Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGUS IR TAUTOS NELAISVĖS IR LAISVĖS ĮSIGALĖJIMAS

ŽMOGUS IR TAUTOS NELAISVĖS IR LAISVĖS ĮSIGALĖJIMAS

ŽMOGUS IR TAUTOS NELAISVĖS IR LAISVĖS ĮSIGALĖJIMAS

Esamais laikais visame pasaulyje yra žmonių ir tautų, kurie sunkiai dūsauja ir alsuoja nelaisvėje. Ir visi jie laukia išlaisvinimo ir daro visa ką, jeib įsigytų laisvę. Tik labai retai tėra aiškiai išmanyta, kas laisvė iš tikrųjų yra. Todėl reikia apie tai gerai pagalvoti.

Užgimdamas žmogus patenka į pasaulinį gyvenimą, į visokius būtinumus. Visur veikia tvirti įstatymai. Jiems žmogus su visa savo žmogysta yra paduotas. Taip, tada jis iš tikrųjų nelaisvas. O tai jis nenumano. Tik tam tikri suvaržymai gyvenime jau atrodo nemėgstami. Ir jis kalba apie nelaisvę. O nežino, kada jis laisvas būtų, kas laisvė iš tikrųjų.

Aiškėtų tai nors kiek, jeigu žmogus pasistengtų suprasti, kas jis yra. Kiekvienas žmogus nusimano esąs savo viduje vienetas, kurs gyvena tikroje vienatvėje. O tas vienetas yra įterptas į ypatingą gyvumą, kurio apsireiškimas juslėms prieinamai yra gyvasis žmogaus kūnas. Atrodo, kad tasai yra pastovus. Širdis plazda nuo užgimimo iki mirimo. Bet vidinis žmogaus gyvumas ir jis pats, saulei užtekant, atkyla į pasaulinį gyvenimą ir, jai nusileidžiant, vėl atsitraukia. Sakoma, žmogus pabundąs ir įmingąs.

Vidinis žmogaus gyvumas yra dvejopas. Vienas pasireiškia nuotaikos gyvenimu, antrasis yra tarsi gilesnis. Jis žinomas kaip minčių sravėjimas, kurį galima stabdyti, bet jį ir visai pertraukti, kad pasidaro tuštuma.

Į visą taip minėtą gyvumą žmogaus dvasiškumas šviečia. Ir kam jo šviesa stipriau ir pastoviau skiriasi, tas sukyla, gyvėja, įsigali. Taip auga jau žmogaus kūnas ir jo reikalavimai, bet taip randasi ir stiprėja viena nuotaikos būsena po kitos, būtent džiaugsmas ir liūdnumas, drąsa ir baimė, geidavimas ir vengimas, prilinkimas ir neapykanta ir kt. Atitinkamai įsigali ar silpnėja viena kita mintis, vienas kitas nusistatymas, pasiryžimas. Visi tie dalykai atsiliepia į žmogaus esmę, jį pavergdami ar paleisdami.

Visa tai paprastai žmonėms nėra aiškiai numanoma. Per labai jie yra sutapę su savo mintimis ir su savo nuotaikos būsenomis ir tiesiog suaugę su savo kūnu, kad pagaliau tiki, kūnas esąs pats žmogus. Nepasidaro jiems žinoma, kad jie su tomis savo gyvumo sritimis yra pastatyti po tam tikrais įstatymais, kuriems reikia paklusti. Kada jiems pasipriešijama, tenka vargti su jais sutinkant, gyvumas tarpsta ir net pats žmogaus dvasiškumas šviesėja.

Bet žmogus ir dar aplamiau yra suvaržytas ir todėl nelaisvas. Žemė jį laiko prie savęs. Nuo jos kiek pakilti jis tegali atsiremdamas į tam tikrus dėsnius. Jis dar ir yra laikomas prie tos šalies, kur jam kūnas susikūrė, prie savo tėviškės.

Čia atsiskleidė jam jo nuotaikos gyvumas ir susikurt prasidėjo mintys ir visas jų gyvenimas.

Žmogus yra ir laikomas ypatingų dėsnių prie tų žmonių, iš kurių jam kūrėsi kūnas, kurie jį gobė savo nuotaika ir savo protavimu. Ir taip jam uždėtas ypatingumas, kurs jo esmei leidžia tik atitinkamai apsireikšti.

Iš visa to gali būt jau numanyt, kad žmogus yra visaip suimtas, įterptas į visokias gyvenimo sąlygas, tarsi apkaltas. Apie tai retai tepagalvojama, bet vis dėlto žmonės jaučia laisvės pasiilgimą. Ir jos geidauja visokiais atžvilgiais.

Žmonės nori kūno reikalavimus savaip patenkinti, nori nuotaikos būsenas gyvinti, savo mintis sau tinkamai įnešti į gyvenimą. Ir tiki tuo pareiškią savo laisvę. O tik yra kitaip. Kuo nuoširdžiau jie tam skiriasi, jam atsiduoda, tuo daugiau jie pavergiami savo protavimo. O kaip tik tam jie nuolatai šaukia laisvės.

Labiausiai geidauta laisvė yra toji, kuri aprėžiama santykiavime su kitais žmonėmis. Tūliems atrodo, kaip kad jų laisvė kitų žmonių sugniaužiama, jiems reikalaujant susiturėjimo, kuklumo, nebūt kitų žmonių skriaudėju ir dar kita ko. Jie nemato, kad, siekdami visokių patenkinimų, jie tuo sau nelaisvę patys kala ir tvirtina.

Yra, tiesa, tokiems žmonėms ir kitų žmonių nelaisvė didinama. Jie turi daryti, ką kiti liepia, turi jų sukurtas mintis padaryti tikrovės dalykais. Ir dar kitaip. Bet visa tai nėra tokia esmiška nelaisvė kaip jų pačių nukaltoji. Ypačiai ne tada, kad tokie mankštinimai vykdomi tos pačios prigimties žmonių. Yra tai tiesiog skatinimas apsireikšti iš esmės ir tokiu būdu iškilti iš nelaimės.

Visai kita kas pasidaro, kad visa tauta yra užninkama kitos tautos galios ir jos žmonėmis. Jie veikiai padaro užniktos tautos žmones savo įrankiais savo reikalams, savo užgaidų patenkinimui ir savo protavimo prietaisais. Tuomi tada pavergtuose žmonėse žmoniškumas stačiai slopinamas ir laisvės siekimas skaudžiai baudžiamas. Bet kaip tik tada sukyla laisvės ilgesys. Žmonės viduje lyg subunda. Ir ryžtasi net savo gyvybę aukoti už tautos laisvėjimą.

Tokie vyksmai žmonijoje kartojasi dažnai. Ir vis kalbėta, kad taip tūlos tautos išnykusios netekdamos laisvės. Bet tautų gyvenimas įglaustas į kūrybos vyksmą, kurs siekia žmoniškumo atsiskleidimo. O tas atsiskleidimas padaro žmogaus esmę pranašingą prieš visas žmogystos gyvumo sritis. Taip tada žmogus tuo nesirūpina, jis tam visaip akstinamas, netgi skaudžiu likimu. Veikiama taip ir visa tauta.

Skaudusis likimas verčia tautos žmones pamąstyti, kas iš tikrųjų yra laisvė. Kiekvienam jos žmogui užduodama rūpinties esmiškąja laisve. Jam turi svarbėti apsireikšti iš savo esmės, iškilti iš pavergimo kūno reikalavimų, nuotaikos būsenų akstinimų, minčių suvedžiojimų. Visi tų jo gyvenimo sričių sukilimai jam turi būti tiktai priemonės esmės apsireiškimui.

Pasidaro tai galima, jeigu žmogus pirm apsireiškimo vis savęs atsimena, savo viduje susikaupia ir tada tik teigiasi pasaulio gyvenimui. Bet reikia ir stengties nusimanyti tame, iš kur paties esmė žmogaus, dvasiškumas, jo dvasia-siela kyla ir visumet yra. Kad jam slėpininga  yra jau jo esmė, tada dar slėpiningesnė yra jos kilmė. Toji yra Didysis Slėpinys, nuostabusis žmogaus protavimui neprieinamas Kūrėjas!

Kur tokių savyje susivokstančių žmonių yra, čia tauta, ir patekusi po kitos tautos užvaldos, iš lengvo iš jos iškyla. Nuslinksta slėgimas ir pavergimas. Aiškėja, kad visa nelaisvė yra žadinimas rūpinties esmišku laisvėjimu iš savo žmogystos prievartų. Darydamas tam pastangas, kiekvienas žmogus kuria kartu ir tautos laisvę. Žmonėms suprantant, kas laisvė iš tikrųjų yra, nebėra reikalingas slėgimas. Ir jis savaime atkrinta.

Visoms toms pastangoms sukyla galia, kad žmogus atsimena to, kas visą gyvenimą tvarko ir palaiko, kad jis numano, kaip jį kuria nepasiekiama Išmintis, Valia ir Galia. Žmogus tiesiog naujėja ir iškyla iš visų silpnumų ir pavergimų. Jo esmė nušviečia visas žmogystos gyvumo sritis. Jis jų nekliudo, bet ir nelepina, nesileidžia jų būt pavergiamas.

Ir jis veikia taip visą savo aplinką, savo draugus ir svetimus, netgi priešus. Visiems jis yra raginimas rūpinties esmiškąja laisve. Sekdami juo, jie laisvėja, pagaliau ir visa tauta. Ji pasidaro tikriausia žmogiškumo apraiška. Ir visų spaudimų tikslas pasiektas. Kūrėjo valia vadžioja Jai atsidavusią tautą.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš žurnalo „Skautų aidas“ (Vokietija) (1948.— Nr. 2.— P. 2—3).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGUS IR TAUTOS NELAISVĖS IR LAISVĖS ĮSIGALĖJIMAS