Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU - I. IŠ VAIKO LAIKŲ

I. IŠ VAIKO LAIKŲ

Mąstydamas apie savo gyvenimo patirtis, labai dažnai nusklendu į savo kūdikystės laiką, kada vis aiškiau jaučiausi slinkstąs į daiktiškumo sritį. O tik nenorėjau prarasti savo kilmės numanymo. Vis rodėsi, kaip kad regėčiau ją esant Didžiajame Slėpinyje.

Motinėlė visa ką apie jį pareikšdavo. Minėjo ir tai, kad visą laiką, numanydama aš sulaukiamas, giedodavo nuo rytmečio iki vakaro šventas giesmes. O kaip gimiau, buvo šventadienio rytmetyj, prieš 9 valandą, ir šventnamio varpai gaudė.

Užgimęs ir augdamas girdėjau savo tėvelius giedant ir meldžiantis prie mano lovelės ir prie lopšelio jaunesniųjų savo brolių ir seserų,. Toliau jau ir mes, vaikai, su tėvais sėdėjom aplink stalą rytmečių ir vakarų pamaldoms. Ir vienas kitas mūsų turėjo melsties, pats tam žodžius susigalvodamas. Taip augome su giesmėmis ir maldomis į šį gyvenimą.

Tėvas buvo Berlyne Evangeliškoje misionierių seminarėje mokslintas, bet dėl plaučių kraujavimo po mokslo užbaigimo turėjo grįžti namon ir čia pasilikti. Bet jo mąstymas vis kreipėsi į gilesnius, į tikybinius klausimus ir apsireiškė pamaldas laikydamas ir vaikus mokydamas. Santykiuodavo beveik vien su kunigais. Dažnai jie ir lankydavosi mūsi namuose. Tada buvo kalbėta ir vis apie tikybos [klausimus], kurie mane labai domindavo.

Buvau devynerių metų, kaip motina man primine žymų mistiką Woltersdorf, kurs buvęs Šventraštį dukart perskaitęs aštuonis metus pabaigęs, o aš, jau devynerių būdamas, o visaip jau pasireiškęs, jo dar nė kart neperskaitęs. Tai išgirdęs, tuojau atsisėdau ir pradėjau jį skaityti. Skaičiau nuo pradžios iki pabaigos. Bet labai mane stebino, ką čia radau. Mokėjau iš atminties daug šventų žodžių ir maniau, kad visa ta knyga yra pilna šventumo apraiškų, O dabar radau čia tiek baisumų, kad tiesiog nusigandau.

Daug ir nesupratau, bet numaniau, kad ir čia kas nors pasakyta apie žmonių ištvirkimą. Kartais ir kreipiaus į tėvą dėl paaiškinimo. Atsakė, kad tai suprasiąs būdamas pribrendęs. O motina man patarė praleisti šias baisias vietas, kad antrąkart skaitysiąs, ir vien skaityt šventuosius žodžius.

Naujasis Testamentas man atrodė visai kitokiu. Kristaus pasireiškimai spindėjo kaip šviesa iš visų atpasakotų atsitikimų. Vis dėlto ir čia tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė man skausmą. Rodės, tie pareiškimai nepritinka Evangelei. Juk tas žodis reiškia džiuginančią siųslę. Apie tūlus dalykus ir maniau, kad jie kitaip suprastini, negu tai rodosi tik į žodžius pažvelgiant.

Negalėjau tikėti, kad Jėzus būtų vienose vestuvėse iš vandens labai gerą vyną padaręs ir svečiams leidęs duoti, kaip jie jau girti buvo. Jėzus, būdamas išganytojas, negalėjo girtuokliavimą šelpti, jeib tik jo mokytiniai tikėtų jį galint stebuklų daryti. Rodės, to pasakojimo prasmė buvo vidinio, dvasinio gyvenimo dalykas. Taip ir manė mano tėvas.

Visai nesuprantama man ir buvo, kad Jėzus taip bijojos kentėjimo ir mirties. Būdamas Dievo sūnus, jis mirdamas nugalėjo ir turėjo gana galios visokias kančias pakęsti. Man pačiam mirtis neatrodė tokiu skaudžiu vyksmu. Atminty lyg buvo, kad užgimimas vis yra skaudesnis buvęs negu mirimas. Dažnai buvau motinai kalbėjęs apie seniau išgyventą gyvenimą ir kaip jo aplinka atrodė.

Vėl man ir buvo Jėzaus dangun žengimas kaip regimas vyksmas nevaizduotinas. Jau anksti tėvas leido mus, vaikus, žvelgti žiūronu į žvaigždes ir kalbėdavo apie begalines tolumas, apie beribę erdvę. Tai kur galėjo Jėzus, dangun žengdamas su savo kūnu, patekti? Pasirodė man aišku, kad tai nebuvo vyksmas erdvėje. Klausdamas tėvo, jis ir kalbėjo apie dvasinį pakilimą.

Nesupratau tai tuojau, bet jaučiau tai kaip kokį raminimą . Juk vis jau kartojausi, kad Dievas nėra erdvės ir laiko įsiaustas kaip aš, jis kuria abu, kaip jau tvirtina Augustinas.

Tokių nusivarginimų man buvo daug. Ir labai reikšmingas buvo vienas, kaip man jau dešimtis metų buvo sukakę. Atmenu dar šiandien, kaip stovėjau už mažai atvertų durų ir klausiaus, kas antrame kambaryje buvo kalbama. Žiūrėjau į duris, kurios atrodė dar kaip naujai teptos, nors buvom čia atsikraustę man turint aštuonis metus.

Viešėjo keli kunigai ir kalbėjo su tėvu. Sukilo man iš to, ką girdėjau, visokios mintys. Pasiryžau ir įėjau į kambarį, kur svečiai sėdėjo. Prašiau man leisti ko nors klausti. Žinodamas, kokie mano klausimai, tėvas liepė išeiti. Bet baltagalvis superintendentas ramino jį, sakydamas: ,,Tegul vaikelis tik klausia, mes atsakysime”.

Tai ir pradėjau: ,,Ar Dievas iš tikrųjų yra meilė?” Baltagalvis atsiliepė su žodžiu iš Šventraščio. Ir klausiau toliau: ,,Ar Jis ir visa žino, kas buvo, kas yra ir kas bus?” Ir vėl atsakymas su visokiais žodžiais. Ir klausiau: ,,Tai Jis ir žinojo, žmogų sutverdamas, kad tasai nusidės ir teks jį bausti ne tik vienus metus, ne tik dešimt, ne šimtus, ne tūkstančius, ne milijonus metų, bet be paliovos?” Superintendentas vėl atsakė su visokiais žodžiais iš Šventraščio ir dar šį tą pridėdamas, kas man nebuvo suprantama, bet ką tėvas vėliau paaiškino, kad buvo kalbėta apie laisvąją žmogaus valią.

Klausdamas buvau tikėjęs, kad mano kitokios mintys kaip tos, kurias žmonės paprastai pareiškia apie tuos dalykus, būsiančios patvirtintos, o jaučiaus apviltas. Susijaudinęs nebeklausiaus to, kas dar buvo sakoma, bet surikau: ,,Negali tai buti! Tada Dievas nebūtų meilė. O aš noriu tikėti, kad Jis yra meilė. Ir negali būti kitaip! Neturi būti! Iš anksto numatydamas, kad žmogus nusidės ir Jis turės jį taip baisiai bausti, Jis nebūtų jį sutvėręs. Jis jo taip nebaus. Jis yra meile. Tai aš vis noriu tikėti. Aš pats tik vaikas, bet neilgai pykstąs. O Dievas yra meile ir negali pykti ir taip kankinti. Vis tikėsiu, kad Jis yra meilė”.

Taip šūkavęs šokau iš kambario. O tik buvau neramus. Nebuvau išgirdęs, ko laukęs. Bet iš lengvo iškilau iš tokių theologų nuomonių. Man rodėsi, kad tėra kartojama, kas parašyta, o nepasistengta prieiti šventų žodžių prasmę ir įsigyti gilesnį išmanymą.

Tūliems turbūt rodėsi, kad maldingumas ir tikėjimas tuo apsireiškia, kad šventi žodžiai ir padavimai, pasakojimai priimami be jokio apsvarstymo ir tik atmintyje palaikomi. O būtina nuvokti jų prasmę. O apie tai lyg nedažnai pamąstyta. Ir taip tikybinis mąstymas likosi lyg apsvaigintas ar gal nuslopintas.

Neramumas, kurs buvo man pasilikęs po pasikalbėjimo su dvasininku, iš lengvo buvo visai nuveikiamas. Pasisekė tai pasistengiant gyvai atjausti, ką reiškia žodžiai, kaip, pav., šie: ,,Dievas nėra toli nuo kiekvieno mūsų, nesa jame gyvename, judame ir esame. Kurie laukia Viešpaties, tie įgyja naujų jėgų”. Mažutis dar esu ir širdyje skaistus, čia nieks neturi reikštis, kaip Jėzus vienas tu. ,,Mat aš prie jūsų iki pasaulio galo” ir kt.

Dar vaikas būdamas, skaičiau ir visokius savo tėvo knygyno raštus. Žymus man buvo labai veikalas prof. Johann Heinrich Kurtz apie krikščioniškumo historę. Veikė mane ypačiai, kad čia kalbėta apie Dievo imanensą ir transcendensą, būtent apie Dievo esimą visame ir jo esimą anapus visa ko. Toliau ir skaičiau visokių nekrikščioniškų tautų šventus raštus ir apie visokius tikybinius padavimus germanų, graikų, romiečių, persų kt. Ir lyg mano regratis plito ir šviesėjo.  

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU