ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

ATSIMINIMAI IR SVARSTYMAI TIKYBOS ATŽVILGlU

Kultūros vertei apspręsti būtinai reikalinga atsižvelgti į tai, kiek žmoniškumas kaip veiksnys reiškia visam, kas žmonėms rūpi, kas yra jų darbas, visas jų gyvenimo turinys ir pagaliau jo tūris.

Vydūnas 

Pastaba. Šis raštelis rašytas karui siaubus pirmais metais. Skaudžiai buvo jaučiamas jo baisumas. Dėl to kentė ir raštelis. Bandžiau jį gerinti. Ale klausimas, ar bus pasisekęs. Bet jo tūris vis dėlto galbūt reikšmingas. Todėl tegu keliauja jis į žmones. Rodos, jis galėtų būt jiems skatinimu sielos akis atverti Aukštybėms.

Detmolde, 1946 mt. gruodžio m. 10 d.                                      V y d ū n a s 

1. Iš vaiko laikų. 2. Vaiko nuomonių pasitikrinimas. 3. Iš brendimo ir vėlesnių metų. 4. Dabarties žmonių mąstymo ypatumas. 5. Tikybos reikšmė žmogui. 6. Pamąstymai apie dabarties vyksmų reikšmę.   


I. IŠ VAIKO LAIKŲ

Mąstydamas apie savo gyvenimo patirtis, labai dažnai nusklendu į savo kūdikystės laiką, kada vis aiškiau jaučiausi slinkstąs į daiktiškumo sritį. O tik nenorėjau prarasti savo kilmės numanymo. Vis rodėsi, kaip kad regėčiau ją esant Didžiajame Slėpinyje.

Motinėlė visa ką apie jį pareikšdavo. Minėjo ir tai, kad visą laiką, numanydama aš sulaukiamas, giedodavo nuo rytmečio iki vakaro šventas giesmes. O kaip gimiau, buvo šventadienio rytmetyj, prieš 9 valandą, ir šventnamio varpai gaudė.

Užgimęs ir augdamas girdėjau savo tėvelius giedant ir meldžiantis prie mano lovelės ir prie lopšelio jaunesniųjų savo brolių ir seserų,. Toliau jau ir mes, vaikai, su tėvais sėdėjom aplink stalą rytmečių ir vakarų pamaldoms. Ir vienas kitas mūsų turėjo melsties, pats tam žodžius susigalvodamas. Taip augome su giesmėmis ir maldomis į šį gyvenimą.

Tėvas buvo Berlyne Evangeliškoje misionierių seminarėje mokslintas, bet dėl plaučių kraujavimo po mokslo užbaigimo turėjo grįžti namon ir čia pasilikti. Bet jo mąstymas vis kreipėsi į gilesnius, į tikybinius klausimus ir apsireiškė pamaldas laikydamas ir vaikus mokydamas. Santykiuodavo beveik vien su kunigais. Dažnai jie ir lankydavosi mūsi namuose. Tada buvo kalbėta ir vis apie tikybos [klausimus], kurie mane labai domindavo.

Buvau devynerių metų, kaip motina man primine žymų mistiką Woltersdorf, kurs buvęs Šventraštį dukart perskaitęs aštuonis metus pabaigęs, o aš, jau devynerių būdamas, o visaip jau pasireiškęs, jo dar nė kart neperskaitęs. Tai išgirdęs, tuojau atsisėdau ir pradėjau jį skaityti. Skaičiau nuo pradžios iki pabaigos. Bet labai mane stebino, ką čia radau. Mokėjau iš atminties daug šventų žodžių ir maniau, kad visa ta knyga yra pilna šventumo apraiškų, O dabar radau čia tiek baisumų, kad tiesiog nusigandau.

Daug ir nesupratau, bet numaniau, kad ir čia kas nors pasakyta apie žmonių ištvirkimą. Kartais ir kreipiaus į tėvą dėl paaiškinimo. Atsakė, kad tai suprasiąs būdamas pribrendęs. O motina man patarė praleisti šias baisias vietas, kad antrąkart skaitysiąs, ir vien skaityt šventuosius žodžius.

Naujasis Testamentas man atrodė visai kitokiu. Kristaus pasireiškimai spindėjo kaip šviesa iš visų atpasakotų atsitikimų. Vis dėlto ir čia tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė man skausmą. Rodės, tie pareiškimai nepritinka Evangelei. Juk tas žodis reiškia džiuginančią siųslę. Apie tūlus dalykus ir maniau, kad jie kitaip suprastini, negu tai rodosi tik į žodžius pažvelgiant.

Negalėjau tikėti, kad Jėzus būtų vienose vestuvėse iš vandens labai gerą vyną padaręs ir svečiams leidęs duoti, kaip jie jau girti buvo. Jėzus, būdamas išganytojas, negalėjo girtuokliavimą šelpti, jeib tik jo mokytiniai tikėtų jį galint stebuklų daryti. Rodės, to pasakojimo prasmė buvo vidinio, dvasinio gyvenimo dalykas. Taip ir manė mano tėvas.

Visai nesuprantama man ir buvo, kad Jėzus taip bijojos kentėjimo ir mirties. Būdamas Dievo sūnus, jis mirdamas nugalėjo ir turėjo gana galios visokias kančias pakęsti. Man pačiam mirtis neatrodė tokiu skaudžiu vyksmu. Atminty lyg buvo, kad užgimimas vis yra skaudesnis buvęs negu mirimas. Dažnai buvau motinai kalbėjęs apie seniau išgyventą gyvenimą ir kaip jo aplinka atrodė.

Vėl man ir buvo Jėzaus dangun žengimas kaip regimas vyksmas nevaizduotinas. Jau anksti tėvas leido mus, vaikus, žvelgti žiūronu į žvaigždes ir kalbėdavo apie begalines tolumas, apie beribę erdvę. Tai kur galėjo Jėzus, dangun žengdamas su savo kūnu, patekti? Pasirodė man aišku, kad tai nebuvo vyksmas erdvėje. Klausdamas tėvo, jis ir kalbėjo apie dvasinį pakilimą.

Nesupratau tai tuojau, bet jaučiau tai kaip kokį raminimą . Juk vis jau kartojausi, kad Dievas nėra erdvės ir laiko įsiaustas kaip aš, jis kuria abu, kaip jau tvirtina Augustinas.

Tokių nusivarginimų man buvo daug. Ir labai reikšmingas buvo vienas, kaip man jau dešimtis metų buvo sukakę. Atmenu dar šiandien, kaip stovėjau už mažai atvertų durų ir klausiaus, kas antrame kambaryje buvo kalbama. Žiūrėjau į duris, kurios atrodė dar kaip naujai teptos, nors buvom čia atsikraustę man turint aštuonis metus.

Viešėjo keli kunigai ir kalbėjo su tėvu. Sukilo man iš to, ką girdėjau, visokios mintys. Pasiryžau ir įėjau į kambarį, kur svečiai sėdėjo. Prašiau man leisti ko nors klausti. Žinodamas, kokie mano klausimai, tėvas liepė išeiti. Bet baltagalvis superintendentas ramino jį, sakydamas: ,,Tegul vaikelis tik klausia, mes atsakysime”.

Tai ir pradėjau: ,,Ar Dievas iš tikrųjų yra meilė?” Baltagalvis atsiliepė su žodžiu iš Šventraščio. Ir klausiau toliau: ,,Ar Jis ir visa žino, kas buvo, kas yra ir kas bus?” Ir vėl atsakymas su visokiais žodžiais. Ir klausiau: ,,Tai Jis ir žinojo, žmogų sutverdamas, kad tasai nusidės ir teks jį bausti ne tik vienus metus, ne tik dešimt, ne šimtus, ne tūkstančius, ne milijonus metų, bet be paliovos?” Superintendentas vėl atsakė su visokiais žodžiais iš Šventraščio ir dar šį tą pridėdamas, kas man nebuvo suprantama, bet ką tėvas vėliau paaiškino, kad buvo kalbėta apie laisvąją žmogaus valią.

Klausdamas buvau tikėjęs, kad mano kitokios mintys kaip tos, kurias žmonės paprastai pareiškia apie tuos dalykus, būsiančios patvirtintos, o jaučiaus apviltas. Susijaudinęs nebeklausiaus to, kas dar buvo sakoma, bet surikau: ,,Negali tai buti! Tada Dievas nebūtų meilė. O aš noriu tikėti, kad Jis yra meilė. Ir negali būti kitaip! Neturi būti! Iš anksto numatydamas, kad žmogus nusidės ir Jis turės jį taip baisiai bausti, Jis nebūtų jį sutvėręs. Jis jo taip nebaus. Jis yra meile. Tai aš vis noriu tikėti. Aš pats tik vaikas, bet neilgai pykstąs. O Dievas yra meile ir negali pykti ir taip kankinti. Vis tikėsiu, kad Jis yra meilė”.

Taip šūkavęs šokau iš kambario. O tik buvau neramus. Nebuvau išgirdęs, ko laukęs. Bet iš lengvo iškilau iš tokių theologų nuomonių. Man rodėsi, kad tėra kartojama, kas parašyta, o nepasistengta prieiti šventų žodžių prasmę ir įsigyti gilesnį išmanymą.

Tūliems turbūt rodėsi, kad maldingumas ir tikėjimas tuo apsireiškia, kad šventi žodžiai ir padavimai, pasakojimai priimami be jokio apsvarstymo ir tik atmintyje palaikomi. O būtina nuvokti jų prasmę. O apie tai lyg nedažnai pamąstyta. Ir taip tikybinis mąstymas likosi lyg apsvaigintas ar gal nuslopintas.

Neramumas, kurs buvo man pasilikęs po pasikalbėjimo su dvasininku, iš lengvo buvo visai nuveikiamas. Pasisekė tai pasistengiant gyvai atjausti, ką reiškia žodžiai, kaip, pav., šie: ,,Dievas nėra toli nuo kiekvieno mūsų, nesa jame gyvename, judame ir esame. Kurie laukia Viešpaties, tie įgyja naujų jėgų”. Mažutis dar esu ir širdyje skaistus, čia nieks neturi reikštis, kaip Jėzus vienas tu. ,,Mat aš prie jūsų iki pasaulio galo” ir kt.

Dar vaikas būdamas, skaičiau ir visokius savo tėvo knygyno raštus. Žymus man buvo labai veikalas prof. Johann Heinrich Kurtz apie krikščioniškumo historę. Veikė mane ypačiai, kad čia kalbėta apie Dievo imanensą ir transcendensą, būtent apie Dievo esimą visame ir jo esimą anapus visa ko. Toliau ir skaičiau visokių nekrikščioniškų tautų šventus raštus ir apie visokius tikybinius padavimus germanų, graikų, romiečių, persų kt. Ir lyg mano regratis plito ir šviesėjo.  


II. VAIKO NUOMONIŲ PASITIKRINIMAS

Suaugęs dažnai apie tai galvojau, dėl ko gyvasis maldingumas dingsta iš žmonių. Ir teko patirti ypatingą dalyką. Buvau gal jau 25 mt., kaip girdėjau šventnamyje prašant pinigais paremti vargšų aprūpinimą. Skelbta, superintendentas priimsiąs duoklę savo name. Tai ir nuėjau atiduoti savo dalelę. Vienas kunigas atvėrė duris. Kitame atvirame kambaryje sėdėjo gal 10 kunigų aplink stalą, bet nebuvo aiškiai matomi, o dar dienos laikas. Kambarys buvo visai pilnas tirštų dūmų. Kunigai rūkė tabaką. Vienas tų kunigų buvo ir žinomas mėgstąs šauniai užgerti. Atidaviau savo pinigą ir ėjau greitai šalin.

Niekuomet nebuvau rūkęs, niekados ir negeidavęs alkoholio. Tėvas ir, kaip girdėjau, jo bei motinos tėvai ir protėviai nebuvo buvę nei rūkytojai, nei girtuokliai. Tėvas buvo dažnai pareiškęs, kad tokių nuodų vartojimas stabdąs smaginių veiklą, kad sveikas protavimas nebėra galimas. Yra tai, tiesa, ir plačiai miniai žinoma. Girtuoklis apsisvaiginęs netenka proto. Bet ir tabakas veikia panašiai, tik slėpiningiau. Tuojau tėvas ir manė, kad joks žmogus, kurs nori skelbti tikybą, neturėtų tų nuodų vartoti. Jis negalėtų pareikšti gyvą maldingumą ir jį kituose žmonėse žadinti. Tikyba nesuteikiama kitiems žodžių skelbimais. Bet, kuriame ji yra gyva ir todėl šviesi, tasai atitinkamai veikia kitus pavyzdingu savo gyvenimu ir savo žodžiu. Abu atspindi dvasinį jo gyvumą. Ir kiti yra tuo žadinami ir gaivinami.

Tėvo pažiūras, kurias pažinau dar vaikas būdamas, radau vėliau patikrintas prof. dr. Ludwig Schleicho. Jis skelbė, kad nikotinas veikiąs kūno narvelius, kad pamažu sustingsta jų oda. Narvelių gyvybė nori atsiginti nuo nuodų, kurie į juos smelkiasi, ir kietina savo odą. Tai ir jaučia kiekvienas, kurs rūko. Kūno narvelių sustingimas jį verčia vis iš naujo rūkyti ir taip tų nuodų erzinimu jį stabdyti. Ir tiki turįs iš rūkymo gaivinimo.

Senovės išminčių raginimai drausmingai gyvent ir atsilaikyt nuo visokių užgaidų patenkinimo buvo labai prasmingi. Tiktai tada galima numanyti Dievą esant savo esmėje, o esmę Dievuje, kada išvengta visokių apsisvaiginimų . Kurs nesisaugoja nuo visokių apsisvaiginimų, tojo skelbimai šventų žodžių tesilieka tuščiais garsais. Nėra juose tūrio ir dvasinio skambesio.

Norėdamas atsibusti Dievuje, žmogus neturėtų pats padaryti tai negalima. Tikybinio gyvumo apmirimas ir pagaliau tikybos neapkentimas ir paniekinimas yra pagrįstas jau kūno apsinuodijimu, bet toliau ir visokiu apsisvaiginimu, kurį vykdo visokie geiduliai ir troškimai.

Kaip labai apmiršta tikybinis gyvumas, matyt iš šios patirties. Iš tėvų sodo buvo girdimas pasikalbėjimas už tvoros, pievoje. Graibstė čia žolę apysenis žmogus, kurs nuolatai apsisvaigindavo alkoholiu. Jį buvo priėjęs tikybinių mokslų sakytojas, kurs jį ragino liauties girtuokliauti, šitaip jis prapuldysiąs savo sielą. Bet girtuoklis kalbėjo, kad taip nebūsią. Jis tvirtai tikįs, kad Kristus už jo nuodėmes esąs miręs, ir todėl busiąs išganytas, nors ir girtuokliaująs. Jam pačiam dar geriau elgties nebesą reikalinga.

Tokią nuomonę dažnai užtikdavau. Daugumai žmonių nėra numanoma, kas yra išganymas, kurį išminčiai vadina susivokimu, atsibudimu Dievuje. Jis vykdomas Dievo apsireiškimu žmogaus esmėje, kurs žinomas kaip Jėzus Kristus. Jis skelbiasi kaip pasaulio šviesa (Jn 8, 12) ir sako: ,,Aš esu prisikėlimas ir gyvybė, niekas neprieina tėvo jei ne per mane” (Jn 14, 6). ,,Aš esmi su jumis visas dienas iki amžių pabaigos” (Mt 28, 2O). ,,Tą dieną išmanysite, kad aš esu tėvuje ir jūs manyje ir aš jūsuose” (Jn 14, 2O).  


III. IŠ BRENDIMO IR VĖLESNIŲ METŲ

Tarsi savaime kopiau į laiką, kuriame teko kaupties tam tikras žinias ir miklinti savo protavimą. Bet iš lengvo man šitas vyksmas rodėsi kaip koks slydimas į kitą, naujo gyvenimo sritį. Vis dėlto mano mintys skrido atgal į tikybos klausimus. O kad girdėdavau draugus ir mokytojus sakant ką nors apie Dievą, vis prisimindavo Goethės žodis, kurs jau tėvų name, man esant maždaug 12 metų, mane labai giliai veikė, būtent: ,,Koks kas yra, toks ir jo Dievas, todėl ir jo Dievas yra dažnai pašiepiamas”. Ir mane tai lyg vertė vis geriau šviesėti tam, kas Dievas yra ir ką visos Visatos vyksmas reiškia.

Visame, kas nusidavė, kas buvo gera ir pikta, malonu ar skaudu, visose nelaimėse, baisiuose gamtos įvykiuose, maruose ir karuose, kada žūva žmonės, maniau matyti ne Dievo papykį ir baudimą, bet ryškinimą tam tikros prasmės Kūrybos eigoje, jeigu ji man ir nebuvo tuojau aiški. Vis man rodėsi, kad Dievas atskleidžia savo kūrimą visokiu būdu. Todėl ir kartojausi mintį, kad nieko nėra ir nieks nenusiduoda be Dievo valios ir galios.

Vis tada ir stengiaus tvirtinti savo nuomonę. Ir kaip galėjau stoti į tūlus universitus, pasirinkau vyriausiai tokias paskaitas, kurios galėtų mano žvilgį į gyvenimą gilinti ir mano dvasinį regratį išplėsti. Įsirašydinau į paskaitas apie kultūros, religijos, gamtos, historės ir meno filosofijos klausimus ir pan. Buvau kilęs į Greifswaldo, Hallės, Leipzigo ir vėliau į Berlyno universitą. Ir atsimenu dar šiandien dėkingas mąstytojų ir mokslininkų, kaip profesorius Wilhelm Schuppe, Johannes Rehmke, Alois Riehl, Wilhelm Wundt, Johannes Voelkelt, Karl Lamprecht, Kurt Breysing, Adolf Laoson, Andreas Hensler, UIrich von Willamovitz-Moellendorf, Adolf von Harnack, Eduard Lehmann, Georg Runze ir dar ypačiai Ernst Troeltsch.

Labai mane veikė mintis, kurią ištarė Ernst Troeltsch, būtent kad sąmoningas esimas tegali būt pagrindas viso buvimo ir vyksmo. ,,Visa, kas yra, tegali būt įmanoma kaip turinys ypatingos sąmonės.” Tam aš galėjau visiškai pritarti. Sąmonė yra dvasinė šviesa. Ir išminčiai jau senovėje kalbėjo apie šviesą, kurioje visa Visata randasi.

Skaičiau vėliau ir visa ką penkių tomų veikale ,,Religions in Geschichte und Gegenwart” (,,Tikyba historėje ir dabartyje”), kurį kūrė Michael Schiele ir Martin Rade su kitais. Čia man, be daug kito, ypačiai įdomu buvo, ką Emst Troeltsch apie išganymą (Erlӧsung) sako, būtent: išganymas yra kėlimas viso to, kas kurta, iš pasiektos, patikrintos, apsiaurintos, susigeiduliaujančios padėties, iš pasipriešinančių gamtos reiškinių į dvasios laisvę, ką vykdo dieviškasis visame veikiantysis gyvumas.

Man pasiekus septinto septynmečio pradžią, dažnai dar turėjau progos pasikalbėti ir su garsiais mokslininkais, kurie atkeliavę sakė kalbas Tilžėje. Po paskaitų būdavo vis tokie pasikalbėjimai.

Dalyvaudavau juose labai gyvai ir patekau į artimesnį santykiavimą su profesoriais Martin Rade, Adolf Deismann, Heinrich Weissel, Rudolf Eucken ir dar kitais. Ir iš to patyriau visokių skatinimų tolimesniam svarstymui.

Bet vis ir skaičiau, kaip vaiko laikais, tūlų tautų tikybinius padavimus, ir skaičiau Šventus raštus aigiptiečių, persų, kiniečių, indų, arabų, žinoma, kurie buvo išversti į vokiečių kalbą. Bet vis ir susipažinau su naujais veikalais, kurie nagrinėjo tikybinius klausimus.

Labai man atrodė svarbu, ką profesorius Rudolf Otto savo veikale ,,Das Heilige” (,,Šventumas”) ir vėlesniuose raštuose ,,Gefühl des Übersinlichen” (,,Nujautimas juslėmis Neprieinančiojo”) ir ,,Sünde und Unschuld” (,,Nuodėmė ir pagrindinis nusikaltimas”) pareiškė. Daug čia atrodė labai pritartina. Bet su tūlais tvirtinimais negalėjau sutikti. Maniau, jie nepagrįsti. Kas pasakyta apie nuodėmę ir kas su tuo siejasi, radau aiškinta be gilesnio žvilgio į santykį žmogaus gyvenimo Dievuje, iš kurio žmogus juk gyvėja ir kuriame yra.

Daug man reiškė ir dalyvavimas vadinamame Theosofiškame Sąjūdyje (Theosophische Bewegung). Visa kas, su kuo čia susipažinau, buvo man lyg patvirtinimas to, kuo jau iš vaiko laikų domėjausi. Buvau ir kviečiamas tokiose draugijose kalbomis pasireikšti. Ir laimėjau daug prielankumo. Vieną antrą vadovaujančiųjų patenkinau, bet reikšmingiausiasis minėtojo dvasinio sąjūdžio žmogus, būtent dr. Franz Hartmann, rodos, man visai pritarė. Jis buvo žymus mistikas, augęs katalikų pripažinime.

Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų. Kaip aš sąmonę numaniau esant mano esmės tūrį, taip ir tikybą, pažinau kaip ypatumą savo vidinio dvasinio gyvumo. Panašiai jau prieš daugiau kaip šimtas metų filosofas D. Fr. E. Schleiermacher pasireiškė. Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėti dvasinį jų lygį ir tame jų kultūrą. Maniau, kad ji turi būt matoma žmoniškumo vyravime žmogaus gyvenime. Bet tuo įsirodo tai, kas paprastai vadinama dorove.

Vis aiškiau ir supratau, ką jau numaniau dar jaunuolis būdamas, kad žmonės pirm tūkstančių metų buvo kitokios sąmonės ir kitokio proto negu dabartyje. Jiems buvo galima gyvybės slėpinį aiškiau numatyti. Dabarties žmonės yra visiškai patekę po daiktiškumo įtaka ir iš to sukurtoms mintims. Vadovaujančiojoje žmonijos dalyje turbūt yra įvykęs koks sąmonės pakitimas. Tikima, tiesa, kad šių laikų žmonės esą šviesesnio sąmoningumo kaip senų laikų žmonės. Bet taip tėra vienu kitu atžvilgiu. Veikiausiai šis sąmonės pakitimas turėtų būt suprantamas kaip kitoks jos nusistatymas, kaip kitos krypties pasirinkimas.

Senovėje žmogaus sąmonė, kaip šiandien vaikų ir dar atsilikusių tautų sąmonė, buvo labiau atvira vidiniam gyvumui ir stebėjo visame gyvenime vyriausiai gyvastį. Kaip tada sąmonė vis ryžtingiau skyrėsi įspūdžiams į jusles ir tuo vis giliau smuko į daiktiškumą, ji pagaliau visame gyvenime stebėjo vyriausiai tai, kas negyva. Taip žmonių sąmonei, taip sakant, paskendus daiktiškume, žmonėms gyvybė bei dvasios atrodė tiktai kaip koks pašalinis kūno ypatumas ir visų juslių pasiekiamų apstabų. Kad visai nėra suprantama, kaip dvasiškumas galėtų pasidaryti iš medžiagos, rodos, niekam nepasidarė klausimu.

Vis dėlto žmogaus sąmonė, smeigdamosi giliau į daiktiškumą, smailėjo, aštrėjo, gal ir stangėjo. Tik jos regratis siaurėjo, ir gyvenimo gelmės vis labiau apsiniaukė, kad pagaliau visai nebuvo pastebimos. Todėl tūli mokslininkai ir tegalėjo tvirtinti, kad siela esanti smaginių veikimas, gyvybė — kūno narvelių judesys ir panašiai.

Kad sąmonė tai yra, kas padaro galima ką nors patirti, sužinoti, — tai pasiliko tokiems protaujantiems toli už jų išmanymo ribos. Senovės žmonės su savo vidiniu regėjimu buvo laikomi nesusipratėliais ir atsidavusiais prietarams. Kad patys buvo tikresni nesusipratėliai ir labai prietaringi, to jie visai nenumanė.

Iš tokio sąmonės atsidavimo daiktiškumui išaugo tai, kas vadinama dabarties kultūra. Kalbant apie ją, turima vyriausiai tai akyse, ką žmonės padirba. Bet reikštis ir numanyt, kad visi padirbti daiktai, visi įrankiai, visos mašinos skelbia žmogaus sąmonės atšvaistą, kad ir nelygiu šviesumu. Tūlais tokiais įrankiais žmogus pasidarys gamtos viešpačiu. Rodos, nėra abejotina, kad, taip kalbėdamas, žmogus labai pasididžiuoja. Jis nėra gamtos viešpats, tiktai naudojasi jos jėgomis.

Visa to, tiesa, senovėje nebuvo. Bet visais senų laikų raštais, kūriniais ir dirbiniais reiškiasi gyvesnis dvasiškumas negu tame, kas neseniai padaryta. Žmogus buvo tuomet kitoks negu šiandien, šviesesnis tam, kas juslių neveikia. Iš lengvo jis tada vis daugiau apako esmiškajai tikrovei ir laikė visa, į ką galėjo atsitrenkti, pačiu pagrindu visa to, kas yra.

Toks žmogaus pakitimas yra, be abejones, Kūrybos siektas. Sąmonė turėjo žmoguje tapti santūresne, vieniša ir maigesnė. Jos apakimas Kūrybos gelmėms būtų, tiesa, galėjęs būti išvengiamas. Tam buvo pašaukti Evangėlės, Laiminančios Siųslės, skelbėjai. Jie būtų turėję pasistengt nuvokti tos siųslės prasmę. Tada, viduje gyvėję ir šviesėję, būtų galėję ir kitiems būti skatinimu žvilgį laikyti atvirą gyvenimo gelmėms. Tik jie, rodos, nė nejautė, kad ir jų sąmonė pakito ir laikėsi prie Laiminančios Siųslės, prie Evangelės žodžių kurių tūrį jie nors kiek dar numanė.

Bet žmonių daugumos galvojimui Evangelės pasidarė vis mažiau tūringos. Buvo jau ir žmonių, kurie jas tiesiog niekino. Per labai jos priešinosi jų įprastam galvojimui. O niekas neįstengė Evangelių prasmę išryškinti. Tada ir vis daugiau žmonių vadinosi net pasididžiuodami bedieviais.

Per labai jiems aiškėjo, kad Dievas, apie kurį tūli žmonės dar vis kalbėjo, yra tiktai protavimo vaizdinys, kurs atstu atsilieka nuo Kūrybos vyksnių, gyvenimo ir gyvybės.

Kad bedieviškumas nėra galimas ir tėra dvasinio apreiškimo išdava, retai tėra išmanyta. Ir tokiu būdu tikyba likosi vis tikriau tik nežinėlių ir paikučių dalyku, kurs kultūros gyvenimui esąs be reikšmės, jei ne jau nuostolingas, kenksmingas ir todėl turįs būti atmetamas. Tikybinis gyvenimas taip ir pasidarė gyvenime vis labiau nebegalimas. Kartu ir dingo vis daugiau žmoniškumo tūris.

Didysis sąmonės pakrypimas vadovaujančioje žmonijos dalyje pasireiškė jau seniai krikščioniškųjų tautų minčių gyvenime, nors jos dar vis atsidavė tikybiniam mąstymui. Kad pirmu krikščioniškumo laiku Dievo buvimas visame jo Imanense ir jo apsireiškimo galios, kurios buvo vadinamos dievaičiais arba angelais, visame gyvenime buvo patiriamos, tai iš lengvo vis reikšmingėjo Dievo buvimas toli nuo viso gyvenimo, jo Transcendense. Ir Dievo apsireiškimo galios buvo vis tvirčiau skelbiamos negyvomis, nesąmoningomis gamtos jėgomis.

Šitaip apie Dievą manyti galėjo skatinti jau Biblijos Mozės žodžiai apie pasaulio įkūrimą. Čia kaip tik pasakyta, kad Dievas, sukūręs pasaulį, atsitraukęs nuo jo, jį jau palikęs. Toli esąs Dievas negalėjo būti patiriamas, ir tikintieji, kaip jie save vadino, tegalėjo jį numanyti žodžiuose. Kad jie gyvena Dievuje ir jį galėtų patirti savo esmėje, tai retai tepamanyta, nors tūli išminties žodžiai apie tai kalba, pvz.: ,,Dievas netoli nuo mūsų, nesa jame gyvename, judame ir esame”.

,,Iš Jo, Juomi ir Jopi yra viskas” (Rom II, 35). Bet taip negalvojant, visa Visata, visas gyvenimas tūlų dvasioje neteko tūrio.

Vis dėlto buvo labai dažnai dar tvirtinama, kad Dievas labai gresia ir gąsdina, kad jis vis pasiryžęs bausti, kaip tai, tiesa, rodos, mažiems vaikams esą kartais reikalinga.

Vadinamiejie tikintiejie paprastai nenumano, kad jie patys save baudžia negyvendami kaip liepia Kūrybos dėsniai, kam skatina dažnai ir sąžinė, bet vergauja toms jėgoms, kurios tada ir vis stipriau apsireiškia iš jų asmenų, Vadinas, iš kūno gyvumo, ir taip užsitraukia visokias negales.

Taip elgdamiesi, jie susižeidžia prie Kūrybos dėsnių. Ir kartoja tai, kol nenumano, kad taip neturi gyventi, ale pasišvęsti gyvajam visame veikiančiam Dievui, kurs juos ir visą Kūrybą kelia tobuluman. Skausmai ir vargai veikia giliai žmogaus esmę ir ją nuolatai žadina pabusti Dievuje. Skausmai ir vargai yra priemonės Kūrybos Vyksme. 

 


Yra jau seniau pastebėta, kad tūlų žmonių sąmonė jau kitaip nusistato, kaip tai buvo paprasta. Žmonių sąmonė vėl atsiveria gyvenimo slėpiningumui. Ji kreipiasi į vidaus, į dvasines gelmes. Ir gana ypatinga, kad kaip tik gamtos mokslas tam pasidarė reikšmingas. Jau tūlus metus jis skelbia, kad daiktiškumas negali būt viso gyvenimo pagrindas. Jis nėra esimas, o vyksmas. Ir todėl būtina klausti, kas yra jo skatinimas, jo priežastis. Išmanyta, kad erdvė yra priplūstama jvairių jėgų ir kad jėgos virsta daiktiškumu ir daiktiškumas pasidaro vėl jėga.

Toliau yra ir labai pastebėtina, kad gamtos mokslas kalba apie atsiskleidimą ir sukilimą sąmoningėjančios gyvasties. Senųjų, prie gal 10 000 metų Mesopotamėje gyvenusiųjų šumeru pažiūra, kad dieviškosios ,,genijos” pasikeitusios iki daiktiškumo ir tada vėl keliančios visa, kas yra, atgal į jo išeigą, nors antroje dalyje kartojama. Gamtos mokslas kalba, kad ir savo būdu, apie gyvybės atsiskleidimą, apie evoliucę.

Bet žmonės, kuriems tikyba visa ką reiškia, stovi jau su aiškėjančiu įsitikinimu visame, kas darosi, [esant] nuolatinį Dievo kūrimą. Jiems nebėra galima manyti, kad Dievas, kartą kūręs Visatą, ją palikęs, nuo jos šalindamasis. Jie ko aiškiau norėtų numanyti, kad Dievas nuo ne apsakomų pradžių nuolatai kuria. Jis kūrė ir, kaip Augustinas sako, erdvę ir laiką.

Taip tad ir vis aiškiau įsigali mintis, kad Dievas yra visame. Kad seniau tūlų norėta žodžiu panteizmas (visas Dievas) nupeikti tam tikrus skelbimus, ypačiai hindų mokslus, tai dabar suprasta, kad čia nebuvęs užtenkamas pažinimas. Hindas niekuomet netikėjo, kad Visata esąs Dievas, bet kad ji yra jo apsireiškimas. Dabar tai ir jau kalbama apie panteizmą, būtent kad viskas esąs Dievuje.

Toliau pasistengta ir giliau savęs atsiminti, savo esmėje susivokti. Norėta visur Esamąjį savo viduje kaip Dievo apsireiškimą žmoniškume patirti. O tai jau linkimas sąmoningėti Didžiajame Slėpinyje, būtent Dievuje, kas jau visai kita kas yra, kaip sąmoningėjimas daiktiškume.

Tokiam pakitimui, rodos, labai svarbu buvo ir susipažinimas su Šventais visokių tautų Raštais. Fransas Antequil Duperron parsinešė iš Hindijos 1761 mt. išminčiaus Zaratustros ,,Avestą” su išvertimu į fransų kalbą, anglas Wilkinas po 1785 mt. Hindų ,,Bhagavat Gitą” su išvertimu į anglų kalbą — į savo tėvynę. Tad po 1800 metų buvo Parise iš vieno akmens, kurs 1799 mt. rastas Aigipto šiaurėje prie vietoves Rozetė, išmokta skaityti aigiptiečių hieroglifus. Mat po jais buvo į tą akmenį įkalti patys žodžiai demotiškais rašmenimis ir po jais graikų kalbos išvertimas graikų rašmenimis. Taip tada galėta susipažinti su senovės aigiptiečių Šventraščiais.

Toliau tad po 1850 mt. anglų, fransų ir vokiečių mokslininkai išmoko ir suskaityti babiloniečių raštą, vadinamą vokiečių Keilschrift, kurs jų paveldėtas iš senesniųjų akadų ir dar senesniųjų šumerų, visų, gyvenusių Mesopotamėje. Ir tokiu būdu gautas įžvilgis į visokius šventraščius. Kad ligi tol pažinti tiktai žydų, krikščioniškų tautų ir mahometonų Šventi Raštai, tai dabar jau buvo skaitomi ir daug senesnieji. Ir jie padarė į Europos žmones labai gilų įspūdį.

Tikybingumo aukštuma buvo atlaužoma. Aiškėjo, kad tikyba buvo ir yra esmiškas visos žmonijos dvasinio gyvumo pažymys ir ypatumas. Jis yra visoks, atitinkant žmonių, tautų sąmonės šviesumo laipsnį ir jo spalvas. Taip tada ir išmanyta, kiekvieno Dievo garbinimas nebuvo tik vienos tautos, būtent žydų, skelbiamas, bet mažiau ar daugiau aiškiai buvo žinomas visai žmonijai.

Nuolatai tobulėjančios susisiekimo priemonės padarė galima visos žmonijos dalims gyviau santykiauti. Tautų ypatumai tapo žinomi. Ir jų reikšmė žmonijos gyvenimui aiškėjo. Manyta, kad iš visokių tautų ir rasių vis pasireiškia žmoniškumas, nors nelygiu aiškumu. Žmonijos nariai pradėjo lyg suaugti į tikrą vienumą. Pagaliau pasidarė net galima vienam žmogui per dūksmę (aitherį) kalbėti į visą žmoniją. Ir aiškėjo, kad didesnis žmoniškumo atsiskleidimas yra tikriausioji žmoniją vienijanti galia.

Visa tai apmąsčius, vis geriau aušo žmonėms išmanymas, kad gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje. Ji ir tėra galima žmoniškai sąmonei, kuri kiekviename žmoguje yra vieniša, yra sąmonybė. Bet reikia ir vis prisiminti, kad minimas atsibudimas nėra to paties budrumo visuose žmonėse. Kiekvienas žmogus įgyja savaip aukštesnį sąmonės šviesos laipsnį arba jį smukdina. Ji ir yra tautiškai spalvota. Bet užvis svarbiau sąmonės nusistatymas į gyvenimo gelmę, kurs vadinamas tikėjimu, ir pasistengimas numanyti Dievo apsireiškimą žmoniškume. Tas apsireiškimas yra Kristus. O kaip Kristus siekia gyvas būti kiekviename žmoguje, taip turėtų kiekvienas žmogus pasistengti gyvėti jame. Maldingumas turėtų jo gyvenimu pasižymėti. Jis esamais laikais jau ir daugiau vertinamas.

Bet labai keista ir todėl apmąstytina, kad maldingumas beveik aiškiau ir dažniau apsireiškė iš nekrikščioniškų tautų žmonių, nors ir čia yra visaip drumstas.

Žmogus turi numanyti, kad jis priklauso Dievui, kad jis yra Dievo apsireiškimo priemonė, o turėtų norėti būti tokiu visam gerui ir labui, kurs gyvina ir laimina visą gyvumą. Žmogus yra veiksnys Kūryboje. Tai visi žmonės nežino. Bet kurs tai žino, tas turėtų taip apsireikšti, kad tuo būtų skatinami visi tauresniam gabumui apsireikšti.

Sąmonybė, kuri padaro žmogų žmogumi, yra kūrybiškam veikimui įpareigota. Ji turi likties vis šviesi ir nebūti niaukiama. O negeras elgesys labai greit ją aptemdo.

Santūra, užsigrūdinimas todėl yra labai daug svarbesni kaip tam tikrų mokslų priėmimas atmintimi, be jokių apmąstymų. Net visokie kūno pratimai daug reiškia. Jie padaro asmenį tinkamesnį gaivesniam vidaus gyvumui apreikšti. Bet nėra prasminga gyvybės vergti, marinti, kaip ji reiškiasi panūdimu bei pageidavimu, tik suturėti. Visa tai dabartyje pradėta aiškiau išmanyti.

Žmogui neužduota ką nors žudyti savo asmenyje. Visas gyvumas yra Kūrėjo apreiškimas. Todėl ir žmogus turi kūrybinių gabumų. Kas dieną gali būti patiriama, kaip vidiniai turiniai gyvėja, šviesėja ir įsigali, jeigu žmogus jiems teikiasi su savo sąmone. Jeigu jis juos palieka nusikreipdamas, jie greitai pranyksta trumpai tegyvenę.

Bet už visa svarbu, kad žmogus savo viduje skirtųsi Dievui patirti. Tuomi tame viduje sukyla dieviškumas ir pakeičia visą žmogaus asmenyje gyvą pažmoniškumą, kad pasidaro tinkamas žmogui apreikšti dieviškumo skatinimą .

Tūliems, kurie vadinasi krikščionimis, tame dabartyje jau rodosi gilesnis krikščioniškumo supratimas ir žmogaus gyvenimo uždavinys. Jis nebemąsto ir nebegalvoja tiek apie pirm ilgų metų skelbtą Kristų, bet apie dvasiškai arti esamąjį ir jo išganingą galią, kuri žmones tobulina ir padaro nemirtingus.  


V. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGUI

Kad tikyba daug reiškia žmogui, visumet numanyta, tik nepasiaiškinant giliau. Todėl ta reikšmė pagaliau buvo neigiama. O dažnai, kaip jau minėta, tikyba tarta kaip nuostolinga žmogaus šviesėjimui. Bet ir tokiu jos vertinimu pripažinta, kad ji veikia žmogaus esmę ir tos esmės apsireiškimus. O ji veikia teigiamai. Tai reikėtų išmanyti.

Esmiški žmogaus apsireiškimai yra mokslas, menas ir dorovė. Mokslu žmogus skelbia, kas jam, kaip sąmoningai būtybei, buvo galima patirti iš aplinkos ir vidinio gyvumo. Mokslui priskaitytina ir visa, kas žodžiais iš tikybos pareiškiama. Menu žmogus kuria pavidalus ir vaizdus, kurie regimi, girdimi ir vaizduojami. Jiems jis suteikia savo sąmonės šviesą. Dorovė turėtų būt išmanyta kaip žmogaus esmės viešpatavimas jo asmenybėje ir tojo pasireiškimas santykiavimu su kitais žmonėmis ir su visu gyvumu pasaulyje.

Šiems apsireiškimams žmogus gali vis tinkamesniu tapti. Tada ir jis tobulėja. Gyvendamas žmogus savo esmę atskleidžia. Taip turėtų būti. Yra tai jo gyvenimo prasmė. Ir tas atsiskleidimas, žmogaus esmės aiškėjimas būtų tai, kas vadintina kultūra. Bet paprastai ji matoma tik žmogaus padirbtuose daiktuose. O jie tiktai mažiau ar aiškiau skelbia kultūrą, būtent žmoniškumo įsigalėjimą, jo kūrybiškų galių stiprėjimą. Žmogaus dirbiniai, jo apsireiškimai tėra atšvaista jo žmoniškėjimo, kurs vien tėra esmiška kultūra.

O tam žmoniškėjimui tikyba yra nepalyginamos reikšmės. Tiesa, ir nemaldingasis, netikintysis žmogus gali savo gabumus padaryti tinkamesniais. Reikia juos tik prasmingai miklinti visokiais pratimais ir vengti, kas tai trukdo. Bet toks žmogaus įsigalinimas pasilieka tam tikrose ribose, o jis labai svarbus yra žmogaus gyvenime. Bet jo esmė tuo tik mažai tesuskatinama.

Visai kita kas vyksta, kad žmoguje švinta gyva tikyba. Jis tada bunda kilmei visa to, kas yra, nusimano esąs pačiame Kūrėjuje, būtent Dievuje. Ir šitu atsibudimu jis kyla į aukštesnį savo esmės atsiskleidimo laipsnį. Tikyba yra tokiu būdu atsivėrimas Kūrėjo galioms, kurios glūdo jau žmogaus esmėje ir tada apsireiškia. Jos ir padaro žmogų esybe su išrinktomis aukštomis ypatybėmis, esmiškos kultūros žmogumi. Visi jo pasireiškimai, visa, ką jis mąsto, ką jis kuria, ką jis daro ir ką jis vengia daryti, visa tai rodo aiškiai žmonišką didingumą.

Gyvos tikybos ‘žmoguje sušvinta pirma žymesnė, didesnė šviesa jo sąmonėje. Ir tada jam galima visus gyvenimo vyksmus, visus jo turinius gilesniuose ir platesniuose santykiuose bei sąryšyse matyti. Kas šiaip priskaitoma taip vadinamam gamtos žmogui, kurs, kaip sakoma, mąsto ,,kompleksuotais”, sugobtais vaizdavimais, tas kartojasi dabar aukštesniame sąmoningumo laipsnyje. Ir žmogaus skelbimuose nieko niūkaus ir prietaringo nebegali būti.

Visos patirtys nebėra apribotos tuo, ką juslės pagauna, kurios tik kelia tolyn į vidų visokius judesius ir virpesius iki susitikimo su žmogaus sąmone. Žmogus su šviesėjusiu sąmoningumu patiria ir tas galias, kurios sukelia visus slėpiningus vyksmus gyvenime. Jis pastebi net visų tų vyksmų prasmę ir numano patį Didįjį Slėpinį visame gyvenime. Tokio žmogaus pasireiškimai nebėra tada tiktai spėjimai, arba, kaip ir sakoma, aprioriai, bet giliausios, esmiškos patirtys.

Iš pagrindinio esmiškojo esimo žmoniškoji sąmonė vis ryškiau nušviečiama ir tuo turtinti jos patyrimai. Juos ji tada gali skelbti ir kurti mokslą, kurs yra šviesinamas giliausios išminties. Ir žinia apie tikybą yra tada tikrovės atgarsiai, o mokslo aiškinimuose atsigarsi tikybiškumas.

Atitinkamas tūringėjimas aiškėja ir iš visokio vaizdavimo, iš meno kūrinio. Kur menas nuklimpo, žmogaus sąmonei skendėjant daiktiškume, gana aiškiai matyti iš to, kas vadinama ekspresionizmu, futurizmu, dadaizmu ir kt. Esmiškasis, tūringas menas tėra galimas, kada dieviškasis Kūrėjas pasireiškia žmogumi. Tokio meno kūriniai yra tiesiogiai nušviesti, ir todėl jų grožė spindi. Ji įrodo, kad pavidalas yra užplūstas didžio tūrio, šviesaus sąmoningumo, nors būtų daiktas ir iš akmens padirbtas. Garsusis vokiečių statytojas Erwin von Steinbade įstengė tokį nuostabiai gražų šventnamį Strasburge sukurti, kadangi kurdamas su savo maldomis gyveno Dievuje.

Visai ypačiai reikšminga tikyba yra dorovei. Kad mokslas ir menas grindžiasi šiek tiek ant likimo suteiktų gabumų, tad dorovė yra kiekvienam žmogui jo žmoniškumu įdiegta. Žmoniškumo pradas žmogaus asmenybėje, jo paskira, vadinta individualia sąmone, yra Kūrybos pašaukta viešpatauti asmenybėje. Jeigu žmogus tai numanytų kaip pareigą visame savo gyvenime, jis kokią nors dorovę apreikštų be jokios prievartos. Tai turėtų ir siekti auklėjimas. Valdytojas didus tegali būti tasai, kurs įstengia save, savo asmenybės ir asmens gyvumo varžtis suvaldyti.

O tikyba, būdama atsibudimas Dievuje, gali kitą viešpatavimą padaryti ypačiai reikšmingu, kadangi šis atsibudimas atveria vartus kūrybiškoms jėgoms žmogaus esmėje. Tikyba atskleidžia žmogaus sąmonę dieviškai sąmonei ir iškelia žmogų į tikriausiąjį didžmogį. Visose gyvenimo srityse žmoniškoji esmė tada nustato žmogaus asmenybės ir kūno jėgoms linkmę ir saiką. Visa, kas yra pažmoniška, nebegali pavergti žmogų.

Kurs taip savo viešpatavimą gali pareikšti savo žmogystoje, tas yra tikriausiai doras žmogus. Jo dorovė pasidaro visai žymi. Kada jame visa kūno gyvenimo varžtis, visos vidinio gyvumo būsenos ir turiniai klauso žmoniškumo liepimams, tad žmogaus dorovė yra pasiekusi savo aukštumų. Filosofo Immanuel Kant kategoriškas imperatyvas, būtinas liepimas, būtų pasidaręs ryškiu.

Doras žmogaus elgesys nebūtų tada tik prisakymų iššauktas, kurie įkalami žmogui žodžiais, bet kiltų iš jo sąmoningesnės ir todėl tobulesnės esmės. Ir visas jo mąstymas, jo veikimas ir susitūrėjimas pasidarytų jo tautos žmonių bendruomenės ir dar plačiau tikriausiu ir laiminančiu skatinimu žmoniškumui įsigalėti.

Sužinotina pagaliau ir tai, kad tikyba gal kartais būti beveik ir neigiamos reikšmė. Žmonėse, kuriuose dar vyrauja pažmoniškumas, ir tojo jėgos gyvėja, kada žmonės rūpinasi tikyba. Todėl dažnai atsitinka, kad kaip tik tikintiejie paslysta ir elgiasi labai nedorai. Pasirodo tai jau tame, kad neapkenčiamas žmogus, kurio tikybinės nuomonės yra kitokios kaip turimosios. Tokia neapykanta reiškiasi kartais ir iš didžios draugijos. Trūksta dar išmanymo, kad kiekvienas žmogus tegali, atitinkant savo atsibudimo laipsnį, Dievą numanyti ir, jam esant, sužinoti.

Kuriam tai jau aišku, tas pakenčia kiekvieną kitaip manantį ir tikintįjį. Nėra tai tikybos nuvertinimas, bet atsižvelgimas į žmogaus esmę ir josios reikšmę gyvenime. Kiekvienas žmogus savo būdu tegali kreiptis Dievopi. Tai reikia dažnai pasisakyti. Pakantusis kiekvienas linki nuoširdžiai vis geriau atsibusti Dievuje ir yra pasiryžęs kiekvienai pagalbai, jeigu ji prašoma, ir prašo Dievą, kad palaimintų jį tame.

Tiesa, kartais sakoma, kad Dievas per didis, kad galėtų rūpintis kiekvienu jo meldžiančiu žmogumi ir jo reikalais. Bet kaip todėl, kad Dievas yra visagalis, visur ir visame jo malonė ir galia yra gatava kiekvieną gelbėti, kurs jopi kreipiasi. Tik reikėtų vis ir prisiminti, kad Dievas yra žmogui tokio gero, kurio jis savo maldą pareikšdamas neįstengia numanyti.

Vis dėlto malda yra svarbi. Su ja jis atsiveria Dievo malonei. Ir žmogus turėtų pasilikti patvarus savo meldime. Maldos išklausymas atitiks tai, iš kokios širdies ji kyla. Malda to žmogaus, kurs yra pasidavęs visokiems geiduliavimams, gal pačiam pažmoniškumui, yra kitokia negu tojo, kurs pasišvenčia Dievui. Bet kiekviena malda veda nors kiek pas Dievą.

Hindų poeta Rabindranath Thakura sako savo ,,Gitanžalyj” (,,Giesmių aukoj”) 32: ,,Kad aš tavęs ir nešaukiau malda, kad nelaikiau tavęs savo širdyje, vis dėlto tavo meilė laukia dėl manęs mano meilės”. O kitas žodis man ir vis prisimena, kuris kartojasi iš pat jaunų dienų. Jis tą patį pareiškia, būtent: ,,Viešpats laukia, kad galėtų jūsų pasigailėti”.  


VI. PAMĄSTYMAI APIE DABARTIES VYKSMŲ REIKŠMĘ

Šiame rašte pareikštos mintys galėtų tūliems žmonėms atrodyti netikroviškomis. Mūsų laikais siaučia daimonų galios. Beveik taip yra, kaip kad pragaro tamsa butų sukilusi prieš gyvybės šviesą. Baisūs veiksmai rungiasi vieni su kitais. Dūksta žudanti neapykanta. Kilnus atidumas skelbiamas ir baisus keršijimas vykdomas. Raginami žmonės, kad gyvautų draugiškai vieni su kitais, o daromi žygiai, kurie didžiausias kančias atneša žmonijai.

Jojoje sukyla vis didesni priešingumai. Vadovaujančioji žmonijos dalis yra visikai užplūsta griovimo, naikinimo, žudymo valios. Ir visa žmonija skendėja neapsakomuose skausmuose, kurie sukilę yra kaip didžios okeanų bangos. Beveik atrodo, kaip kad Kūrybos galia būtų nusekusi ir jos kūrinys griūva ir ỹra.

Visa tai patiriant, sukyla begaliniai skaudus liūdesys. Bet jis dar didėja atsimenant, koks yra pasidaręs vidinis žmonių gyvumas. Galingiejie stengiasi žmonėse tikybą visai nuslopinti ir dorovę tiek menkinti, kad pasilieka tiktai žmoniškumo šmėkšėjimu. O šitas sugedimas trąšiai plinta kaip tik krikščioniškose tautose. Nekrikščioniškose esmiškasis žmoniškumas lyg dar kiek laikosi. Ir tenka giliai susimąstyti.

Turbūt, kad toks dvasinis smukimas pasidaro iš didžiojo skirtumo tarp esmiškojo krikščioniškumo tūrio ir tojo, kurs nusmukęs į daiktiškumą ir visai apsvaigęs. Gilesnis tikybingumas nukenčiamas pažmoniškų galių, ir jos susierzinusios pasiutusiai siaučia. O kas iš to išeis, tegali būt spėjama. Vis dėlto reikėtų numanyti, kad ir tokiais baisiais vyksmais ryškinasi Kūrybos siekiai.

Kur tikyba dar yra branginama, čia tam atsiveria ir sielos akys. Gyva tikyba iššaukia galias, kurios pasaulį pakeičia. O tos tada pagaliau ir įgalina kūrimo laimėjimą. Kartais manyta, kad tai vyksią Europos vidurio tautai ir čia atsiversiančios rungtynės tarp tamsiųjų ir šviesos galių. Bet vis čia pastebėta, kaip sukyla tikras baisus nežmoniškumas.

Tuo tarpu ale ir vis labiau garsėja šauksmai, kurie žadina žmonių sielas aiškiam apdairumui. Ir daugėja žmonių, kurie subunda savo viduje. Jiems visas gyvenimas atrodo kaip kokia mįslė, kuri turi būt atspėjama. Ir jie vis iš naujo klausiasi, ką tai reiškia, kad žmogus užgimsta, gyvena ir miršta. Jų nusistebėjimas didėja, ir užplinta jis vidų.

Tada ir sušvinta išmanymas to, kad žmogaus esmė yra ypatingas, paskiras veiksnys Kūrybos vyksme ir kad jam skirta būt kilmė tam tikram teigiamam veikimui. O jis neturi būt erdvėje ir laike naminėje šalyje ir savo tautoje, bet dar labiau žmonių viduje, dvasinėje aukštumoje, kur tarnyba Kūryboje pašaukiama.

Iš to tad gali atsiskleisti tūlų tautų sutarimas ir jų vieningumas. Jis tada žmones įpareigoja ir įgalina aukščiausiems žmoniškumo uždaviniams. Vieni kitus paveikia iš ko pasireiškia nuostabūs daviniai. Kilnus vienų manymas sušaukia kituose atitinkamą atsiliepimą. Tautose žymiai aiškėja taurus žmoniškumas.

Atrodo beveik taip, kad tolimuose Rytuose jo šviesa nori dabar aušti. Kad Vakarai ten su savo patirtimi ir su savo daiktais galėjo būt pavyzdingi jusliniame gyvenime, tai lyg girdisi iš Rytų šūksmai ko nuoširdžiau atsiminti esmiško žmoniškumo ir kad jis priklauso dieviškumui.

Gilesnės vidinės patirtys pasidaro vis dažniau ir geriau galimos. Senų laikų hindų ir persų dvasiškumas, bet ir dar senesniųjų šumerų išmintis, pagaliau ir kiek islamo tautų maldingumas ragina svarbėjančiu būdu atsiminti to, kas daugiau kaip tūkstantį metų tyliai žėrėjo tūlų krikščioniškųjų Europos žmonių širdyse, būtent esmiškasis krikščioniškumo tūris. Tokiu būdu tikyba pagaliau gali tapti priemone dieviškumo apsireiškimui žmonėse ir žmoniškumo tobulėjimui.

Grumena ir siaučia žmonijos audra. Bet visumet po audrų aušta tarpimo ir žydėjimo laikai. Kūrybinis veiksmas kaip tik yra gyvas po naikinamų vyksmų. Jau karams šėlstant, iškyla visokios žmoniškumo naujybės ir visa, kas yra padaryta. Todėl galima tikėti, kad griaunančių galių veikimo laiku jau ir prasiveria kuriančiosios, gyvinančiosios. Prieš papeikimą ir paniekinimą maldingumo ir vidinio žmogaus gyvumo vis daugiau įsigalėja žmoniškumo atsiskleidimo galia, esmiškajai kultūrai sprogsta diegai.

O jeigu dabar ir dar nebūtų tikrai numanyt, kurie uždaviniai laukia greičiausio išsprendimo, tad vis dėlto reikėtų apie tai pamąstyti. Žmogui tinkamiausiai pasiruošiant savo pareigoms, jam ir aiškėja, kurios jo labai jau laukia. Kurs sąmoningėja Dievuje, tam aiškėja žmoniškumo reikšmė gyvenime.

Ką ir kaip žmogus veikti turi arba sustoti veikus, tai jam skirta kaip sėjikui, kurio žygiams laiką ir būdą nustato pavasario audros ir pavasario saulė. Taip ir Kūrėjuje susivokęs žmogus laukia ir tada vėl dirba. Laiminančioji galia jį lydi ir jam suteikia visus galimumus.  

PAAIŠKINIMAS

Pirmoji publikacija „Atole“ (LKF metraštyje) (Melburnas, 1954.— P. 142—161). Perspausdinta „Sietyno“ knygoje (Vilnius, 1989.— P. 153— 174). Čia skelbiama pirmoji publikacija.

Шаблоны joomla скачать здесь