Ketvirtadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVIŲ — VOKIEČIŲ SANTYKIUS

KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVIŲ — VOKIEČIŲ SANTYKIUS

KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVIŲ — VOKIEČIŲ SANTYKIUS

To maždaug klausia manęs ,,Naujosios Romuvos” laikraštis. Bet dėl man palikto trumpo laiko galiu tik trumpai ir paskubom atsakyti. O, rodos, turėčiau dar ir kiek paaiškinti, kokia mano būtis vienų ir kitų atžvilgiu.

Tiesa, daug man teko pakęsti iš visokių vokiečių, bet skaudžiau mane pataikė, ką tūli lietuviai man kartais yra padarę. O tik visa tai nedrumstė mano akių tam, ko aš gero patyriau ir dar patiriu iš abiejų.

Įaugau į šį pasaulį. Lietuviškumas mane lydėjo su visu žmonišku taurumu. Bet vokiškumas man vėrė akis gyvenimui suprasti ir man teikė visas savo kultūros duokles, savo žmoniškumo apraiškas, kad galėjau be sustojimo prie jų žadinti ir auginti esmines savo jėgas. Mano gyvenimo sąlygos buvo pagrįstos vokiečių darbštumu. Galėjau pasidžiaugti gražiais patogumais...

Visa tai atsimindamas, jaučiu tikrą dėkingumą už tai, ko gera iš vokiečių patyriau, kas vokiškumo man reikšta net iki paskutinių dienų.

Žiūriu dabar į viską, kas darosi, kokia drausme visas vokiečių gyvenimas tvarkomas. Matau ir vokiškumo reikšmę žmonijai, kuri tikrai nėra menka. Tautų tarpe ji yra net viena žymiausių. Dar čia ir vis svarbėja.

Tai pastebėdamas, negaliu būt vokiečiams neteisus, nors jų ir daug man padaryta to, kas labai buvo skaudu. Tūli jų juk į mane žiūrėjo kaip į kokį baubą, net kaip į didį jų tautos kenkėją ir atitinkamai mane apskelbė. Suprantama! Vokiečiai yra kito žmoniškumo atspalvio negu mes. Todėl jie manęs ir kitų lietuvių negali tuojau teisingai įvertinti. Bet už tai jų reikšmės nematyti būtų įrodyti savo menkumą.

Visai kitokie negu vokiečiai yra man lietuviai. Su jais galimas visai kitoks santykiavimas. Jie jaučiami esą man artimi pat patirties gelmėse. Gražiai ir švelniai skelbiasi man jų žmoniškumas, ne kaip pasaulio dalykai, bet lyg jų asmenybėje sukaupta šiluma ir sušvitęs spinduliavimas. Ir menkesnėje būklėje todėl jų tarpe gyventi malonu. Su jais būdamas, lyg atsigaunu.

Tokia patirtimi aš žiūriu į vieną, ir antrą tautą ir jų santykius. Bet žiūriu, rodos, kitokiu žvilgiu negu įprasta. Atskiras žmogus su savo apsireiškimais man nelabai atrodo esąs nieko nepriklausomas vienetas, o dalelė savo tautos, žmonijos ir viso pasaulio gyvumo. Taip, o dar aiškiau tokia dalis yra mano regėjimui kiekviena tauta. Dėl to mano pareiškimus apie tautas nereikėtų matuoti kaip tai paprastai daroma. Teisingai apie juos spręs, kurs į klausiamą, dalyką žvelgs iš mano dvasinio lygio.

Prieinant minimų tautų santykius, reikia numanyti jų įvairumą. Jie yra tautiniai, istoriniai, kultūriniai, ūkiniai (oikonominiai) ir politiniai.

Tautiniai vokiečių ir lietuvių santykiai įgauna ypatingo pobūdžio dėl to, kad vokiečiai yra didė tauta, o lietuviai — maža tautelė. Jau ir todėl vokiečiai žmonijos sąmonėje seniai pasižymėjo, o lietuviai tik dabar teiškyla į tą sąmonę ir pasidaro jos turiniu, tarsi seniau pasauly jų visai nebūta.

Atitinkamai viena antrą ir veikia. Jau negyvame daiktingume didis dalykas pritraukia mažąjį. Kuo galingiau vyksta tai gyvybingume. Platusis vokiečių tautiškumas todėl atrodo mažutei lietuvių tautai kaip grėsimas jos tautiškumui. Ta nuomonė įgyja dar daugiau tvirtumo, kada pastebimi vokiškumo savumai, jo svarumas, jo polinkiai, jo savijauta, jo ketinimai ir reikalavimai, jo savotiški mąstymai. Bet reikėtų suprasti, kad vokiečiai lietuvių, kur galėdami, nenutautina, lietuviškumo tarsi neapkęsdami, bet pasistengdami savo gyvenimo ribose sukurti žmonių apsireiškimo vieningumą. O tat vykdo jie ir šiandien kuo stipriau ir su didumu. Žinoma, yra ir tokių vokiečių tariamų vokiečių, kurie lietuviškumo labai neapkenčia ir atitinkamai pasireiškia.

Prieš visa tai lietuvių tauta gali išnešti tik savo tautiškumo savybes, kurias ji nuo pat giliausios praeities yra auginusi ir išlaikiusi. Prisiminkime tiktai, kad lietuvių kalboje glūdo visų indų-europiečių kalbų kilmės ypatumai. Bet lietuviai išlaikė ir kitus esminius tų laikų žmonijos savumus. Lietuviai gali apreikšti daugiau sielos gyvumo atspalvių, gali būti daug nuoširdesni negu kitų tautų žmonės. Jie pasitinka visus teigiamai, su tikru vertinimu. Todėl jie labai yra pakantūs.

Tokie jie pasitinka ir vokiečius. Tūli vokiečiai tai ir labai gerai pastebėjo. Bet jų daugumui vyriausiai reiškia didumas, galingumas, daiktingumas. Todėl jie ir negali numanyti lietuviškumo vertybių. Gal dar pastebi ypatingus juslių gabumus ir tuo naudojasi. Bet pačios tautinės savybės jų nepaliečia. O tūliems lietuviams, ypačiai karštagalviams, manant, kad reikia veikti vokiečius ne savo, o vokiečių būdu, tautinis santykiavimas nesivysto, kaip jis galėtų. O juk jis jau prieš ilgus amžius pradėtas. Matyt, abi tauti dar nesurado teigiamo santykiavimo būdo.

Įrodo tai jau istorė. Tik apie tai kalbėt nereikia. Plačiai žinomi jos vyksmai. Nėra tik numanyta istorinio santykiavimo prasmė ir reikšmė. Būtinai reikia kitaip į jį žiūrėti, ne su neapykanta, bet kaip į kosminių galių apsireiškimą tautomis, prieš kurį reikia suvokti tikriausį elgesį. Tokių apsireiškimų neapkenčia tik tos tautos, kurios dar kaip vaikas pyksta ant daikto, į kurį atsitrenkė. Reikėtų numanyti, kad kosminės galios tik tada kitaip reiškiasi, kada kenčiančioji tauta esmiškai pakinta.

O tai yra jau dalykas kultūrinio santykiavimo. Vokiečiai ilgais amžiais daug sukūrė visose žmogaus pasidarbavimo srityse. Gyvas jėgas jie skyrė visokiems žmoniškumo reiškiniams. Jų sumanumo daiktai jau seniai nešami už jų krašto ribų, pas kitas tautas ir pas lietuvius, ir skelbia vokiečių kultūrą.

Lietuvių tautos gyvenimo būklė ir jos polinkiai padarė, kad jie ištisais amžiais turėjo ginti savo savingumą. Todėl jiems liko rūpinties vien tuo, kas žmogaus kultūros yra svarbiausia, būtent vidiniu žmogaus gyvenimu ir jo taurinimu. Jis ir gražiai klestėjo lietuvių nuotaika, ir jos šviesus dvasinis lygis buvo visumet jų kultūros pažymys. Tai ir tada gerai pastebėta, kada lietuvių tauta buvo palankiai pasitikta.

Ypatingai žymus buvo lietuvių gyvenimo supratimas, kurs kartais stebino ir Europą. Juk lietuvių tauta vertino jos tikybos skelbimą savo būdu. Jos gyvenimo supratimas atsispindi ir jos pasakose bei dainose, jos meniški gabumai — namų statymu ir visokiais naminio darbštumo daiktais. Jie ir buvo pamėgiami. Vokiečiai jais gėrėjasi ir šiandien, tik pamiršta juos lietuviškos kultūros pažymiais vadinti. O dabar, lietuviams atsistojus nepriklausomiems ir auginant savingumą, visi žymesni žmoniškos kultūros reiškiniai lyg atkloti skleidžiasi ir jau gražiai klėstėja.

Nemaža tam reiškė ir vokiečių kultūra. Visokių ji suteikė lietuviams pavyzdžių ir akstinų. Jau prieš tūlus šimtmečius tai buvo matoma. O tai vyko iki paskutinių laikų. Net nemaloniais laikais buvo šio to iš vokiečių pasimokinta. Tik tada lietuviai jau kreipėsi daugiau į kitas tautas.

Lietuvių pastangų laimėjimas ir greit aiškiai parodė. Tik vokiečiai to nepastebėjo. Kartais rodos, kad jie ir šiandien žiūrį į lietuvius kaip į be kultūros tautą. Ir todėl lieka lietuviams tik tauriausiu laikymusi į visą jų panieką atsiliepti. Bus tai aukščiausios, būtent sielos, kultūros laimėjimas. Žinoma, lietuviai viso ko patyrė, linko kitur ieškoti kultūrinio santykiavimo. Vis dėlto vokiečiai, kaip kaimynai, juos stipriausiai paliečia ir gali teikti lietuvių gabumams visokių žadinančių pavyzdžių.

Daugiau kaip kultūros srityje lietuviai vokiečiams teikė iš savo ūkio. Didžiojo karo metu lietuvių ūkio gaminiai labai daug reiškė vokiečių gyvenimui ir mitimui. O kad jie paskutiniais metais ir atmetė beveik viską, ką Lietuvos žemė teikt galėjo, tai jie tuo siekė kitų savo tikslų. Bet lietuviai vis mielai naudojosi vokiečių pramone. O dabar ir eina vėl gyvi mainai ūkiniuose dalykuose tarp abiejų kraštų.

Politikos atžvilgiu lietuviai ilgus amžius jautė vokiečių  slėgimą. Bet tas pats teko jiems ir iš kitų tautų, būtent iš lenkų ir rusų. Atrodo, tai keista. Lietuvių tauta, išlaikiusi kaip jų ne viena, iš žiliausios praeities visų jų prosenių savumus, minimų tautų lyg visoms galioms užninkama tarsi užgesinimui. Ir tenka tik nustebti, gal dar atsiminti kosminių galių veiksmą.

Jis reiškiasi kitaip, kada slegiamoji tauta vykdo tautos gyvenimo prasmę, būtent augint tauriausį žmoniškumą, jeib tautinis jo atspalvis kuo aiškiau šviestų tautų mirgesyje. Kuo aukštesnis tam lygis pasiektas, tuo mažiau gresia tautai išnykti pavojus. Todėl reikia lenktyniuoti su kitomis tautomis ne piktumu, ne neapykanta, o aukščiausiu žmoniškumo vertybių auginimu. Tatai yra žmonių gyvenimo prasmė. Ir ją vykdydamos, tautos pasirodo tinkamos ir vertos išlikti. Kūrybos galios visumet stiprina ir apsaugoja tą, kurs geriausiai pareiškia, kam žmogus gyvena pasaulyje.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Naujosios Romuvos“ (1938. — Nr. 1/2. — P. 19 — 20).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVIŲ — VOKIEČIŲ SANTYKIUS