Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU - IV. DABARTIES ŽMONIŲ MĄSTYMŲ YPATUMAS

Yra jau seniau pastebėta, kad tūlų žmonių sąmonė jau kitaip nusistato, kaip tai buvo paprasta. Žmonių sąmonė vėl atsiveria gyvenimo slėpiningumui. Ji kreipiasi į vidaus, į dvasines gelmes. Ir gana ypatinga, kad kaip tik gamtos mokslas tam pasidarė reikšmingas. Jau tūlus metus jis skelbia, kad daiktiškumas negali būt viso gyvenimo pagrindas. Jis nėra esimas, o vyksmas. Ir todėl būtina klausti, kas yra jo skatinimas, jo priežastis. Išmanyta, kad erdvė yra priplūstama jvairių jėgų ir kad jėgos virsta daiktiškumu ir daiktiškumas pasidaro vėl jėga.

Toliau yra ir labai pastebėtina, kad gamtos mokslas kalba apie atsiskleidimą ir sukilimą sąmoningėjančios gyvasties. Senųjų, prie gal 10 000 metų Mesopotamėje gyvenusiųjų šumeru pažiūra, kad dieviškosios ,,genijos” pasikeitusios iki daiktiškumo ir tada vėl keliančios visa, kas yra, atgal į jo išeigą, nors antroje dalyje kartojama. Gamtos mokslas kalba, kad ir savo būdu, apie gyvybės atsiskleidimą, apie evoliucę.

Bet žmonės, kuriems tikyba visa ką reiškia, stovi jau su aiškėjančiu įsitikinimu visame, kas darosi, [esant] nuolatinį Dievo kūrimą. Jiems nebėra galima manyti, kad Dievas, kartą kūręs Visatą, ją palikęs, nuo jos šalindamasis. Jie ko aiškiau norėtų numanyti, kad Dievas nuo ne apsakomų pradžių nuolatai kuria. Jis kūrė ir, kaip Augustinas sako, erdvę ir laiką.

Taip tad ir vis aiškiau įsigali mintis, kad Dievas yra visame. Kad seniau tūlų norėta žodžiu panteizmas (visas Dievas) nupeikti tam tikrus skelbimus, ypačiai hindų mokslus, tai dabar suprasta, kad čia nebuvęs užtenkamas pažinimas. Hindas niekuomet netikėjo, kad Visata esąs Dievas, bet kad ji yra jo apsireiškimas. Dabar tai ir jau kalbama apie panteizmą, būtent kad viskas esąs Dievuje.

Toliau pasistengta ir giliau savęs atsiminti, savo esmėje susivokti. Norėta visur Esamąjį savo viduje kaip Dievo apsireiškimą žmoniškume patirti. O tai jau linkimas sąmoningėti Didžiajame Slėpinyje, būtent Dievuje, kas jau visai kita kas yra, kaip sąmoningėjimas daiktiškume.

Tokiam pakitimui, rodos, labai svarbu buvo ir susipažinimas su Šventais visokių tautų Raštais. Fransas Antequil Duperron parsinešė iš Hindijos 1761 mt. išminčiaus Zaratustros ,,Avestą” su išvertimu į fransų kalbą, anglas Wilkinas po 1785 mt. Hindų ,,Bhagavat Gitą” su išvertimu į anglų kalbą — į savo tėvynę. Tad po 1800 metų buvo Parise iš vieno akmens, kurs 1799 mt. rastas Aigipto šiaurėje prie vietoves Rozetė, išmokta skaityti aigiptiečių hieroglifus. Mat po jais buvo į tą akmenį įkalti patys žodžiai demotiškais rašmenimis ir po jais graikų kalbos išvertimas graikų rašmenimis. Taip tada galėta susipažinti su senovės aigiptiečių Šventraščiais.

Toliau tad po 1850 mt. anglų, fransų ir vokiečių mokslininkai išmoko ir suskaityti babiloniečių raštą, vadinamą vokiečių Keilschrift, kurs jų paveldėtas iš senesniųjų akadų ir dar senesniųjų šumerų, visų, gyvenusių Mesopotamėje. Ir tokiu būdu gautas įžvilgis į visokius šventraščius. Kad ligi tol pažinti tiktai žydų, krikščioniškų tautų ir mahometonų Šventi Raštai, tai dabar jau buvo skaitomi ir daug senesnieji. Ir jie padarė į Europos žmones labai gilų įspūdį.

Tikybingumo aukštuma buvo atlaužoma. Aiškėjo, kad tikyba buvo ir yra esmiškas visos žmonijos dvasinio gyvumo pažymys ir ypatumas. Jis yra visoks, atitinkant žmonių, tautų sąmonės šviesumo laipsnį ir jo spalvas. Taip tada ir išmanyta, kiekvieno Dievo garbinimas nebuvo tik vienos tautos, būtent žydų, skelbiamas, bet mažiau ar daugiau aiškiai buvo žinomas visai žmonijai.

Nuolatai tobulėjančios susisiekimo priemonės padarė galima visos žmonijos dalims gyviau santykiauti. Tautų ypatumai tapo žinomi. Ir jų reikšmė žmonijos gyvenimui aiškėjo. Manyta, kad iš visokių tautų ir rasių vis pasireiškia žmoniškumas, nors nelygiu aiškumu. Žmonijos nariai pradėjo lyg suaugti į tikrą vienumą. Pagaliau pasidarė net galima vienam žmogui per dūksmę (aitherį) kalbėti į visą žmoniją. Ir aiškėjo, kad didesnis žmoniškumo atsiskleidimas yra tikriausioji žmoniją vienijanti galia.

Visa tai apmąsčius, vis geriau aušo žmonėms išmanymas, kad gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje. Ji ir tėra galima žmoniškai sąmonei, kuri kiekviename žmoguje yra vieniša, yra sąmonybė. Bet reikia ir vis prisiminti, kad minimas atsibudimas nėra to paties budrumo visuose žmonėse. Kiekvienas žmogus įgyja savaip aukštesnį sąmonės šviesos laipsnį arba jį smukdina. Ji ir yra tautiškai spalvota. Bet užvis svarbiau sąmonės nusistatymas į gyvenimo gelmę, kurs vadinamas tikėjimu, ir pasistengimas numanyti Dievo apsireiškimą žmoniškume. Tas apsireiškimas yra Kristus. O kaip Kristus siekia gyvas būti kiekviename žmoguje, taip turėtų kiekvienas žmogus pasistengti gyvėti jame. Maldingumas turėtų jo gyvenimu pasižymėti. Jis esamais laikais jau ir daugiau vertinamas.

Bet labai keista ir todėl apmąstytina, kad maldingumas beveik aiškiau ir dažniau apsireiškė iš nekrikščioniškų tautų žmonių, nors ir čia yra visaip drumstas.

Žmogus turi numanyti, kad jis priklauso Dievui, kad jis yra Dievo apsireiškimo priemonė, o turėtų norėti būti tokiu visam gerui ir labui, kurs gyvina ir laimina visą gyvumą. Žmogus yra veiksnys Kūryboje. Tai visi žmonės nežino. Bet kurs tai žino, tas turėtų taip apsireikšti, kad tuo būtų skatinami visi tauresniam gabumui apsireikšti.

Sąmonybė, kuri padaro žmogų žmogumi, yra kūrybiškam veikimui įpareigota. Ji turi likties vis šviesi ir nebūti niaukiama. O negeras elgesys labai greit ją aptemdo.

Santūra, užsigrūdinimas todėl yra labai daug svarbesni kaip tam tikrų mokslų priėmimas atmintimi, be jokių apmąstymų. Net visokie kūno pratimai daug reiškia. Jie padaro asmenį tinkamesnį gaivesniam vidaus gyvumui apreikšti. Bet nėra prasminga gyvybės vergti, marinti, kaip ji reiškiasi panūdimu bei pageidavimu, tik suturėti. Visa tai dabartyje pradėta aiškiau išmanyti.

Žmogui neužduota ką nors žudyti savo asmenyje. Visas gyvumas yra Kūrėjo apreiškimas. Todėl ir žmogus turi kūrybinių gabumų. Kas dieną gali būti patiriama, kaip vidiniai turiniai gyvėja, šviesėja ir įsigali, jeigu žmogus jiems teikiasi su savo sąmone. Jeigu jis juos palieka nusikreipdamas, jie greitai pranyksta trumpai tegyvenę.

Bet už visa svarbu, kad žmogus savo viduje skirtųsi Dievui patirti. Tuomi tame viduje sukyla dieviškumas ir pakeičia visą žmogaus asmenyje gyvą pažmoniškumą, kad pasidaro tinkamas žmogui apreikšti dieviškumo skatinimą .

Tūliems, kurie vadinasi krikščionimis, tame dabartyje jau rodosi gilesnis krikščioniškumo supratimas ir žmogaus gyvenimo uždavinys. Jis nebemąsto ir nebegalvoja tiek apie pirm ilgų metų skelbtą Kristų, bet apie dvasiškai arti esamąjį ir jo išganingą galią, kuri žmones tobulina ir padaro nemirtingus.  

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU