Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU - VI. PAMĄSTYMAI APIE DABARTIES VYKSMŲ REIKŠMĘ

VI. PAMĄSTYMAI APIE DABARTIES VYKSMŲ REIKŠMĘ

Šiame rašte pareikštos mintys galėtų tūliems žmonėms atrodyti netikroviškomis. Mūsų laikais siaučia daimonų galios. Beveik taip yra, kaip kad pragaro tamsa butų sukilusi prieš gyvybės šviesą. Baisūs veiksmai rungiasi vieni su kitais. Dūksta žudanti neapykanta. Kilnus atidumas skelbiamas ir baisus keršijimas vykdomas. Raginami žmonės, kad gyvautų draugiškai vieni su kitais, o daromi žygiai, kurie didžiausias kančias atneša žmonijai.

Jojoje sukyla vis didesni priešingumai. Vadovaujančioji žmonijos dalis yra visikai užplūsta griovimo, naikinimo, žudymo valios. Ir visa žmonija skendėja neapsakomuose skausmuose, kurie sukilę yra kaip didžios okeanų bangos. Beveik atrodo, kaip kad Kūrybos galia būtų nusekusi ir jos kūrinys griūva ir ỹra.

Visa tai patiriant, sukyla begaliniai skaudus liūdesys. Bet jis dar didėja atsimenant, koks yra pasidaręs vidinis žmonių gyvumas. Galingiejie stengiasi žmonėse tikybą visai nuslopinti ir dorovę tiek menkinti, kad pasilieka tiktai žmoniškumo šmėkšėjimu. O šitas sugedimas trąšiai plinta kaip tik krikščioniškose tautose. Nekrikščioniškose esmiškasis žmoniškumas lyg dar kiek laikosi. Ir tenka giliai susimąstyti.

Turbūt, kad toks dvasinis smukimas pasidaro iš didžiojo skirtumo tarp esmiškojo krikščioniškumo tūrio ir tojo, kurs nusmukęs į daiktiškumą ir visai apsvaigęs. Gilesnis tikybingumas nukenčiamas pažmoniškų galių, ir jos susierzinusios pasiutusiai siaučia. O kas iš to išeis, tegali būt spėjama. Vis dėlto reikėtų numanyti, kad ir tokiais baisiais vyksmais ryškinasi Kūrybos siekiai.

Kur tikyba dar yra branginama, čia tam atsiveria ir sielos akys. Gyva tikyba iššaukia galias, kurios pasaulį pakeičia. O tos tada pagaliau ir įgalina kūrimo laimėjimą. Kartais manyta, kad tai vyksią Europos vidurio tautai ir čia atsiversiančios rungtynės tarp tamsiųjų ir šviesos galių. Bet vis čia pastebėta, kaip sukyla tikras baisus nežmoniškumas.

Tuo tarpu ale ir vis labiau garsėja šauksmai, kurie žadina žmonių sielas aiškiam apdairumui. Ir daugėja žmonių, kurie subunda savo viduje. Jiems visas gyvenimas atrodo kaip kokia mįslė, kuri turi būt atspėjama. Ir jie vis iš naujo klausiasi, ką tai reiškia, kad žmogus užgimsta, gyvena ir miršta. Jų nusistebėjimas didėja, ir užplinta jis vidų.

Tada ir sušvinta išmanymas to, kad žmogaus esmė yra ypatingas, paskiras veiksnys Kūrybos vyksme ir kad jam skirta būt kilmė tam tikram teigiamam veikimui. O jis neturi būt erdvėje ir laike naminėje šalyje ir savo tautoje, bet dar labiau žmonių viduje, dvasinėje aukštumoje, kur tarnyba Kūryboje pašaukiama.

Iš to tad gali atsiskleisti tūlų tautų sutarimas ir jų vieningumas. Jis tada žmones įpareigoja ir įgalina aukščiausiems žmoniškumo uždaviniams. Vieni kitus paveikia iš ko pasireiškia nuostabūs daviniai. Kilnus vienų manymas sušaukia kituose atitinkamą atsiliepimą. Tautose žymiai aiškėja taurus žmoniškumas.

Atrodo beveik taip, kad tolimuose Rytuose jo šviesa nori dabar aušti. Kad Vakarai ten su savo patirtimi ir su savo daiktais galėjo būt pavyzdingi jusliniame gyvenime, tai lyg girdisi iš Rytų šūksmai ko nuoširdžiau atsiminti esmiško žmoniškumo ir kad jis priklauso dieviškumui.

Gilesnės vidinės patirtys pasidaro vis dažniau ir geriau galimos. Senų laikų hindų ir persų dvasiškumas, bet ir dar senesniųjų šumerų išmintis, pagaliau ir kiek islamo tautų maldingumas ragina svarbėjančiu būdu atsiminti to, kas daugiau kaip tūkstantį metų tyliai žėrėjo tūlų krikščioniškųjų Europos žmonių širdyse, būtent esmiškasis krikščioniškumo tūris. Tokiu būdu tikyba pagaliau gali tapti priemone dieviškumo apsireiškimui žmonėse ir žmoniškumo tobulėjimui.

Grumena ir siaučia žmonijos audra. Bet visumet po audrų aušta tarpimo ir žydėjimo laikai. Kūrybinis veiksmas kaip tik yra gyvas po naikinamų vyksmų. Jau karams šėlstant, iškyla visokios žmoniškumo naujybės ir visa, kas yra padaryta. Todėl galima tikėti, kad griaunančių galių veikimo laiku jau ir prasiveria kuriančiosios, gyvinančiosios. Prieš papeikimą ir paniekinimą maldingumo ir vidinio žmogaus gyvumo vis daugiau įsigalėja žmoniškumo atsiskleidimo galia, esmiškajai kultūrai sprogsta diegai.

O jeigu dabar ir dar nebūtų tikrai numanyt, kurie uždaviniai laukia greičiausio išsprendimo, tad vis dėlto reikėtų apie tai pamąstyti. Žmogui tinkamiausiai pasiruošiant savo pareigoms, jam ir aiškėja, kurios jo labai jau laukia. Kurs sąmoningėja Dievuje, tam aiškėja žmoniškumo reikšmė gyvenime.

Ką ir kaip žmogus veikti turi arba sustoti veikus, tai jam skirta kaip sėjikui, kurio žygiams laiką ir būdą nustato pavasario audros ir pavasario saulė. Taip ir Kūrėjuje susivokęs žmogus laukia ir tada vėl dirba. Laiminančioji galia jį lydi ir jam suteikia visus galimumus.  

PAAIŠKINIMAS

Pirmoji publikacija „Atole“ (LKF metraštyje) (Melburnas, 1954.— P. 142—161). Perspausdinta „Sietyno“ knygoje (Vilnius, 1989.— P. 153— 174). Čia skelbiama pirmoji publikacija.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU