Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DIDŽIOJI ŽMONIJOS VALANDA

DIDŽIOJI ŽMONIJOS VALANDA

DIDŽIOJI ŽMONIJOS VALANDA

1. Patiriama dabar, kas žmonijai dar niekuomet nebuvo lemta. Kiekvienas žmogus, net visas gyvenimas ir visas pasaulis yra giliausiai sukrėsti. Kartais atrodo, kad jo jau ir pamatai griūva ir žmonijai yra priėjęs galas. Nenorint sugniužti, reikia labiau susikaupti.

Jau tūlus dešimtmečius žmonija labai nerimastavo. O paskutiniais metais prasidėjęs naujas karas uždegė ją visą. Kilo jo gaisras iki 1943 m. ir dabar, 1944 m., jis pasidarė toks baisus, tarsi naikinti norėtų visos žmonijos vertybes ir gal patį žmoniškumą.

Laikosi ramūs ir tvirti tik tie, kurie žiūri į didžiuosius dabarties vyksmus kaip kūrybos prasmės ryškinimą. Bet ir tie lieka tiesūs, kurie didvyriškai eina savo pareigas, gindami savo tautos gyvybę ir savo kraštą. Tik žmonių daugumas visur skaudžiai dejuoja arba ieško užsimiršimo visokiuose svaigaluose, visokiose aistrose ir geidulių patenkinime.

O vienas jausmas pagauna visus. Rodosi, kad lyg iš pasalų visą žmoniją siaučia tam tikrų žmonių troškimai pavergti ją visą ir pasigrobti viso pasaulio turtus. Stengiasi prieš tai visi tie, kurie nujaučia, kokia yra žmogaus ir visos žmonijos gyvenimo prasmė. Jie pasiryžta tvirtinti žmogaus laisvę ir dykybę ir esmiškojo žmoniškumo apsireiškimus.

2. Paviršutiniškai mąstant apie tai, kas dabar svarbiausia daroma, atrodo, kaip kad žmonija glūdotų klaikumoje.

Jeigu žmogus labiausiai atsiduoda daiktiškumui, jam gyvybė maža tereiškia. Didesnė žmonijos dalis lyg visai nebeteko užuojautos tam, kas gyva. Ir pagaliau nebėra branginama nei žmogaus gyvybė.

Bet dabartiniais laikais žudymas to, kas gyva, ir naikinimas visokių vertybių ne vien žmonių vykdomas bet ir gamtos. Ji atrodo stačiai sukilusi naikinti. Dreba žemė ir užgriūva žmones. Tvanai skandina plačius kraštus. Limpančios ligos siekia pagauti vis daugiau žmonių ir užgesinti jų gyvybę. O badas verčia mirti milijonus. Bet ir dar visaip gyvybei tenka nykti. Matyt, žmogus yra su visa savo būtimi ir savo veikimu giliai įterptas į gamtos vyksmus.

Tiesa, tūluose kraštuose pastebimi ir visai priešingi apsireiškimai. Vienoje antroje tautoje aiškėja ir kuriančioji galia. Kad vienur ir kitur dažnai pasiskundžiama dėl gimimų mažėjimo, tada kitur gimimai gausėja. Bet nusiduoda tai tiktai ten, kur visa kas daroma žmonių gyvybei saugoti ir stiprinti. Ji numanyta kaip labai brangintina. Bet pasireiškia ir visokios kūrimo pastangos. Tūlose tautose labai stengiamasi pasiektąjį kultūros laipsnį dar kelti, tarsi karo visai nebūtų.

Tik žiūrint į paviršutinius vyksmus rodosi, kad šiais laikais vis dėlto naikinančioji galia viršų palaiko, kuriančioji tiesiog atsilieka. Todėl ir savaime žmogus linksta pamąstyti, kokia yra atsitinkamų vyksmų prasmė ir pagrindinė galia.

3. Žmonės yra labai nelygios sąmoningumo šviesos. Todėl tūli tiki, kad visi baisūs šių laikų atsitikimai keliami tam tikrų žmonių, kuriuos tiktai kelios asmenybes verčia taip nežmoniškai apsireikšti ir tenka manyti, kad tuose keliuose žmonėse yra lyg branduoliuose susikaupusios viso pasaulio naikinimo jėgos ir juos padariusios įrankiais visiems dabarties vyksmams

Bet taip mąstant savaime kyla klausimas kaip tai gali pasidaryti, iš kurio pagrindo atsiranda tokiuose žmonėse tam noras ir pagaliau kaip atsiranda galimumas jam patenkinti. Į tuos klausimus atsakyti kartojamos visokios nuomonės. Kalbama kaip jau minėta, apie ypatingus troškimus. Nurodoma ir į tai, kad tūli žmonės nori kitiems užmesti savo mintis ir juos tuo padaryti savo pageidavimų ir savo valios priemonėmis

Išminčiai iš pat senovės tvirtina, kad kiekvienas žmogaus veikimas iššaukiąs anksčiau ar vėliau tam tikrą atsiliepimą. Gero veiksmo išdava palaiminanti, piktos veiklos pasėka neigianti veikiančiojo gyvybę ir ją išgesinanti pagaliau. Todėl žmonės dabar lyg priverčiami suvokti prasmę, kaip visos šių laikų žudynės gali būt vykdomos ir ką jos žmonijai reiškia.

4. Visiems minimiems klausimams atsakyti labai svarbu suprasti, kas yra žmogus Kūrybos vyksme. Dažnai tikima, kad žmogus esąs kūnas, iš kurio pasidarančios visos dvasinės jo galios. Nenumanoma, kad tai yra prietaras. Žmogų reikia išmanyti kaip dvasią-sielą, vadinas, kaip dvasinę galią, kuri kuriasi kūną, jeib galėtų apsireikšti erdvėje ir laike. Bet tos dvasios-sielos kilmė tegali būti Visatos esmė, kuri liekasi Didžiu Slėpiniu ir labai šviesaus sąmoningumo žmonėms, nors dažnai numanyta, kad ji turi būti neapsakoma šviesa, pats esminis Sąmoningumas. Kas pasirodo gyvenime, yra iš jo kildinama. Nėra kitos galios šalia jo.

Seniau tikėta ir skelbta, kad Visata esanti kartą sukurta ir nuo to laiko būnanti. O ji nėra užbaigta buvusi, bet nuolatinis kūrimas iš pat pradžios. Net silpnos akys gali pastebėt, kaip nuolatai pasidaro arba auga visokios lytys, kurios nuolatai kinta, kol neišnyksta pagaliau. Toks, taip sakant, pasivaidinimas yra ir žmogaus kūnas, kurs dygęs auga jam susikuriant vis daugiau narvelių. Bet vos atsiradę, jie vėl ir dingsta. Milijonai narvelių taip miršta kas akies mirksnį, ir kiti milijonai sukyla. Nuolatai atsiranda ir kinta taip pat gi visokios vidinės būsenos ir visokios mintys. Sušvinta arba ir tik sužiba žmogaus sąmonėje, pabūva valandėlę ir išnyksta iš jos.

Vien tik savo esmėje žmogus gali žinoti tikrai esąs ir pasiliekąs. Bet ir čia patiriamas pakitimas. Žmogaus esmė, būtent sąmonė, kas rytmetį užteka gyvenimui daiktiškume ir kas vakarą vėl nusileidžia. Bet ji neužgesta. Ji šviečia kitoje srityje, nedingsta, kaip ir nusileidusi saulė. Bręstąs žmogus toliau ir numano, kad, kūnui su metais tobulėjant, sąmonė apsireiškia kitokia šviesa. Bet pagaliau ir tai dar patiriama, kad net pilnai išaušusi sąmonė kartais niaukiasi ir kartais vėl šviesėja.

Svarbu yra ir žmogaus esmės santykį su Visatos esme, su Didžiuoju Slėpiniu nors numanyti. Žmogaus sąmonė gali būt vadinama atspindžiu to Slėpinio, būtent Amžinosios Išminties, panašiai kaip šviesos spindulys kyla iš saulės. Niekur šiaip visame pasaulyje sąmonė nėra tokia atskira, pavienė, kaip žmonėse. Kalbama todėl apie sąmonybę, kurią kiekvienas žmogus pažymi žodžiu aš.

Ji gali krypti vienur ir kitur, kaip ji akstinama ir kaip kam ji pasiduoda. Pagauta daiktiškumo, ji siaurėja ir aklėja, krypdama į dvasiškumą, ji plinta ir šviesėja. Kūrybos galia ją ir visaip vartoja. Kūrimas dažnai turi apsireikšti ir griovimu, naikinimu, jeib pilnesniam gyvumui iškilti būtų galimumo.

Kūrybos galia yra todėl Išminčių skelbiama kaip šviesa ir tamsa, gyvinimas ir marinimas, gyvybė ir mirtis, gerumas ir piktumas. Kalbėta seniai apie gerąją ir piktąją dvasią, apie dievą ir velnią. Ir visaip aiškinta, kaip velnias pasidaręs. Vis dėlto žmonija jau prieš neišsakomus amžius meldėsi vienatiniam Dievui, iš kurio valios kyla visos galios ir galybės.

Šitą žinant, reikia nuolatai prisiminti, kad žmogus vis taip pakinta, kaip kam jis atsiduoda. Atitinkamai jis tampa šviesiųjų ar tamsiųjų galybių priemone joms apsireikšti Kūryboje. Ir taip jis esmėje šviesėja arba tamsėja, malonėja arba žiaurėja. Vienok, kiek jį ir veiktų visokios galybės, vis jam palikta vienaip ar antraip pasiskirti, kada jis nors kiek yra atsibudęs savo esmėje.

5. Kaip kiekviename žmoguje sąmonė pakinta, taip ji per ilgus amžius kitokia tapo ir visoje žmonijoje. Prieš daug tūkstančių metų žmonės gyveno atsiduodami gyvybei ir jos slėpiningumui. Todėl gana dažnai jų tūli aiškiai numanė Didįjį Slėpinį. Ir galėjo visą ką apie jį pareikšti. Būdami nuoširdžiai maldingi, jie sukūrė visokius šventraščius. Didesnė žmonijos dalis, deja, visai dar neseniai tepažino jų tiktai kelis. Krikščionims tėra paprastai žinomos Evangelės su palydimais raštais ir žydų Šventraštis, vadinamas Senuoju Testamentu.

Iš lengvo, ypačiai žmonijai vadovaujančių tautų sąmonė pakrypo ir įgijo kitą spalvą. Tų tautų žmonės vis griežčiau atsidavė daiktiškumui. Ir gyvybė bei dvasiškumas jiems likosi vis mažiau dėmesio verti. Taip tad pagaliau vis tvirčiau tikėta, kad visa gyvybė, visas dvasiškumas pasidarąs iš daiktiškumo. Kaip tai yra galima, nieks jų neįstengia paaiškinti, bet dažniausiai ir spėta, kad tai visai nei nesą reikalinga.

Tokiu būdu žmonija pakito savo esmėje. Bet ji ir skilo. Didėjo skaičius tųjų, kurie su savo sąmone klampoja vien daiktiškumu, kartu likosi mažiau tųjų, kurie pasišvenčia gyvybei ir šviesai. Kalbama, aiškiai nesuprantant, apie materialistus ir idealistus, apie netikinčiuosius ir tikinčiuosius, apie tikybą niekinančiuosius ir apie ją branginančiuosius.

Praėjus tūliems laikams, atrodė, kad tamsiosios Kūrybos galios jau viršija šviesiąsias, gyvinančiosios menkėja prieš marinančiąsias. Daiktiškumas pasidarė žmonėms pačia tikrove. Net ir tie, kurie tiki pasišvenčią šviesai, yra daiktiškumo aklinami. Todėl priešingumas tarp tų, kurie vienaip ar antraip nusistato, nėra visai aiškus. Vis dėlto Kūrybos vyksmas siekia aiškėjančios šviesos žmoniškumo. O kad daiktiškumui atsidavę žmonės visuomet greit pasidaro priešingi vieni kitiems, tarsi jų bendrumas lygintinas su akmenų krūva, tada einančios kruvinos rungtynės vis dėlto yra minėtojo vidinio priešingumo aiškėjimas žmonėse.

Pagaliau ir tai labai svarbu numanyti, būtent kad žmoniškos sąmonės smukimas į daiktiškumą nėra jau tiktai žmonių nusižengimas. Kaip visa, kas įvyksta, taip ir šis patekimas į daiktiškumą yra Kūrybos vykdomas. Daiktiškume susivokdama, žmogaus sąmonybė gilėja, darosi turiningesnė ir aštrėja. Todėl ir nelengva suprasti, ar jau galutinai išryškinta praejusių amžių žmogaus gyvenimo prasmė, ar esmiškasis žmoniškumas prieš visą šį smukimą butų tačiau tiek įsigalėjęs, kad įstengtų išeiti iš tų kovų laimėtoju.

Daug kas, tiesa, leidžia spėti, kad aušta naujas žmoniškumo amžius. Viso pasaulio gurinimas lyg įrodo, kad veriasi Kūrybos gelmės, kuriose glūdo gyvesnė gyvybė ir veriasi apsireikšti žmonijoje. Didžioji jos valanda yra priėjusi.

6. Pakartotinai reikėtų prisiminti, kad priešingumai žmonėse gausėja, ko griežčiau jie atsiduoda daiktiškumui. Vienok ir tai išmanytina, kad vykstančios žudynės nepasidaro vien iš to, bet yra tikriau esmiškojo priešingumo reiškinys. Todėl neapykantos liepsnos ir yra taip sukilusios, kad, rodos, jos sieksiančios dangų. Jau beveik manytina, kad Kūryba skirianti šių laikų karą ne žmoniškam esmingumui pažadinti, o jam visiškai užgesinti.

Žmonijos audra turi visikai išsigriausti.

Visokie vargai, didi skausmai ir dažnūs nuogąsčiai labai žmonėse veikia. Iš įvairių pasaulio kraštų sužinota, kaip žmonės todėl vis daugiau atsidėję žvelgia aukštyn. Visi jie ilgisi Didžiojo Slėpinio malonumo prašvitimo.

Tokiu būdu tad vis didėja skirtumai tarp žmonių. Vieni geriau susitaria, pasišvęsdami esmiškajai gyvybei ir šviesai, kitų bendrumas irsta jiems pasiskyrus tamsai. Prieš visa tai veikia raminančiai, kad tūlų žmonių maldingumas gyvėja ir juose pasireiškia vykstančių baisumų prasmė.

Geriau paaiškėjus skirtumui tarp šviesos ir tamsos, žudynės baigsis. Tuo tarpu žmonių daugumas vis dar bus nuogąsčių sukrečiami. Ir liekasi uždaviniu visiems, kurie numano, ką reiškia dabartinė žmonijos valanda, būti spinduliuojančiais Kūrėjo veiksniais. Jie tai ir savo buvimu skelbs, kad tie žmonės ir tos tautos išliks gyvos šioje audroje ir gyvės, kurios nuoširdžiai pasistengs atsibusti Šviesoje, Malonėje ir Galioje to Didžiojo Slėpinio, kurį atsimename tardami tyliai širdyje žodžius: Maloningas Dieve!  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš kn. „Varpai“ (Šiauliai, 1944. — P. 315—319). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DIDŽIOJI ŽMONIJOS VALANDA