Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PAGONIJA IR KRIKŠČIONYSTĖ

PAGONIJA IR KRIKŠČIONYSTĖ

 

PAGONIJA IR KRIKŠČIONYSTĖ 

Tas klausimas, kur pagonija ir kur krikščionystė, rodos, vos apsvarstymo vertas. Ten, kur pagonys gyven, ten pagonija, o kur krikščionys, ten krikščionystė.

Taip manydami, žmonės žiūri ypatiškomis akimis į taip vadinamuosius pagonis. Sakoma: jie netur krikščioniško mokslo ir nekrikščioniško tikėjimo. Jei jie tą priimtų, tai jie būtų krikščionys. Bet dabar jie stabų (balvonų) meldžiasi, visokias netikėtas apeigas atlieka ir į visokius prietarus ir prietikius (privieras) tiki. Ir kas tam lygu.

Įstabiu būdu kits pagonis, kurių ne visi giriniai žmonės, kaip kartais viens ar antras mano, kone visai tokiu pat būdu apie krikščionis kalba, pašaukdams juos už bedievius, kurie savo dievnamiuose visokių stabų meldžiasi, kurie visokius netikėtus dalykus apie savo Dievus užmanė ir kurių Dievai stačiai išgalvoti pavidalai yra. O apie krikščionišką tikybą jie sako, kad joks krikščionis nežino, kas krikščioniška tikyba, nesą krikščionys dalinas į nesuskaitomas atskalas, kurių kiekviena sako, ji viena tikrąją tikybą turinti.

Šitus ištarimus ramiai apsvarstydami, turim jiems ben mažum pritarti. O kad į paviršutinį žmonių gyvenimą žiūrim, tai vargiai išrasim skirtumą tarp krikščionių ir pagonių. Vienat bus matomi įvairūs gyvenimo būdai, kurie vienat tik parodo kito žemės krašto ypatybes. Ir nežinodami, kokie žmonės krikščionimis vadinasi, kokie ne, nebus mums paviršoms tyrinėjant krikščionystės surasti.

Nesą krikščionystė nėra joks paviršutinis dalykas nei gyvenimo būdas, nei kokios apeigos ir neigi koks mokslas. Krikščionystė yra ypatiškas žmogaus gyvasties stovis. Jį susirast norėdami, turim patį žmogaus gyvastį išpažint išmokti.

Kad pat mokslas prie paviršutinių dalykų priklauso, jau iš to matom, kad jį galima į galvą įsidėti. O kad kas klausinėja, tai tik reikia atsiminti ir atsakyti. Lygiai tai-po iš automato išgauni, kas į jį įdėta, kad pinigą įmeti. Gyvasties prie to visai nereikia.

Berods žmogus gyvas; o tas prilyginimas ne visai pritinkamas. Bet kad žmogaus gyvastį giliau apmąstysim, tai jame ir atrasim tokį skirtumą, kaip tarp žmogaus ir automato.

Tik tėmykim į tą, kodėl žmogus šiaip ar taip, šį ar tą daro. Tai pasirodys netikėtas skirtumas žmogaus veiki­me. Jog, be abejojimo, tas žmogus dar ne iš savo gyvasties vidaus arba patsai veikia, kurs vienat varomas veikia, ar būtų tas, kas varo, badas, išalkis, troškulys arba koks užsigeidimas, koks sulaukiamas pasimėgimas, gyrius arba nupeikimas, kokia alga arba grumzdanti iškada, kokia užeinanti mintis (mįslis), koks svarstymas. Ir kas tam lygu.

Berods galima sakyti, kad svarstąs žmogus jau žmogiškai pasielgia. Tačiau ir tada jo veikimas dar nekyla iš pat jo esybės brendulio. Jis spiriamas to, kas žmogui daugiau džiaugsmo, daugiau palaimos žada. Ir aišku, kad žmogus veikia kaip įrankis tos ant jo užėjusios minties.

Senas raštas sako: „Viskas, kas nusiduoda, daroma gamtos arba prigimties spėkų pajudinimu. Bet kurio dūšia pasipūtimu apakinta, tasai mano, jis esąs veiktojis“.

Bet kad ir darbas arba veikimas gamtos spėkomis atliekamas, tai bent ano pajudinimo priežastis turėtų žmoguje būt randama. Tada jisai pats būtų veikęs. Bet taip ir priežastis iš lauko ant žmogaus užeina, ir žmogaus esybė naudojama, lyg ji būtų kokia gamtos spėka (syla). O tik visai kitaip turėtų būti. Iš žmogaus esybės turėtų jo veikimo priežastis kilti, o gamtos spėkos turėtų jo naudojamos būti.

Bet tas dalykas menk žmonių suprantamas. Jie visai nemato, kur prigimties darbas pasibaigia ir jų pačių veikimas prasideda. O tas todėl atsieina, kadangi žmonės labai menk mano ir žino apie save ir savo esybę.

Kad žmogus ką daro savo kūną aprūpindamas, tai aišku, kad jis kūnui tarnauja. Ir jis tur tą daryti, kadan­gi jis kūno privalo. Kad žmogus savo pajautimams ir geidavimams ką atlieka, tai jis tiems tarnauja. Kad jis dėl savo sumanymo auginimo ką daro, tai jis savo išminčiai tarnauja. Kad jis dėl savo dūšios pasirūpin, tai jis kokiam laukiamam džiaugsmui, būtent išganymui, tarnauja. Vis tarnauja jis tam, kas „jam priklauso“. Ir tas, kas „jam priklauso“, tas jį priverčia kaip jo tikslui tinkama veikti.

Žmogaus paties gyvastis ten prasideda, kur jau ne­bėra jo veikimui priežasties, kuri šalia jo esybės rastųsi. Žmogus tada veikia ne dėl ko ir kam, jis veikia savo gyvastį apreikšdamas. Jis tai nesirūpina apie kokią naudą arba džiaugsmą nei apie kokią iškadą arba skausmą, jis nebesvarsto, jis veikia savęs visai užmiršdamas, kaip plūstąs amžinas gyvastis. Vienat tą, savo tikrąjį gyvastį apreikšdamas, jis veikia kaip žiedas: savo ypatišku kvapu savo ypatybę apreiškia ir nieko kitko apreikšti negal. Ir šito gyvasties žymiai bus viskas, kas išmintinga, patogu, gražu, teisinga, sąžininga, ypač visai neskirstanti ir neapsiaurinta meilė.

O šis gyvastis, kurs savyje tur savo apsireiškimo priežastis, negal kitaip būti vadinamas negu dvasiškas gyvastis. Tą gyvastį atsiekęs, žmogus krikščionimi pastoja.

Ir jei toks žmogus visai netikėtų į kokį nors žmonių išgalvotą Dievą, visai nelaikytų už teisybę kokius nors nusidavimus ir pasakas, bet būtų pilnas tikro žmogiško gyvasties, kurs nieko nebeieško savęs dėlei, bet kurs būtų lyg plūstanti išminties, meilės, teisingumo ir tvirto noro srovė, tada tasai iš tikro iškilęs iš prigimties gyvasties ir yra aną gyvasties stovį atsiekęs, kuriam vienat pritinkamas krikščionystės vardas.

Nesą tai jau visai naujas gyvastis, kurs tur būt vadinamas dvasės gyvastis. Jis stovi tvirtai ir nepajudinamai amžiname gyvastyj. Jis nesvyruoja kaip nendrė. Jis nesibaimija nei jis drąsus; jis nenuliūsta nei jis džiaugias. Jam nieks negeistina ir jis nieko nesibaido. Jojo viskas yra amžinasis gyvastis, kuriame jis gyven. O kokiame žemės krašte tas žmogus ir nebūtų, kokį mokslą jis neturėtų, vienok jis būtų krikščionis.

Todėl reikia sakyti, pagonija ir krikščionystė yra gyvastis; bet pagonija yra ten, kur prigimties gyvastis viršų tur ir žmogų po savim pagavusi laiko, o krikščionystė yra dieviško gyvasties apsireiškimas žmoguje, tas gyvastis, kurs yra ir tikrai žmogiškas, o kurio pradžią dar vos tarp savęs pajaučiame. Šito gyvasties pilnas Povilas sakė: „Aš gyvas, vienok dabar ne aš, bet Kristus gyvas manyje“.(Gal 2, 20).

O jei dar reikėtų sakyti, koks pirmiausias krikščionystės žymis, tai turim ano žodžio minėti: „Iš to kiekvienas išpažys jus mano mokytinius esančius, jei meilės tarp savęs turėsite“ (Jn 13, 35).  

PAAIŠKINIMAS

Skelbiama iš „Šaltinio“ (1905. — Nr. 3. — P. 85 — 90). Pasirašyta kriptonimu Mn.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PAGONIJA IR KRIKŠČIONYSTĖ