Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU - III. IŠ BRENDIMO IR VĖLESNIŲ METŲ

III. IŠ BRENDIMO IR VĖLESNIŲ METŲ

Tarsi savaime kopiau į laiką, kuriame teko kaupties tam tikras žinias ir miklinti savo protavimą. Bet iš lengvo man šitas vyksmas rodėsi kaip koks slydimas į kitą, naujo gyvenimo sritį. Vis dėlto mano mintys skrido atgal į tikybos klausimus. O kad girdėdavau draugus ir mokytojus sakant ką nors apie Dievą, vis prisimindavo Goethės žodis, kurs jau tėvų name, man esant maždaug 12 metų, mane labai giliai veikė, būtent: ,,Koks kas yra, toks ir jo Dievas, todėl ir jo Dievas yra dažnai pašiepiamas”. Ir mane tai lyg vertė vis geriau šviesėti tam, kas Dievas yra ir ką visos Visatos vyksmas reiškia.

Visame, kas nusidavė, kas buvo gera ir pikta, malonu ar skaudu, visose nelaimėse, baisiuose gamtos įvykiuose, maruose ir karuose, kada žūva žmonės, maniau matyti ne Dievo papykį ir baudimą, bet ryškinimą tam tikros prasmės Kūrybos eigoje, jeigu ji man ir nebuvo tuojau aiški. Vis man rodėsi, kad Dievas atskleidžia savo kūrimą visokiu būdu. Todėl ir kartojausi mintį, kad nieko nėra ir nieks nenusiduoda be Dievo valios ir galios.

Vis tada ir stengiaus tvirtinti savo nuomonę. Ir kaip galėjau stoti į tūlus universitus, pasirinkau vyriausiai tokias paskaitas, kurios galėtų mano žvilgį į gyvenimą gilinti ir mano dvasinį regratį išplėsti. Įsirašydinau į paskaitas apie kultūros, religijos, gamtos, historės ir meno filosofijos klausimus ir pan. Buvau kilęs į Greifswaldo, Hallės, Leipzigo ir vėliau į Berlyno universitą. Ir atsimenu dar šiandien dėkingas mąstytojų ir mokslininkų, kaip profesorius Wilhelm Schuppe, Johannes Rehmke, Alois Riehl, Wilhelm Wundt, Johannes Voelkelt, Karl Lamprecht, Kurt Breysing, Adolf Laoson, Andreas Hensler, UIrich von Willamovitz-Moellendorf, Adolf von Harnack, Eduard Lehmann, Georg Runze ir dar ypačiai Ernst Troeltsch.

Labai mane veikė mintis, kurią ištarė Ernst Troeltsch, būtent kad sąmoningas esimas tegali būt pagrindas viso buvimo ir vyksmo. ,,Visa, kas yra, tegali būt įmanoma kaip turinys ypatingos sąmonės.” Tam aš galėjau visiškai pritarti. Sąmonė yra dvasinė šviesa. Ir išminčiai jau senovėje kalbėjo apie šviesą, kurioje visa Visata randasi.

Skaičiau vėliau ir visa ką penkių tomų veikale ,,Religions in Geschichte und Gegenwart” (,,Tikyba historėje ir dabartyje”), kurį kūrė Michael Schiele ir Martin Rade su kitais. Čia man, be daug kito, ypačiai įdomu buvo, ką Emst Troeltsch apie išganymą (Erlӧsung) sako, būtent: išganymas yra kėlimas viso to, kas kurta, iš pasiektos, patikrintos, apsiaurintos, susigeiduliaujančios padėties, iš pasipriešinančių gamtos reiškinių į dvasios laisvę, ką vykdo dieviškasis visame veikiantysis gyvumas.

Man pasiekus septinto septynmečio pradžią, dažnai dar turėjau progos pasikalbėti ir su garsiais mokslininkais, kurie atkeliavę sakė kalbas Tilžėje. Po paskaitų būdavo vis tokie pasikalbėjimai.

Dalyvaudavau juose labai gyvai ir patekau į artimesnį santykiavimą su profesoriais Martin Rade, Adolf Deismann, Heinrich Weissel, Rudolf Eucken ir dar kitais. Ir iš to patyriau visokių skatinimų tolimesniam svarstymui.

Bet vis ir skaičiau, kaip vaiko laikais, tūlų tautų tikybinius padavimus, ir skaičiau Šventus raštus aigiptiečių, persų, kiniečių, indų, arabų, žinoma, kurie buvo išversti į vokiečių kalbą. Bet vis ir susipažinau su naujais veikalais, kurie nagrinėjo tikybinius klausimus.

Labai man atrodė svarbu, ką profesorius Rudolf Otto savo veikale ,,Das Heilige” (,,Šventumas”) ir vėlesniuose raštuose ,,Gefühl des Übersinlichen” (,,Nujautimas juslėmis Neprieinančiojo”) ir ,,Sünde und Unschuld” (,,Nuodėmė ir pagrindinis nusikaltimas”) pareiškė. Daug čia atrodė labai pritartina. Bet su tūlais tvirtinimais negalėjau sutikti. Maniau, jie nepagrįsti. Kas pasakyta apie nuodėmę ir kas su tuo siejasi, radau aiškinta be gilesnio žvilgio į santykį žmogaus gyvenimo Dievuje, iš kurio žmogus juk gyvėja ir kuriame yra.

Daug man reiškė ir dalyvavimas vadinamame Theosofiškame Sąjūdyje (Theosophische Bewegung). Visa kas, su kuo čia susipažinau, buvo man lyg patvirtinimas to, kuo jau iš vaiko laikų domėjausi. Buvau ir kviečiamas tokiose draugijose kalbomis pasireikšti. Ir laimėjau daug prielankumo. Vieną antrą vadovaujančiųjų patenkinau, bet reikšmingiausiasis minėtojo dvasinio sąjūdžio žmogus, būtent dr. Franz Hartmann, rodos, man visai pritarė. Jis buvo žymus mistikas, augęs katalikų pripažinime.

Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų. Kaip aš sąmonę numaniau esant mano esmės tūrį, taip ir tikybą, pažinau kaip ypatumą savo vidinio dvasinio gyvumo. Panašiai jau prieš daugiau kaip šimtas metų filosofas D. Fr. E. Schleiermacher pasireiškė. Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėti dvasinį jų lygį ir tame jų kultūrą. Maniau, kad ji turi būt matoma žmoniškumo vyravime žmogaus gyvenime. Bet tuo įsirodo tai, kas paprastai vadinama dorove.

Vis aiškiau ir supratau, ką jau numaniau dar jaunuolis būdamas, kad žmonės pirm tūkstančių metų buvo kitokios sąmonės ir kitokio proto negu dabartyje. Jiems buvo galima gyvybės slėpinį aiškiau numatyti. Dabarties žmonės yra visiškai patekę po daiktiškumo įtaka ir iš to sukurtoms mintims. Vadovaujančiojoje žmonijos dalyje turbūt yra įvykęs koks sąmonės pakitimas. Tikima, tiesa, kad šių laikų žmonės esą šviesesnio sąmoningumo kaip senų laikų žmonės. Bet taip tėra vienu kitu atžvilgiu. Veikiausiai šis sąmonės pakitimas turėtų būt suprantamas kaip kitoks jos nusistatymas, kaip kitos krypties pasirinkimas.

Senovėje žmogaus sąmonė, kaip šiandien vaikų ir dar atsilikusių tautų sąmonė, buvo labiau atvira vidiniam gyvumui ir stebėjo visame gyvenime vyriausiai gyvastį. Kaip tada sąmonė vis ryžtingiau skyrėsi įspūdžiams į jusles ir tuo vis giliau smuko į daiktiškumą, ji pagaliau visame gyvenime stebėjo vyriausiai tai, kas negyva. Taip žmonių sąmonei, taip sakant, paskendus daiktiškume, žmonėms gyvybė bei dvasios atrodė tiktai kaip koks pašalinis kūno ypatumas ir visų juslių pasiekiamų apstabų. Kad visai nėra suprantama, kaip dvasiškumas galėtų pasidaryti iš medžiagos, rodos, niekam nepasidarė klausimu.

Vis dėlto žmogaus sąmonė, smeigdamosi giliau į daiktiškumą, smailėjo, aštrėjo, gal ir stangėjo. Tik jos regratis siaurėjo, ir gyvenimo gelmės vis labiau apsiniaukė, kad pagaliau visai nebuvo pastebimos. Todėl tūli mokslininkai ir tegalėjo tvirtinti, kad siela esanti smaginių veikimas, gyvybė — kūno narvelių judesys ir panašiai.

Kad sąmonė tai yra, kas padaro galima ką nors patirti, sužinoti, — tai pasiliko tokiems protaujantiems toli už jų išmanymo ribos. Senovės žmonės su savo vidiniu regėjimu buvo laikomi nesusipratėliais ir atsidavusiais prietarams. Kad patys buvo tikresni nesusipratėliai ir labai prietaringi, to jie visai nenumanė.

Iš tokio sąmonės atsidavimo daiktiškumui išaugo tai, kas vadinama dabarties kultūra. Kalbant apie ją, turima vyriausiai tai akyse, ką žmonės padirba. Bet reikštis ir numanyt, kad visi padirbti daiktai, visi įrankiai, visos mašinos skelbia žmogaus sąmonės atšvaistą, kad ir nelygiu šviesumu. Tūlais tokiais įrankiais žmogus pasidarys gamtos viešpačiu. Rodos, nėra abejotina, kad, taip kalbėdamas, žmogus labai pasididžiuoja. Jis nėra gamtos viešpats, tiktai naudojasi jos jėgomis.

Visa to, tiesa, senovėje nebuvo. Bet visais senų laikų raštais, kūriniais ir dirbiniais reiškiasi gyvesnis dvasiškumas negu tame, kas neseniai padaryta. Žmogus buvo tuomet kitoks negu šiandien, šviesesnis tam, kas juslių neveikia. Iš lengvo jis tada vis daugiau apako esmiškajai tikrovei ir laikė visa, į ką galėjo atsitrenkti, pačiu pagrindu visa to, kas yra.

Toks žmogaus pakitimas yra, be abejones, Kūrybos siektas. Sąmonė turėjo žmoguje tapti santūresne, vieniša ir maigesnė. Jos apakimas Kūrybos gelmėms būtų, tiesa, galėjęs būti išvengiamas. Tam buvo pašaukti Evangėlės, Laiminančios Siųslės, skelbėjai. Jie būtų turėję pasistengt nuvokti tos siųslės prasmę. Tada, viduje gyvėję ir šviesėję, būtų galėję ir kitiems būti skatinimu žvilgį laikyti atvirą gyvenimo gelmėms. Tik jie, rodos, nė nejautė, kad ir jų sąmonė pakito ir laikėsi prie Laiminančios Siųslės, prie Evangelės žodžių kurių tūrį jie nors kiek dar numanė.

Bet žmonių daugumos galvojimui Evangelės pasidarė vis mažiau tūringos. Buvo jau ir žmonių, kurie jas tiesiog niekino. Per labai jos priešinosi jų įprastam galvojimui. O niekas neįstengė Evangelių prasmę išryškinti. Tada ir vis daugiau žmonių vadinosi net pasididžiuodami bedieviais.

Per labai jiems aiškėjo, kad Dievas, apie kurį tūli žmonės dar vis kalbėjo, yra tiktai protavimo vaizdinys, kurs atstu atsilieka nuo Kūrybos vyksnių, gyvenimo ir gyvybės.

Kad bedieviškumas nėra galimas ir tėra dvasinio apreiškimo išdava, retai tėra išmanyta. Ir tokiu būdu tikyba likosi vis tikriau tik nežinėlių ir paikučių dalyku, kurs kultūros gyvenimui esąs be reikšmės, jei ne jau nuostolingas, kenksmingas ir todėl turįs būti atmetamas. Tikybinis gyvenimas taip ir pasidarė gyvenime vis labiau nebegalimas. Kartu ir dingo vis daugiau žmoniškumo tūris.

Didysis sąmonės pakrypimas vadovaujančioje žmonijos dalyje pasireiškė jau seniai krikščioniškųjų tautų minčių gyvenime, nors jos dar vis atsidavė tikybiniam mąstymui. Kad pirmu krikščioniškumo laiku Dievo buvimas visame jo Imanense ir jo apsireiškimo galios, kurios buvo vadinamos dievaičiais arba angelais, visame gyvenime buvo patiriamos, tai iš lengvo vis reikšmingėjo Dievo buvimas toli nuo viso gyvenimo, jo Transcendense. Ir Dievo apsireiškimo galios buvo vis tvirčiau skelbiamos negyvomis, nesąmoningomis gamtos jėgomis.

Šitaip apie Dievą manyti galėjo skatinti jau Biblijos Mozės žodžiai apie pasaulio įkūrimą. Čia kaip tik pasakyta, kad Dievas, sukūręs pasaulį, atsitraukęs nuo jo, jį jau palikęs. Toli esąs Dievas negalėjo būti patiriamas, ir tikintieji, kaip jie save vadino, tegalėjo jį numanyti žodžiuose. Kad jie gyvena Dievuje ir jį galėtų patirti savo esmėje, tai retai tepamanyta, nors tūli išminties žodžiai apie tai kalba, pvz.: ,,Dievas netoli nuo mūsų, nesa jame gyvename, judame ir esame”.

,,Iš Jo, Juomi ir Jopi yra viskas” (Rom II, 35). Bet taip negalvojant, visa Visata, visas gyvenimas tūlų dvasioje neteko tūrio.

Vis dėlto buvo labai dažnai dar tvirtinama, kad Dievas labai gresia ir gąsdina, kad jis vis pasiryžęs bausti, kaip tai, tiesa, rodos, mažiems vaikams esą kartais reikalinga.

Vadinamiejie tikintiejie paprastai nenumano, kad jie patys save baudžia negyvendami kaip liepia Kūrybos dėsniai, kam skatina dažnai ir sąžinė, bet vergauja toms jėgoms, kurios tada ir vis stipriau apsireiškia iš jų asmenų, Vadinas, iš kūno gyvumo, ir taip užsitraukia visokias negales.

Taip elgdamiesi, jie susižeidžia prie Kūrybos dėsnių. Ir kartoja tai, kol nenumano, kad taip neturi gyventi, ale pasišvęsti gyvajam visame veikiančiam Dievui, kurs juos ir visą Kūrybą kelia tobuluman. Skausmai ir vargai veikia giliai žmogaus esmę ir ją nuolatai žadina pabusti Dievuje. Skausmai ir vargai yra priemonės Kūrybos Vyksme. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU