazda gyvybingumo dvasia. Ir moteris dabartiniu metu atsistoja šalia vyrų. Bet šie kartais numato pavojų, bijosi. Juokinga! Juk bus geriau, kai moteriškas gyvybingumas stipriau apsireikš. Vyras linksta mokslą kurti, gi moteris apsireikšti.

Menu vyriausiai apsireiškia žmogaus asmenybė, jo dvasia. Menu jis keliasi tiesiog į pasaulio dalykus, kurie yra prieinami jusnims. Čia svarbiausias dalykas ne minčių kūrimas, bet vaizdavimas. Menas nestato regimojo pasaulio, kaip tai daro mokslas. Bet jis savo būdu kuria kiekvienu veikalu mažą pasaulį, kaip to savo pasaulio supratimu nori kiekvienas žmogus. Svarbu pažymėti, kad kiekviena tauta ryškiau negu moksle savaip parodo savo esmę meno dalykais. Savo mokslu tauta, kaip kūrybos veiksnys, kuria pasaulį savo būdu, bet savo menu ji regimame pasaulyje parodo, kokiu jai yra jos žmoniškumo varsa. Menko žmoniškumo žmonės mažai ar net visai neatjaučia meno. Todėl tokiais laikais, kuriais žmoniškumas silpnėja, menas irgi nustoja savo svarbumo. Jo vieton ateina meno pamėgdžiojimas.

Dorovė. Žmonės dažnai nenumano, kas yra dora. Kiti mano, kad jei vykdys įsakymus, ir bus dori. Bet nepatartina žmones versti, kad jie gera darytų. Taip jie negerėja. Kaip mokslas, dora visiems žmonėms būtina. Jei dorą palyginsim su menu, tai pamatysim, kad ji menui tuo prilygsta, kadangi ji yra žmoniškumas, pastebimas regimuose dalykuose, būtent žmonių santykiuose. Taigi, kiek žmogaus asmenybė tuose santykiuose reiškia, tiek yra juose doros. Tad ir nestebėtina, kad tokioj žmonių aplinkoj, kurioj žmoniškumas snaudžia, kur jis glūdo po žemesniais žmogaus asmens reiškiniais, ten ir doros maža pastebima. Žmonės vieni su kitais turi kuo įvairiausių jungčių, tad yra jau nuo senųjų laikų suprastos tikros tiesos tam gyvenimui tvarkyti, vadinamos teisėmis. Į jas reikia įsižiūrėti, ir jomis turi kiekvienas vadovautis savo gyvenime. Jas pasekdami, žmonės esti dori, jas peržengdami — nusideda.

Mokslo, meno ir dorovės sąryšiai ypatingi. Mokslas kartais turi meno bei dorovės pažymius, menas dažnai — mokslo bei dorovės, o pastaroji — mokslo bei meno pažymius. Ir visuose šiuose žmogaus reiškiniuose atsispindi žmogaus asmenybė, jo dvasia. Mokslą kuria žmogus, tarsi gyvendamas savaime. Bet, jau meną norėdamas kurti, žmogus turi iš savo vidaus pakilt tiesiog į regimybę. Užtat čia reikia ir daugiau veiklumo negu paprastai, ir todėl ne visi žmonės jaučiasi turį akstiną meno darban. Kai žmogus susiburia bendruomenėn, tuoj reikalinga čia ir dora. Žmogus laukia iš žmogaus žmoniškumo jų santykiuose; kitaip jie negalėtų gyventi vienas šalia kito, todėl ir dora žmonėms būtinai reikalinga. Bet žmogus, tik spindįs dideliu žmoniškumu, gali numanyti, kad jis visur ir visuomet turi apsireikšti žmogumi. Šie trys žmogaus asmenybės reiškiniai yra kaip apskritai žmoniškumo pažymiai, taip ir kiekvienos tautos gyvumo tarsi dvasia ir siela. Ir šie reiškiniai ne kiekvienoj tautoj lygiai išbujoja: viena daugiau linksta mokslan, kita — menan, trečia — dorovėn. Dar reikia pastebėti ir tai, kad mokslas ir menas greičiau pastebimi negu dora, nes ši pastebima tik ilgų metų auginimu. Kartais daug reiškia ir aplinkybės, kurios žmones prislegia, kad nepasidaro aiškus jų doros laipsnis. Bet šitoks galvojimas gal kiek perdėtas.

Kiekvienoj tautoj yra visokio žmoniškumo žmonių. Kūrybos dėsniai žmones taip suveda, kaip jie vienas kitam jos tikslams naudingiausi. Žmogui priderėtų, kad jis visa ką darytų, kad augtų jo asmenybė. Žmogus, atsigręždamas į savo asmenybės pagrindą, telkia savyje kūrybos galias. Jis daug galingesniu veiksniu pasaulyj tampa tada, kada jis iš paprastojo žmoniškumo kyla prie aukštesniojo, pilnesniojo, dieviškojo. Tad čia susiduriame ir su tikyba, aukštinančia galia žmogaus asmenybę.

Kaipgi reiktu suprasti ir vertinti tikybą? Ji nėra žmogaus apsireiškimas, nėra santykiavimas su aplinka; ji yra nusimanymas, kad esu kilęs iš didžiosios kūrybos, iš jos Valios. Mes galim kalbėti apie didžią Išmintį, Meilę. Ji parodo žmogui kelią, kuriuo jis galėtų pakilti į tokią padėtį, kurioje būtų galima pasiekti pačią Aukštybę.

Tauta turi visai kitą pagrindą, joje visai kita galybė slypi, nors joje tik keli gyvena pažymėtame santyky su Aukštybe. O kur tokių daug yra, čia tautos gyvėjimas visai kitaip tarpsta, ir ypač žmoniškumo reiškiniai, būtent mokslas, menas ir dorovė, visai kitais virsta, pražydi, klesti. Žmogaus asmenybė yra kūrybos veiksnys, o šiam virtus galingesniu, tarps tauta ir jos kultūra. Betgi tikyba žmogaus asmenybę stiprina ir augina. Tikyba yra viena sielos kultūros sąlygų. Be jos tauta gali krauti visokių turtų, gali ir mokslą, ir meną, ir dorovę skleisti, bet ji liks vis ta pati, nes jos gyvybė bus dauginama, o ne aukštinama. O tatai gali padaryti tik tikyba.

Dabar galėtume pažvelgti arčiau į mūsų tautos gyvenimą, kaip mokslas, menas, dorovė mumyse apsireiškia, ir padaryti kai kurių išvadų.

Dabartinis mūsų tautos gyvenimas žymiai pakitęs, palyginus su senesniais laikais. Štai prisiminkim, kaip mes buvom kitų valdomi. Tada kiti turėjo vali ant mūsų, o mes vaikščiojom palei žemę, arėm, sėjom, akėjom, naudojomės gamtos kūryba, bendravom ir su žmonėmis — kaimynais, bet mažais būreliais. Čia užtraukdavom dainelę, čia sekdavom pasaką, čia kuždėdavome su savo kaimynais apie mūsų senolius, apie didžią praeitį. Pagalvodavom ir apie savo vaikų ateitį, apie tikro ir sveiko gyvenimo būsenas. Ir tai buvo mūsų ypatingas mokslas. Ir kiek daug byloja mūsų pasakos apie protėvių gyvenimą! Juk tik reikia nuodugniau jas patyrinėti, pabandyti išskaityti mūsų senolių galvoseną, jų minties ir dvasios apsireiškimą, ir pamatysime, kad mes visam tam turim reikšti didžią pagarbą. Mes dabar į daug ką esam įpratę žiūrėti iš daiktingumo pusės — ir čia gal mūsų mokslo pasekmės. Mes dabar gyvename mažame mąstyme. Bet argi ir mūsų senoliai mąstė iš daiktingumo? Ne, jie spręsdavo iš gyvybingumo, ir todėl pasakose protavimas yra kitoniškas. Jie apie visa ką kalbėjo kaip apie gyvus dalykus. Štai paimkim kad ir pasaką ,,Eglė žalčių karalienė”. Kiek daug iš jos galime išskaityti. Prie progos paminėsiu, kad šią pasaką ėmėsi pavaizduoti ir mūsi moterys dailininkės. Ir šioje moterų dailės parodoje [2] bene trys moterys savaip kuria žalčių karalienę. Kiekviena iš atskirų regėjimo taškų kitaip ir pavaizduoja, ir gaunasi. kitoks įspūdis.

Na, dabar apsistokime ties menu ir pasižvalgykime, kaip jisai mūsų tautoje tarpsta. Menai, kaip žinome, yra vieni girdimi, kiti regimi, o čia tai daugiau erdviniai, tai: daugiau laikiniai. Štai dainos menas. Kūdikystės prisiminimai man kalba dainos virpėjimus. Ir kaip buvo malonu jausti ir klausyti tų dainų — juk jose aidi gyva lietuvio siela, lietuvio, kurs apsireiškia ypatingu gyvumu. O kiek daug gali mums papasakoti parimę lietuviški kryžiai, lietuvaičių austos įvairiausios juostos, audiniai. O tie raštai! Jaunikis ar piršlys gauna juostelę, o ji jiems daug ką pasako. Argi klėties raktas per vestuves lieka nebylys? Taigi viskas gan aiškiai nusakyta.

O kaipgi mūsi tautoje apsireiškia dorovė? Čia reikia atkreipti dėmesį į santykiavimą tarp abiejų lyčių. Čia aiškiausiai dora apreiškiama. Kaip tik tautos vaikų kūnai yra prinokę, žmonės ir jaučia, kad abi gimti viena antrai žada neaprėpiamą palaimą, ir tiedu du skirtingi žmonės traukiami krūvon visam amžiui. Ypačiai moteris linksta, kad tai būtų visam amžiui. Ir čia galop atsitinka amžinas kūrybos žaismas, pasireiškia gyvumas. Visa, kas gyva, spinduliuoja. Ir žmogaus kūnas spinduliuoja, ir jo nuotaikos būsenos, ir mintys. Nežinau, ar jūs nejaučiate ko nors ypatingo, kai duodate moteriai ranką, ar jums tas pat, kaip ir vyrą sveikintumėte? Argi ji nesužadina jumyse ypatingos jėgos, gyvybės, argi moteris nesustiprina jūsų kūno!

Visu šiuo stebėdavausi ir mažas būdamas, bet dar daugiau mane domina dabar, nors ir daug jau metų turiu. Yra visokių jausmų — geismų. Žmonės juos labai gerai skiria vieną nuo kito. Vieni jausmai kelia drovumą, gėdą, kiti — džiaugsmą ar didžiavimąsi. Svarbu, kad žmonės, savo gyvenime susitikdami vieni su kitais ir žadindami vienas kitam jausmus, pamanytų, ką jie darą, kad kartais neapterštų vienas kito blogais, nešvariais geismais. Ir, rodos, aišku, kad žmonės turėtų pasistengti žadinti tuos jausmus, kurie surišti su grožiu, kurie mumyse džiaugsmą apgyvendina ir dėl kurių nereikia drovėtis.

Žmogus ant visų tų jėgų turi laikyti viršų. Čia pasireiškia žmogaus saviškumas. Ir kaip švelniai visa tai atausta mūsų dainose, koks didelis skaistumas iš jų sklinda, koks švelnumas prasiveržia. Ir čia yra tikrasis liudytojas lietuvio dorumo.

Dar dirstelkim į tikybingumą, ar gyvybingumo žymių jame esą? Jau Sokratas kalbėjo, kad žmonės pamirštą gyvybingumą, kad jie neatjaučia gyvybingumo tame, kas yra. Meskim žvilgsnį į mūsosios tautos senovę ir turėsim su džiaugsmu patvirtinti, kad gyvybingumą mūsų sentėviai atjautė. O čia ryškiausias pavyzdys Gediminas: ,,Aš nedraudžiu krikščionims tarnaut Dievui savo papročiais, nedraudžiu rusams melstis jų apeiga ir lenkams jų papročiu. Leiskit ir mums garbint Dievą mūsų būdu: mūsų visų vienas Dievas”.

Čia vis kalbėjom apie senesnius laikus. Bet dabar mums svarbu apsistoti ties dabarties laiptais.

Dabar jau esam įgavę savingumą (šis žodis man geriau patinka kaip nepriklausomybė). Su džiaugsmu galim patvirtinti tą pažangą, kuri kalba apie didelį skirtumą , palyginus su prieškariniais laikais. Ir kur tik žvelgsi, visur matai, kad auga, auga ir auga. Pradžios mokyklų tinklai taip gražiai išsitiesę, ir vidurinių mokyklų netrūksta, yra ir aukštųjų mokyklų, institutų, akademijų ir kt. Mokslas žengia sparčiai į priekį, jis tiesia savo sparnus kaskart vis plačiau. O meno gyvenimas irgi nestovi vietoj. Štai kad ir moterys suruošė tokią savo įdomią ir vertingą parodą. Dailė, teatras! Tai dideli dalykai.

Dabar žvilgtelkim į dorovę. Ar dabartinė jaunuomenė dorumu spindi kaip mūsų sentėviai? Dalykas toks. Kaip jau minėjau, mes seniau santykiavom su gamta, viską bandydavom suprasti ar apspręsti iš gyvybingumo pusės. Dabartiniu metu tuo didžiuotis negalėtume, nes daugiau esam susirūpinę daiktingumu, mat norime kultūringai atrodyti. Stengiamės statyti prabangiškus namus. Moterys vyksta į Paryžių ir didžiuojasi, kad gali jos save pridengti naujausių madų rūbais, vyrai irgi stengiasi sau kostiumus pasisiūdinti iš angliškos medžiagos. Dabar jau nebėra senovės plazdančio gyvybingumo. Protavimas šaltas. Moksleiviai apkraunami aibe žinių. Taip, daug reiškia įspūdžių, žinių skaičius. Bet daug svarbiau yra žmogaus asmenybės galia, jo sąmonės šviesa, kuria jis tuos įspūdžius persunkia. Moksleiviai turi žinoti, suprasti, bet ar iš tikro jie supranta, nežinia. Jie gyvena mieste, o čia ir santykiai kitoki, ir pati aplinka. Daug priemonių iššaukti žmogaus polinkiams, geiduliams, troškimams, čia prarandamas tas gyvybingumas, kurs buvo susijęs su senovės lietuviu. Yra daugiau akstinų ir dorovei silpnėti. Tik pasivaikščiokim po miestą. Ir kas mums labiausiai kris į akis? Smuklės, smuklės, smuklės! Ir kaip jos žmogų vilioja, kaip šis dažnai jų atžvilgiu esąs bejėgis.

Štai vienas girtuoklis gyrėsi galįs praeiti pro smuklę. Ir iš tikro jis, eidamas gatve, kur yra kelios smuklės, praėjo pro vien net 100 žingsnių! Bet kadangi jis jau buvo praėjęs ir savo valios tvirtumą buvo įvykdęs, tai sakėsi galįs dabar eiti sekančion smuklėn. Ir kaip kokios kerėtojos traukiamas, įžengė jon girtuokliauti. Ar taip buvo ir prie 30 metų? Tikrai, tiek girtuoklių tai nebuvo! Argi čia gali buti tautos gyvėjimas?

Tas pat pasakytina ir apie rūkymą. Mūsų sentėviai rūkymo nežinojo. Apie jo kenksmingumą daugiau kalbama. Prof. Šleichas, šį dalyk tyrinėjęs, pripažįsta nikotino kenksmingumą kūno narveliams. Šie ima kietėti, ir kada kūnas susideda iš kietų narvelių, tai kaip gali virpėt tos smegenys mūsų sąmonėj. Be to, kiek nereikalingų išlaidų, išlaidų, kurios eina tautos naikinimui. Bet dar blogiau — jau ne tik vyrai, bet ir moterys rūko. Ir kaip žmogui, atjaučiančiam tautą, visa tai negali buti skaudu! Rūko moterys, nuodija savo kūną, jos nejaučia jokios atsakomybės prieš tautą, prieš būsimus vaikus. Seniau M. Lietuvoj daug kas stebėdavosi, kodėl lietuvių mokiniai vis buvo pirmieji. Pasirodo, kad jų tėvai nei gerdavo, nei rūkydavo.

Kur mes nueisime, į ką nuaugsime?

Mane pradžiugina tas reiškinys, kad mūsų jaunuomenė vis dėlto domisi kultūros klausimais, tas mane įgalina viltis, kad dar nėra pamirštas senovės gyvybingumas, tas gyvybingumas, kurs senovės lietuvyje klestėte klestėjo. Tą galėjau pastebėti prieš keletą metų viename studentų susiėjime, kur jie man statė įvairiausius klausimus. Ir visa tai dvelkė kokiu išmintingumu! Buvo jausti gyvybingumo pasiilgimas, mąstymas.

Mūsų mokykloj dabar kaupiama visokios žinios, turtinama sąmonė. Mūsų kultūra pasižymi tuo, kad jos turinys didėja. Mūsų jaunimo rasime didžiuosiuos mokslo centruos semiant žinias: Paryžiuj, Berlyne, Vienoj, Upsaloj, Romoj ir kt. Štai kitas be galo daug žinių turi, bet kokių niekų kartais jis prišneka. Per maža dėmesio kreipiama į sąmonę. Tauta yra ta stipresnė, kuri daugiau turi dvasios galybės, kurioj sąmonių turinys yra psichinis-dvasinis ir kurs daugiau šviečia. Žmogaus sąmonė yra kūrybos galios spindulys. Ir šis turi kreiptis į savo šaknį, į savo asmenybės pagrindą. Bet tai negali padaryti žmogus, kurio dvasia-siela vos nujaučia save.

Taip pat dar pastebėtina, kad mes per greitai gyvename. Su tokiu entuziazmu! Mes maitinam save tik ūpu ir daugiau nieku. Kas mums kvailai atrodo ar nepatinka, bandykime giliau pasvarstyti, dar kartą permąstyti.

Dar šiek tiek apie santykiavimą tarp abiejų lyčių. Ar čia viskas tvarkingai klojasi? Negalima teigiamai atsakyti. Tik apsidairykime aplinkui. Ar moterų ašaros mums nieko nekalbės, ar jų dvasios sukrėtimai mums nieko nebylos, o tie nelaimingi žudimaisi ar mums kažko neprimins? Ir kur čia kaltybė? Neieškokime jos toli — ji glūdo visai netoli: jei mergaitė žudosi, tai vyras kaltas. Ji yra sužeista. Bet reikia tikėtis, kad mūsų tauta atsigaus, kad bus jaučiamas gyvėjimas. Kiekviena tauta turi žmoniškumo atspalvį. Ji yra galimybė visokioms žmoniškumo apraiškoms. Tauta nėra tik paprastas erdvės ir laiko dalykas. Tautos gyvata aiškiau negu kita kas pasauly parodo, kad jos pagrindas yra nuolatos veikiančios kūrybos galios, kurios amžių bėgyje atskleidžia, ką jos viena tauta kurti nori. Sielos kultūra kiekvienoj tautoj turėtų būti svarbiausias dalykas. Ji yra iš tikro ta šventykla, iš kurios pareina visos tautos labas. Ir kiekvieno lietuvio uždavinys tą šventyklą statyti. Savo sieloj jis deda jai pagrindą — ne vien sau, bet ir tautai. Tikėkimės, kad Lietuvoj gyvens tinkamiausi žmonės ir senolių galia juos saugos ir laimins.  

*     *     *  

Prof. Pakštas mano kalbą papildė [3]. Man ypač patinka ta mintis, kad tas, kurs žemiau stovi, turi tarnauti tam, kas aukščiau stovi. Iš tikrųjų apie tai reikėtų daugiau mąstyti, čia būtų mūsų poelgiams didis ramstis. O ką galima pasakyti apie mūsų tautos originalumą ar jis, santykiaujant su kitomis tautomis, iš lengvo nyks, ar išsilaikys? Bet kuo aukštesnė kultūrą, tuo ji originalesnė. Štai kad ir obuolys nokdamas ryškina savo rūšį ir ypatumą, panašiai esti ir su tautos kultūros gyvėjimu.

Profesorius buvo užsiminęs ir apie pasyvumą, kaip ypatišką mūsų tautos požymį. Turėjau ir aš šitą paliesti savo ankstyvesnėj kalboj. Čia dar norėčiau kai ką pastebėti. Jis man kiek kitoniškai atrodo. Kartą parašiau knygą [4], kurioj bandžiau nurodyti žydo, vokiečio, lietuvio būdo ypatybes. Štai žydą kada išmeta pro priekines duris, jis tada eina pro užpakalines, atrodo, neturįs garbės jausmo, bet jis vis dėlto savo tikslą laimi, nors kiti ir priešinasi. Vokietis bando pasiekti savo tikslą fizinėmis priemonėmis — kumščia. Na, ar pastebėjom, kaip elgiasi lietuvis? Lietuvis linkęs labai apmąstyti. Jis eina garbingu keliu, bet kitam iš pirmo pažvelgimo gali atrodyti šis taurumas pasyvumu. Bet lietuviui tai tarsi prigimta. Vengimas blogo, netinkamo pasielgimo bus vangumas. Pasižiūrėkim, kaip lietuvaitė rankdarbius dirba ar juostas audžia. Kiek ji masto! Galiu čia suminėti apie savo straipsnių rašymą. Kiek tenka man į juos įdėti darbo: rašau, rašau, taisau, taisau. Ir dažnai kad ir paprastą straipsneli turiu perrašyti 4 ar 5 kartus, o didesnį veikalą tenka net ir 9 kartus perrašyti. Kaip pradėsi mąstyti, vieną kitą klausimą svarstyti, pamatai, kad po ilgesnio apsigalvojimo gali daug tobuliau apsireikšti.

Kart buvau prašytas apie viena knygą parašyti recenziją. Perskaitęs vieną kart ir parašiau savo nuomonę apie jos vertę. Bet dar ėmiau skaityti antrą, trešią... net ir septintą kartą. Galop patyriau, kad, jei bučiau atspausdinęs tokią recenziją, kokią buvau susidaręs iš pirmo įspūdžio knygą skaitydamas, būčiau daug neteisybės prišnekėjęs. Ir gal dėl tokio mano ,,nestropumo” kai kas laiko mane pasyviu. Ir sako, kad jau, girdi, Vydūnas neveiklus. O kiek laiko reikėjo pašvęsti knygoms rašyti, rinkti žinioms apie vakarėlius, įvairius vaidinimus. Kiek paskaitų skaityta!

Profesoriui Pakštui dėkoju už mano kalbos papildymą.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Naujosios Romuvos“ (1937. — Nr. 46. — P. 846 — 852).

1. Tai „Naujosios Romuvos“ klubas, kuriame 1937 m. spalio 26 d. pranešimą skaitė Vydūnas. Čia pateikiamas šio pranešimo tekstas.

2. 1937 m. rudenį Kaune veikė lietuvių moterų dailininkių kūrybos paroda, kurią aplankė ir Vydūnas.

3. Prof. K. Pakštas taip pat kalbėjo „Naujosios Romuvos“ klubo posėdyje, kuriame Vydūnas skaitė pranešimą (1937 m. spalio 26). Kalba skelbiama prie Vydūno pranešimo teksto tame pačiame „Naujosios Romuvos“ numeryje.

4. Vydūnas greičiausiai kalba apie savo knygą „Lietuva praeityje ir dabar“ („Litauen in Vergangenheit und Gegenwart“). — Tilsit, 1916. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ TAUTOS KULTŪROS GYVĖJIMAS