Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU - V. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGUI

V. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGUI

Kad tikyba daug reiškia žmogui, visumet numanyta, tik nepasiaiškinant giliau. Todėl ta reikšmė pagaliau buvo neigiama. O dažnai, kaip jau minėta, tikyba tarta kaip nuostolinga žmogaus šviesėjimui. Bet ir tokiu jos vertinimu pripažinta, kad ji veikia žmogaus esmę ir tos esmės apsireiškimus. O ji veikia teigiamai. Tai reikėtų išmanyti.

Esmiški žmogaus apsireiškimai yra mokslas, menas ir dorovė. Mokslu žmogus skelbia, kas jam, kaip sąmoningai būtybei, buvo galima patirti iš aplinkos ir vidinio gyvumo. Mokslui priskaitytina ir visa, kas žodžiais iš tikybos pareiškiama. Menu žmogus kuria pavidalus ir vaizdus, kurie regimi, girdimi ir vaizduojami. Jiems jis suteikia savo sąmonės šviesą. Dorovė turėtų būt išmanyta kaip žmogaus esmės viešpatavimas jo asmenybėje ir tojo pasireiškimas santykiavimu su kitais žmonėmis ir su visu gyvumu pasaulyje.

Šiems apsireiškimams žmogus gali vis tinkamesniu tapti. Tada ir jis tobulėja. Gyvendamas žmogus savo esmę atskleidžia. Taip turėtų būti. Yra tai jo gyvenimo prasmė. Ir tas atsiskleidimas, žmogaus esmės aiškėjimas būtų tai, kas vadintina kultūra. Bet paprastai ji matoma tik žmogaus padirbtuose daiktuose. O jie tiktai mažiau ar aiškiau skelbia kultūrą, būtent žmoniškumo įsigalėjimą, jo kūrybiškų galių stiprėjimą. Žmogaus dirbiniai, jo apsireiškimai tėra atšvaista jo žmoniškėjimo, kurs vien tėra esmiška kultūra.

O tam žmoniškėjimui tikyba yra nepalyginamos reikšmės. Tiesa, ir nemaldingasis, netikintysis žmogus gali savo gabumus padaryti tinkamesniais. Reikia juos tik prasmingai miklinti visokiais pratimais ir vengti, kas tai trukdo. Bet toks žmogaus įsigalinimas pasilieka tam tikrose ribose, o jis labai svarbus yra žmogaus gyvenime. Bet jo esmė tuo tik mažai tesuskatinama.

Visai kita kas vyksta, kad žmoguje švinta gyva tikyba. Jis tada bunda kilmei visa to, kas yra, nusimano esąs pačiame Kūrėjuje, būtent Dievuje. Ir šitu atsibudimu jis kyla į aukštesnį savo esmės atsiskleidimo laipsnį. Tikyba yra tokiu būdu atsivėrimas Kūrėjo galioms, kurios glūdo jau žmogaus esmėje ir tada apsireiškia. Jos ir padaro žmogų esybe su išrinktomis aukštomis ypatybėmis, esmiškos kultūros žmogumi. Visi jo pasireiškimai, visa, ką jis mąsto, ką jis kuria, ką jis daro ir ką jis vengia daryti, visa tai rodo aiškiai žmonišką didingumą.

Gyvos tikybos ‘žmoguje sušvinta pirma žymesnė, didesnė šviesa jo sąmonėje. Ir tada jam galima visus gyvenimo vyksmus, visus jo turinius gilesniuose ir platesniuose santykiuose bei sąryšyse matyti. Kas šiaip priskaitoma taip vadinamam gamtos žmogui, kurs, kaip sakoma, mąsto ,,kompleksuotais”, sugobtais vaizdavimais, tas kartojasi dabar aukštesniame sąmoningumo laipsnyje. Ir žmogaus skelbimuose nieko niūkaus ir prietaringo nebegali būti.

Visos patirtys nebėra apribotos tuo, ką juslės pagauna, kurios tik kelia tolyn į vidų visokius judesius ir virpesius iki susitikimo su žmogaus sąmone. Žmogus su šviesėjusiu sąmoningumu patiria ir tas galias, kurios sukelia visus slėpiningus vyksmus gyvenime. Jis pastebi net visų tų vyksmų prasmę ir numano patį Didįjį Slėpinį visame gyvenime. Tokio žmogaus pasireiškimai nebėra tada tiktai spėjimai, arba, kaip ir sakoma, aprioriai, bet giliausios, esmiškos patirtys.

Iš pagrindinio esmiškojo esimo žmoniškoji sąmonė vis ryškiau nušviečiama ir tuo turtinti jos patyrimai. Juos ji tada gali skelbti ir kurti mokslą, kurs yra šviesinamas giliausios išminties. Ir žinia apie tikybą yra tada tikrovės atgarsiai, o mokslo aiškinimuose atsigarsi tikybiškumas.

Atitinkamas tūringėjimas aiškėja ir iš visokio vaizdavimo, iš meno kūrinio. Kur menas nuklimpo, žmogaus sąmonei skendėjant daiktiškume, gana aiškiai matyti iš to, kas vadinama ekspresionizmu, futurizmu, dadaizmu ir kt. Esmiškasis, tūringas menas tėra galimas, kada dieviškasis Kūrėjas pasireiškia žmogumi. Tokio meno kūriniai yra tiesiogiai nušviesti, ir todėl jų grožė spindi. Ji įrodo, kad pavidalas yra užplūstas didžio tūrio, šviesaus sąmoningumo, nors būtų daiktas ir iš akmens padirbtas. Garsusis vokiečių statytojas Erwin von Steinbade įstengė tokį nuostabiai gražų šventnamį Strasburge sukurti, kadangi kurdamas su savo maldomis gyveno Dievuje.

Visai ypačiai reikšminga tikyba yra dorovei. Kad mokslas ir menas grindžiasi šiek tiek ant likimo suteiktų gabumų, tad dorovė yra kiekvienam žmogui jo žmoniškumu įdiegta. Žmoniškumo pradas žmogaus asmenybėje, jo paskira, vadinta individualia sąmone, yra Kūrybos pašaukta viešpatauti asmenybėje. Jeigu žmogus tai numanytų kaip pareigą visame savo gyvenime, jis kokią nors dorovę apreikštų be jokios prievartos. Tai turėtų ir siekti auklėjimas. Valdytojas didus tegali būti tasai, kurs įstengia save, savo asmenybės ir asmens gyvumo varžtis suvaldyti.

O tikyba, būdama atsibudimas Dievuje, gali kitą viešpatavimą padaryti ypačiai reikšmingu, kadangi šis atsibudimas atveria vartus kūrybiškoms jėgoms žmogaus esmėje. Tikyba atskleidžia žmogaus sąmonę dieviškai sąmonei ir iškelia žmogų į tikriausiąjį didžmogį. Visose gyvenimo srityse žmoniškoji esmė tada nustato žmogaus asmenybės ir kūno jėgoms linkmę ir saiką. Visa, kas yra pažmoniška, nebegali pavergti žmogų.

Kurs taip savo viešpatavimą gali pareikšti savo žmogystoje, tas yra tikriausiai doras žmogus. Jo dorovė pasidaro visai žymi. Kada jame visa kūno gyvenimo varžtis, visos vidinio gyvumo būsenos ir turiniai klauso žmoniškumo liepimams, tad žmogaus dorovė yra pasiekusi savo aukštumų. Filosofo Immanuel Kant kategoriškas imperatyvas, būtinas liepimas, būtų pasidaręs ryškiu.

Doras žmogaus elgesys nebūtų tada tik prisakymų iššauktas, kurie įkalami žmogui žodžiais, bet kiltų iš jo sąmoningesnės ir todėl tobulesnės esmės. Ir visas jo mąstymas, jo veikimas ir susitūrėjimas pasidarytų jo tautos žmonių bendruomenės ir dar plačiau tikriausiu ir laiminančiu skatinimu žmoniškumui įsigalėti.

Sužinotina pagaliau ir tai, kad tikyba gal kartais būti beveik ir neigiamos reikšmė. Žmonėse, kuriuose dar vyrauja pažmoniškumas, ir tojo jėgos gyvėja, kada žmonės rūpinasi tikyba. Todėl dažnai atsitinka, kad kaip tik tikintiejie paslysta ir elgiasi labai nedorai. Pasirodo tai jau tame, kad neapkenčiamas žmogus, kurio tikybinės nuomonės yra kitokios kaip turimosios. Tokia neapykanta reiškiasi kartais ir iš didžios draugijos. Trūksta dar išmanymo, kad kiekvienas žmogus tegali, atitinkant savo atsibudimo laipsnį, Dievą numanyti ir, jam esant, sužinoti.

Kuriam tai jau aišku, tas pakenčia kiekvieną kitaip manantį ir tikintįjį. Nėra tai tikybos nuvertinimas, bet atsižvelgimas į žmogaus esmę ir josios reikšmę gyvenime. Kiekvienas žmogus savo būdu tegali kreiptis Dievopi. Tai reikia dažnai pasisakyti. Pakantusis kiekvienas linki nuoširdžiai vis geriau atsibusti Dievuje ir yra pasiryžęs kiekvienai pagalbai, jeigu ji prašoma, ir prašo Dievą, kad palaimintų jį tame.

Tiesa, kartais sakoma, kad Dievas per didis, kad galėtų rūpintis kiekvienu jo meldžiančiu žmogumi ir jo reikalais. Bet kaip todėl, kad Dievas yra visagalis, visur ir visame jo malonė ir galia yra gatava kiekvieną gelbėti, kurs jopi kreipiasi. Tik reikėtų vis ir prisiminti, kad Dievas yra žmogui tokio gero, kurio jis savo maldą pareikšdamas neįstengia numanyti.

Vis dėlto malda yra svarbi. Su ja jis atsiveria Dievo malonei. Ir žmogus turėtų pasilikti patvarus savo meldime. Maldos išklausymas atitiks tai, iš kokios širdies ji kyla. Malda to žmogaus, kurs yra pasidavęs visokiems geiduliavimams, gal pačiam pažmoniškumui, yra kitokia negu tojo, kurs pasišvenčia Dievui. Bet kiekviena malda veda nors kiek pas Dievą.

Hindų poeta Rabindranath Thakura sako savo ,,Gitanžalyj” (,,Giesmių aukoj”) 32: ,,Kad aš tavęs ir nešaukiau malda, kad nelaikiau tavęs savo širdyje, vis dėlto tavo meilė laukia dėl manęs mano meilės”. O kitas žodis man ir vis prisimena, kuris kartojasi iš pat jaunų dienų. Jis tą patį pareiškia, būtent: ,,Viešpats laukia, kad galėtų jūsų pasigailėti”.  

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU