Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SKIRTINGO ŽMONIŲ ELGESIO PRIEŽASTIS

SKIRTINGO ŽMONIŲ ELGESIO PRIEŽASTIS

SKIRTINGO ŽMONIŲ ELGESIO PRIEŽASTIS

A. Sakoma, kad žmonės visi esą lygūs. Yra tai pagrįsta. Kiekvienas žmogus yra esmėje dvasia-siela, kurios ypatumas reiškiasi sąmone. Toji žmogų tiesiog iškelia iš viso gamtos gyvumo. Žmoniškoji sąmonė labai aiškiai skiriasi nuo kitų gyvūnų sąmonės. Iš kiekvieno žmogaus sąmonė skelbiasi kaip ypatinga vieneta. Šiaip gyviai savo gyvenimu pareiškia vyriausiai savo veislės ypatumą. Vienetumas iš atskiro gyvio vos kiek prasiskverbia. Vis dėlto prisimintina, kad visame pasaulyje kiekvienas dalykėlis neturi sau visiškai lygaus.

Bet stebint žmones, skirtumai pasidaro labai žymiais. Jau kiekvienas asmuo yra visai savotiškas. Kad kartais ir yra panašumo kūno augime ir jo atrodyme, kiekvieno žmogaus kūnas vis dėlto matomas kaip ypatingas. Pirm viso tai įrodo veido bruožai. Ir kuo daugiau žmogus yra brendęs, tuo įspūdingiau jo veidas skelbia, kad jis yra kitoks, negu kiti žmonių veidai. O tik nėra tai jau esmiškasis ypatumas.

Tasai yra pagrįstas žmogaus esme. Tiesa, ji yra kiekviename žmoguje žmoniška. O tame ir glūdo žmonių lygumas. Ale ji nėra lygaus atsiskleidimo laipsnio, kurs pastebėtinas sąmonės regračio platume ir sąmonės šviesos švietime. Todėl ir kalbama apie šviesuolius ir tamsuolius, apie aiškesnį ir niūkesnį žmonių sąmoningumą. Tik tie skirtumai nenumanomi vis jau aiškiai. Ir labai lengvai apsirinkama kalbant apie žmonių gabumus.

B. Geriau jie aiškėja iš žmonių elgesio, iš jų palinkimų, iš jų veiklos. Labai įspūdingai pasidaro tai, kaip jie vertina kokį dalyką arba kaip jie jį laiko niekingu, kuo jie džiaugiasi ir kas juos skaudina, kam jie gabūs ir kam jie netinka.

Stebint žmonių gyvenimą, matyt, kad vieni yra labai darbštūs, o kiti vengia darbo, yra tingūs. O geriau tiriant žmones, pasirodo, kad gabūs žmonės yra ir darbštesni, tinginiai — paikučiai, jeigu ne kaip nors ligoti arba kūniškai pasilpę. Šviesesnė sąmonė įgalina žmogų visa ką iš anksto numatyti, apsvarstyti ir kūno jėgas tam skirti ir sukelti. Sąmoningesnio žmogaus gyvenimas todėl ir yra geriau tvarkytas ir visais atžvilgiais prasmingesnis.

Prisimintina, tiesa, kad sąmoningesnis žmogus susikuria ir greičiau visokias užgaidas ir jas labai įgalina, kad pagaliau jos žmogų tiesiog pavergia. Tada jis visa ką daro, kas, toliau žvelgiant, nėra visiškai prasminga. Vis dėlto toks žmogus yra judrus, darbštus, nuolatai kokiam nors žygiui ir veikimui pasiskirti linkęs.

Menko, niūkio sąmoningumo žmonės dirba tiktai verčiami kito žmogaus įsakymo arba kokio gyvenimo būtinumo. Jų veikimas nekeliamas jų esmės, o tik aplinkos galių. Jie ir neįstengia toliau žvelgti į ateitį. Todėl ir greitai patenka į vargą. Nėra jie ir ištvermingi savo veikloje. Ką nors pradėję, jie tai greitai atideda, jo dar nebaigę. Ir tik vėl priversti, jie tęsia darbą.

Kitu atžvilgiu žmonės dar daugiau skirtingi. Šviesesnio sąmoningumo žmonės, kurie todėl patys yra labai darbštūs, vertina visa geriau ir teisingiau, ką žmonės yra padarę ir sukūrę. Jie ir geriau naudojasi tuo, kas jiems gamtos yra teikiama. Todėl jie ir visa ką geriau prižiūri, palaiko ir taupia. Žinoma, jeigu jie savyje yra visokius geidulius sukėlę, jie lengvai pasidaro gobšiais, šykščiais, godžiais. Tik visai tikrai esmiškai šviesėję žmonės nenuslysta į tokį būtį.

Bet žmonės niūkio sąmoningumo labai greit meta ir svarbų dalyką, netgi tokį, kurs jiems labai gali būt naudingas, vos kiek jį vartoję. Kartais jie jį lengvaširdžiai naikina. Nenujėgia, kaip jie tuo patys save skriaudžia. Karo laikais tai ypačiai dažnai atsitinka. Pasirodo tai kaip tautų ypatumu. Manytai, jos yra ne tokio sąmoningumo, neįstengia vertinti, kas joms gali būti svarbu. Naikina, triuškina, ko apsisukę vėl labai geidžia turėti. Ir tada ima vogti, plėšikauti ir net žudyti. Ir pat žmogaus gyvybė jiems atrodo niekiu. Sąmoningumo šviesos laipsnis aiškėja ir iš to, kaip teisingai žmonės kalba ar kaip lengvai jie ką nors pameluoja. Menki žmonės nedaug tenumano, kaip tai į juos atsiliepia. Bet jau kiek šviesėję, tie jau atjaučia, kad melas niaukia jų sąmonę ir silpnina atmintį.

Žmoniško menkumo reiškinys yra ir neištesėjimas pažadėjimo. Lengva širdimi visa ką pažada, bet nei nemano tai ir ištesėti. Jiems rodosi, kad tai visai nesvarbu, greitai todėl ir pamiršta, ką pasakę. O toks elgesys labai atsiveikia į jų  esmę ir silpnina ją. Tam prieš pažados ištesėjimas ją stiprina. Pažadėjimo ištesėjimu ar neištesėjimu pasižymi ir tūlos tautos. Atitinkant jos pasidaro reikšmingomis arba menkomis žmonijos gyvenime.

C. Visa to prisimenant, sukyla klausimas, kaip reikėtų elgtiesi, jeib žmogaus esmė įsigalėtų, sąmonė šviestų arba, kaip šiaip sakoma, žmogus taptų kultūringesniu, žmoniškesniu. Į tai ir trumpai tenka atsakyti. Kas linksta tinginiauti, turėtų dėti visas pastangas standžiau darbuoties. Kurs daikto rimtai nevertina ir greit visa naikina, kas jam rodosi tuo tarpu nereikalinga, kurs lengva širdimi žudo visa ką, kas yra gyva, tam būtina stengties susiturėti. Kurs linksta meluoti, nebsirūpinti duota pažada, tam būtina atsiminti, ką daro, ką kalba, ką yra padaręs ir ką daryti reikia. Vis būtina prisiminti, kad kiekvienas gabumas, kiekviena jėga įsigali, kuri apsireiškia veikla.

Bet svarbiausia yra savo esmėje subusti. Viso elgesio priežastis glūdo esmės atsiskleidimo laipsnyje. Jis pakyla, kad žmogus stengiasi susiprasti, kas jis, kas yra gyvenimas, kaip jo esmė yra įterpta jau asmenyje į visokių jėgų plūdimą, o dar platesnes jėgų bangas visame gyvenime, prieš ką būtina atsistengti. Bet žmogaus esmė dar geriau įsigali, kad žmogus siekia susivokti Didžiame Slėpinyje, iš kurio visas gyvumas, visa, kas yra, sukyla.

Tai pavyksta, kad žmogus rūpinasi vidiniu gyvenimo giedrėjimu, kad jis visa ką, kas čia sukyla, nutildo ir jis susikaupia giliame maldingume, atsiverdamas viduje Didžiojo Slėpinio apsireiškimui ir palaiminimui. Tada visa jo esmė lyg nauja pasidaro, šviesėja nušviečiama Kūrėjo šviesa. Žmogus tampa esmiškai rimtu, susivoksta pačiame tilsme. Iš to tada jam tenka visos kilnios galios tikram žmogiškam elgesiui.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš žurnalo „Žingsniai“ (Vokietija) (1947.— Nr. 9.— P 6—8). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SKIRTINGO ŽMONIŲ ELGESIO PRIEŽASTIS