Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS APSIREIŠKIMAI

ŽMOGAUS APSIREIŠKIMAI

ŽMOGAUS APSIREIŠKIMAI

GIRDIMOJI IR REGIMOJI KALBA

A. Kalba yra esmiškiausioji žmogaus apsireiškimo priemonė. Ji pagrįsta žmoniškumu. Į kūną reikia žiūrėti kaip pradinį žmogaus apsireikimą žemiškajame gyvenime. Kurdamasi kūną iš tėvų kūnų gyvumo, žmoniškoji esmė sunkiasi į žinomąjį gyvenimą. Ir pasidaro vis žymesne kūną augindama.

Iš lengvo tobulėdamas, kūnas tampa vis tinkamesniu žmogaus apsireiškimams. Nors jis visai savaip gyvena, taip, kad žmogus tikrai nežino, kas jame darosi, vis dėlto kūnas tarnauja žmogui. Kūnui tarpininkaujant, žmogus kuriasi ir vidinį gyvenimą, būtent nuotaiką su jos būsenomis ir protą su jo turiniais. Ir taip veikdamas, žmogus įsigali žemiškame gyvenime. Jis jame sąmoningėja, šviesėja, pasireikšdamas jam teikiasi ir pasidaro svarbėjančiu veiksniu.

Kiek kūno gyvumas ir priklauso nuo žmogaus esmės, jis vis dėlto savaip gyvena, bet leidžiasi jos būt vartojamas. Ir jįjį judina pradėdama geriau apsireikšti. Iš aplinkos įspūdžių į kūno jusles žmogaus esmė kuriasi pirma visokias būsenas ir jomis sukelia kūno judesius. Bet toliau su būsenomis siejami ir viduje sukurti visokie vaizdai, visokios prasmės ir mintys. Ir visa tai pareiškiama judesiais.

Tie judesiai įgyja ypatumą iš to, kaip tėvai paveikia mažutį vaiką, kokius įspūdžius į jį padaro. Ypatingiausieji judesiai yra tie, kurie suvirpina orą. Veikia tam gerklės ir burnos nariai. Pastebėtina, kad jie turi tarnaut kūno gyvumo palaikymui, priimti orą ir kitą maistą. Ir kaip jie tam tinka, taip jie ir tinka judesiams, kuriais žmoniškoji esmė nori apsireikšti. Taip kuriami kalbos garseliai.

Ale garseliai dar toli nesudaro žmogaus kalbą. Ir iš gyvulių išgirstame visokius girdimus apsireiškimus. Paukščiai net gieda visaip, ir keleta jų išmoksta šnekėti lyg kaip žmonės. O tame tik nėra to, kas nuvokiama žmogaus kalboje, kurioje siejasi prie garselių ne tiktai tam tikros nuotaikos būsenos kaip prie gyvulių, bet jau ir tam tikros aiškios prasmės ir toliau net mintys. Bet svarbiausiasis dalykas, kurs su garseliais ir jų sambūriu apsireiškia, yra žmogaus sąmoningumas. Kada visa tai susideda ir reiškiasi, galima tai vadinti žmogaus kalba.

Ji yra ypatinga pagal kūną, pagal apreiškiamas būsenas, prasmes ir mintis ir pagaliau pagal sąmoningumo šviesos laipsnį. Todėl jau kiekvieno žmogaus kalba yra ypatinga. Bet panašumas tų žmonių kalbos, kurie gimsta, auga ir gyvena tame pačiame krašte, yra toks didis, kad ji vadinama viena, ypatinga kalba. Gyvenamas kraštas su savo žemės magnetizmu taip veikia žmonių kūną ir jų gyvumą, kad suburia žmones į tautą ir ją laiko tada ir jų kalbą vieningume.

B. Kalbai taip susitveriant, aiškėja ir jos reikšmė žmonėms, labiausiai tos pačios tautos žmonėms. Žmogus kalba save apreikšt norėdamas. Kaip jis tam kūrėsi kūną, taip jis tą kūrimą tęsia ir veikdamas bei kalbėdamas. Jis tuo save patį tvirtina ir gyvina daiktiškume. Kalbėdamas žmogus stengiasi savo vidinį gyvumą iškelti ir suteikti savo asmenį aplinkai.

Greičiausiai jis taiko į kitą žmogų. Nori tarsi patekti į jo esmę, jo sąmonę, jo sielą ir taip sutapinti savąjį su kituoju žmoniškumu. Toliau nori ir sulaukti tojo atsiliepimą. Taip tad žmonės susisieja vienas su kitu. Kalba lyg kaip koks tinklas su savo narpleliais plinta nuo žmogaus ant kito ir sutraukia didį skaičių į vieną bendruomenę.

Kalba veikia iš praeitų laikų, iš senųjų į naująsias kartas ir meta savo ypatumą ir savo apraiškas tolyn. Ji tvirtina žmonių vieningumą, nors ir dalintųsi kiekvienoje tautoje į tarmes.

Visoje žmonijoje, tiesa, girdisi labai daug kalbų. Norėdami žmoniją padaryt vieningą, tūli manytojai stengiasi sukurti jai visai vieną kalbą. Bet ji liktųsi vis tik dirbtinu dalyku. Kalba yra Kūrybos išdava. Žmonija gali pasiekti vienybę tiktai, atskleisdama šviesųjį žmoniškumą, kurs dar vis tesiranda brėkštoje. Bet iš visų kalbų numanyt, kaip žmoniškumas stengiasi jomis apsireikšti. Todėl kad ir yra daug žmonijos kalbų, žmoniškumas yra vis tas pats vienas. Jis yra visų kalbų ir visos žmonijos vienybės pagrindas.

C. Regimoji kalba kurta atsižvelgiant į girdimąją. Tik neprasidėjo tai visur, visose tautose, lygiu būdu. Vienur pasistengta atvaizduoti tai, kas aplinkoje regėta, ir tai duot kitiems matyt, regėti. Iš tokių atvaizdų toliau pasidaryta visokie ženklai, kurie dar primena vaizdingumą. Kūrėsi taip regimąją kalbą, pvz., egiptiečiai.

Kitos tautos stebėjo labiau tai, kas darosi jų kūne, burnoje, joms kalbant girdimai. Ir žymėjo burnos narių, kalbos padargų judesį. Iš lengvo taip buvo sukurti rašmenys, kurie šiandien didžiosios žmonijos dalies yra vartojami norint padaryt kalbą regimą. Aiškiai tūli rašmenys tai primena, kaip, pvz., m, n, t, d, p. b ir kt. lyg atvaizduotų lūpų ir liežuvio judėjimą, kur jis kimba ir į ką atsispiria.

Kūrėsi taip ženklus senos Rytų tautos: šumerai, hindūs, gal šie pasiremdami ant to, ką dravidai buvo pasidarę ir kiti. Iš hindų rašmenų išriedėjo tie, kurie nūdien yra geriausiai įsigyvenę.

Ne visos girdimosios kalbos turi tuos pačius garselius. Todėl tūloms reikia ir kitų rašmenų jų regimajai kalbai. Bet žmonės dabar jų nesikuria, atsižiūrėdami į tai, kaip gaminami tie ypatingi garseliai, ale pamėgdžiodami kitos tautos ženklus. Todėl mano siūlomi ypatingi rašmenys už ž ir š dar nepriimti, kaip apskritai mano vartojama rašyba. Vis dėlto vartoju ją, turėjęs 1912 m. Vainiuje šventai pažadėti doc. Romui Bytautui neatsisakyti nuo jos, kadangi ji esanti tikriausiai lietuviška, o ne slaviška.

D. Kas verte tautas kurties rašmenų ir jais padaryti kalbą regimą, rodos, nesunku numanyt. Turbūt norėta padaryt pastoviau tai, kas girdimai apreiškiama. Girdimoji kalba lyg užgęsta žmogui liovus kalbėti. O kad kiti ir toliau kalba, o tautos kalba ir nešasi nuo vienos kartos ant kitos, ji vis pasilieka pranykstančiu žmogaus apsireiškimu. O miręs žmogus nebėra veiksnys savo tautoje, nors butų daug ir didžiam žmonių sambūriui kalbėjęs. Visa tai iš lengvo nublanksta, ką jis yra apreiškęs.

Ale žmonės norėtų ir toliau jų kalbos būt veikiami. O tai padaro regimoji. Ji sieta su daiktiniu dalyku, kurs gali laikyties net amžiais, jeigu ne tyčia naikinama. Rašto veikimas ir nėra taip apribotas kaip girdimoji kalba. Jis gali būt skleidžiamas po visą tautą ir joje būt veiksniu ilgais metais, būti vis iš naujo skaitomas. Atrodo beveik, kad jis būt ir didesnės, ir platesnės reikšmės negu girdimoji kalba.

Vis dėlto numanomi regimojoje kalboje ir visokie trūkimai. Kalbėdamas žmogus veikia kitą žmogų visu savo gyvumu, klausančiam negalint atsistengti. Dar daugiau tai reiškia, kad vienas žmogus kalba ties didžiu žmonių susirinkimu. Tiesa, kad ta reikšmė vis tėra tokia, kokio žmoniškumo atsiskleidimo ir sąmonės šviesos laipsnio yra kalbantysis. Atitinkamai jis veikia savo klausytojus. Ale visa tai labai greitai praeina.

Kita kas pastebėt iš rašto. Jis gali būt skaitomas ne tik vieną kartą, o daug kartų. Nepagavus jo tūrio, galima vis iš naujo pasistengt jį pasiekti. O kaip tik tuo raštas turi ypatingą svarbumą. Skaitytojas turi ir gali pats dėti pastangas tam prieiti, kas jam raštu teikiama. Regimoji kalba tarsi skatina žmogaus galias susitikimui su rašytojo esme.

Toliau ir tai pastebėtina, kad girdimoji kalba laikais pakinta, visa ką pameta ir visa ko pasigriebia. Tūli net labai prasmingi žodžiai pamirštami, ir kalba pasidaro varginga. Tokios tautos skolinasi žodžių iš kitų kalbų, neįstengdamos sau kurties reikiamųjų. Reikšminga bet yra, kad lietuvių kalba, palyginus į kitas, labai maža tepakito per ilgus amžius ir nedaug svetimų žodžių pasisavino. Tik paskutiniais laikais ji taip labai daug svetimų žodžių pradėjo ryti, tarsi norėtų ištautėti, rašytojai nebegalėtų lietuviškais žodžiais apsireikšti.

Tūlas svetimas žodis, bet gyvena jau seniai lietuvių kalboje. Minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.

Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sake: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip žmogus pasitinka jam pareikštą gera.

E. Kaip jau minėta, rašto svarbumas jau tuo įsirodo, kad rašto turinys skleidžiasi per šimtmečius ir po visą tautą. Bet dar daugiau reiškia tai, kad regimoji kalba. būtent raštas, suveda tautos žmones dar tvirčiau į vienumą kaip girdimoji. Tik raštą kuriant, reikėtų dėti visas pastangas, kad jis tautos kalba su esmiškiausiu jos tūriu teiktųsi tautai. Kalba tūrėtų rašte ir būti kuo taisyklingesnė.

Niekumet neturėtų raštas skleisti nešvarumų, šlykštumų, bjaurumų, neteisingumų, nedorumų po žmones, ale kiek galint — šviesų sąmoningumą, esmišką žmoniškumą. Kurs nori būti tautos rašytojas, vadinas, į ją kalbėt regimąja kalba, tas turėtų kiek galėdamas pasistengti savyje atskleisti tauriausiąjį žmoniškumą.

O tam reikia suvokti galimumą. Jis tikrai pasiekiamas tik tada, kad žmogus vis atsimena gyvenimo prasmės, savo esmės kilmės ir jos reikšmės žmonių gyvenime. Jo esmė turi būt nuolatai nukreipta į Visatos išeigą, į Didįjį Slėpinį, kurs yra visos šviesos ir galios Kūrėjas. Taip gyvendamas ir atitinkamai apsireikšdamas regima kalba, rašytojas šviesėtų kaip atspindys Amžinos Šviesos ir galėtų tautai skelbti palaiminimą. Todėl labai svarbu, kad kiekviena žmogysta, kuri nori apsireikšti regima kalba, prisimintų: juk kalbės savo raštu nuolatai, gal ilgus amžius, ir tūrėtų kalbėti iš sukilusio, tauriausiojo žmoniškumo.

REGĖJIMO ŽVILGIS

Gyvenimas su visomis savo patirtimis įgyja ypatingą tūrį, jeigu į jį galima žvelgti iš Visatos aukštybės. Protavimas negali prieiti kita ką, kaip kad erdvė ir laikas nėra apribotu, kad nėra jiem dviem nei pradžios, nei galo. Reikia pritarti Augustinui, kurs sakė, kad Dievas pirm visa sukūręs erdvę ir laiką.

Bet nors numanytina, kad erdvė priplūsta visokių galių, kurios veikia nesiliaudamos. Yra neįsivaizduotinos, šviesos galios, toliau tokios, kurių šviesa dar numanytina, tada tamsokos ir pagaliau visai tamsios.

Visos jos yra apsireikimai Didžiojo Slėpinio, kurs neprieinamas žmogaus protavimui ir gali būti patiriamas tiktai giliausiame žmogaus vidiniame gyvume pasišvenčiant tyliu maldingumu.

Senais laikais, kaip žmonių sąmoningumas buvo daugiau atviras dvasiškumui, minimas galias žmonės garbino ir vadindavo dievaičiais. Dabartyje, kada žmonių sąmonė yra beveik visiškai prasiradusi daiktiškume, numanomos tiktai kelios tamsios galios arba gal ir viena antra šviesoka, ir skelbiamos kaip negyvos, aklos gamtos galios, garbinamos ir laukiama iš jų visokios pagalbos.

Visos Visatos galios siekia apsireiškimo tam tikrais apsistabinimais ir pavidalais. Jos veikia iš saulių ir šviečiančių ir tamsių žvaigždžių, būtent planetų. Jos yra žemę sukaupusios, užplūsta ir pritvinkdo ją savimi, kad iš jos iškyla visokios apraiškos, auga augmenys, gyviai ir žmonės.

Tokiame Kūrybos veikime žmonės yra veiksniai. Išeina tai iš jų esmės, iš jų sąmonės ypatingumo. Žmonių sąmonės regratis yra skirtingų šviesos laipsnių ir nelygaus apskričio didumo.

Žmogus gali atsiduoti kiekvienai minėtųjų galių, kad jis jau yra pasiekęs atitinkamą savo sąmonės atsiskleidimo laipsnį, kaip tai Kūrybos siekta. Todėl yra žmonių, kurie stengiasi būt skaistaus žmoniškumo, net tokių, kurie pasišvenčia Dieviškumui, bet yra ir tokių, kurie tvylioja niūrume arba ir skiriasi tamsai, atsiduoda daimonams.

Atitinkami tada yra ir žmonių apsireiškimai. Tūli skiria visą savo gyvenimą šelpimui, auginimui, gaivinimui to, kas gyva, kas gera ir tauru, kiti pasimėgsta griovimu, naikinimu, niekinimu. Bet yra ir tokių, kurie svyrinėja ir tai vienaip, tai kitaip apsireiškia. Ale visame tame numanytinas Kūrybos vyksmas.

Kad šviesos galios siekia atsiskleidimo, šviesėjimo viso gyvumo iki slėpiningosios jo kilmės, tada tamsos galios prieš tai nusistato. Bet savo stabdymui jos veikia kaip akstinimas.

Todėl jie čia stipriau griebia, kur stipriau pasistengiama kuo pilniau atskleisti savo esmę. Ne kartą atrodo, kaip kad visos daimoniškos galios užninka tuos žmones, kurie kuo nuoširdžiau nori ryškinti taurų žmoniškumą ir jo gyvenimo prasmę.

Atsistengdami prieš daimonus, tokie žmonės stiprėja savo esmėje, jų sąmonė šviesėja, jie pasilieka laimėtojais ir gali skelbti savo gyvenimu Šviesos galią ir jos palaiminimą. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš kn. „Tremties metai“. Lietuvių rašytojų metraštis (Tiubingenas, 1947. — P. 403—408). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS APSIREIŠKIMAI