Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS VEIKIMAS

ŽMOGAUS VEIKIMAS

ŽMOGAUS VEIKIMAS 

Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Tuomi žmogus tepastoja tikrai žmogumi. Nesą aiškiausias jo žymis yra lygiai tai, kad jis pats save pažįsta. Bet iš nieko žmogaus geriau nepažįsti, kaip iš jo veikimo. Savo veikime žmogus pats save kuo aiškiausiai mato.

Paprastai tikima, būk žmogus veikia, kad jo kūnas juda. O ne visuomet taip ir yra. Žmogaus kūnas yra ypatingas dalykas. Jam vieną ar antrą kartą vienaip pasijudinus, pasilieka jame tokiam pasijudinimui geresnis galėjimas ir tarsi palinkimas. Pagaliau kūnas juda visai savaime. Taip, paveikslui, rūkyti labai pripratusio žmogaus lūpos juda žmogui net miegant, lyg jis rūkytų.

Žmogaus kūnas yra kaip koks automatas. Jis juda, kaip jis užgaunamas; ir bando tą judėjimą atkartoti, kad jis tame nekliudomas. Taip randasi įpratimas. Tik vieną dalyką reikia čia gerai pastebėti. Judinkime kito žmogaus ranką taip dažnai, kaip tik galime, nesiras įpratimas. Bet kuomet žmogus pats panorės, kad jo ranka ypatingu būdu judėtų, veikiai rankoje pasiliks tam palinkimai ir galėjimas. Pirštai ir ranka įpranta plunksną vesti, ne kad kits ją atkartotinai valdo, bet kad pats rašyti pasimokydams žiūri, kaip plunksną tikru būdu vedus. Pagaliau ranka tarsi savaime judinas reikalingu būdu. Žmogui nebereikia apie menkiausius judėjimus pamąstyti.

Taip visi judėjimai į kūną įdedami, ir jis jiems priauginamas. Bet tada kūnas jau ir tarsi visas saviškų pastoja. Yra gyvu dalyku, tinkamu visokiems judėjimams. Tik reikia jį taip užgauti, koks jo judėjimas reikalingas. Tą gali patsai žmogaus noras padaryti. Bet ir be to galima apsieiti. Ir iš paviršiaus prieinanti priežastis gali sukelti tinkamą kūno judėjimą. Žmogus gali miegoti, tai esti nieko nežinoti apie savo kūną, o tas vis dėlto gali tinkamai judėti. Bet aišku, kad tuomet žmogus pats neveikia.

O dargi kitas dalykas kartais pasirodo. Žmogus panori judėjimo, kurs nėra kūnui įpratintas. Bet kūnas tesijudina savo būdu, kaip tikras sauvalininkas. Sakoma, sunku paprotį pergalėti. Paprotys paties žmogaus veikimą visai apkreipia. Ir apie tokį tad nebegali būti nei kalbos. Tik su didžiu kantrumu žmogui galima savo kūnui kitą, tinkamesnį judėjimą įpratinti.

Taip matyti, kad kūnas yra įrankiu žmogaus veikimui šiame gyvenime. Bet kūno judėjimas ne visuomet yra ir paties žmogaus veikimas. Gana dažnai tėra paviršutinių intekmių sėkmė.

Visai tokį jau padėjimą galima jau pastebėti kitame žmogaus gyvenimo skyriuje. Kaip žmogus mato kūną ir jo gyvenimą esant sau dalyku su savo reikmenėmis ir įstatymais, taip ir jo „viduje“ jam apsireiškia ypatingas, nuo kūno gyvenimo skiriamas kitas, būtent geismai, palinkimai, troškimai ir t. t.

Nėra jie taip regimai suglausti viename pavidale, kaip kūno galios. Bet užtai jų judėjimas yra daug gyvesnis ir lengvai sužadinamas paviršutinių intekmių. Ir jis visai taipo jau kaip kūno judėjimas gali pasidaryti papročiu ir saviškų prieš patį žmogų. Kuomet tik vienas geismas kartą yra sukilęs ir patenkintas, tuoj reikalauja jis ir atkartojimo. Ir pasidaro taip geismų papročiai, kurie visai tokiu būdu savaip gyvena, kaip ir kūnas su savo įpratimais. Geismai ir jų gentys turi tad ypatingą savo gyvenimą tarsi savo kūną. Ir žmogus su savo valia gana dažnai menkai teištaiso prieš juos.

O kadangi geismai sukelia ir kūno judėjimus, išeina vėl veikimas, kurs žmogaus veikimu vadinamas, o tik to nėra. Tačiau jį priskaitoma žmogui. Nesą geismų papročiai, taipo jau kaip kūno įpratimai, tesiranda pačiam žmogui sutinkant su pirmu ir antru geismų sukilimu. Taip žmogus pats gamina kaip kūno, taip ir teismingumo sauvalninkiškumą. O kad tas tad prieš žmogaus valią apsireiškia, tad berods žmogus pats neveikia, bet jis yra atsakąs už tai.

Todėl reikėtų žmogui labai atsargiam būti, kad sukyla jame koks pageidimas. Vieną kartą su juo sutikus, tasai auga. Ir žmogus tik tuomet pasiliks savo viduje, savo prigimtyj, valdonu, kad jis ir savo valią augins.

Dar ir todėl sunkiau yra geismus ir jų papročius suvaldyti, kadangi jie greta su kūno judėjimais nusiduoda. Juodu tarsi abu susitelkia savaip gyventi, žmogaus noro ir priežiūros neatsiklausdamu.

O dar prisideda trečias toks jau kaip geismų gyvenimas, kurs gali lygiu būdu stoties prieš patį žmogų. Yra tai minčių gyvenimas. Mintys atplaukia ir dingsta. Pareina iš neregimos žmogaus aplinkybės, užninka jį ir nu­eina. Ir visai atitinkamai kaip geismų gyvenime pasidaro ir omenyj papročiai. Kokios mintys dažnai priimamos arba dargi vadinamos, tokios veikiau ir atplaukia, ir užgula žmogų. Net stojasi su savo protu žmogaus išminčiai į kelią. Todėl paprastai ne pats žmogus mano ir išmano, bet įpratintos mintys.

Jos tad veikia toliau į geismus ir tos — į kūną. Ir pasidaro gana pinklus veikimas. O tik didžiausia žmonių dalis tokiu būdu gyvena. Ir yra vergais. Nėra sau žmonėmis.

Žmogui yra paduoti tartum trys automatai, kuriais jis apsireikšti galėtų. Bet tiems trims įsigyvenus ir susitelkus, žmogus paprastai neįstengia juos taip suvaldyti, kad jam tarnautų. Ir kas prie žmogaus matyti, yra beveik vis vien automatiškas veikimas. Todėl gana dažnai nusiduoda, kad tokių žmonių „automatai“ pakliūva kitų, galingesnių žmonių arba nors jų minčių bei geismų intekmėms. Ir tūli žmonės todėl berods gyvi yra, o tik jųjų iš tikrųjų nėra gyvenime. Ir jų veikime tėra matyti, koks miklus jų kūnas yra, kokie karšti, galingi jų geismai, kokios tvarkios ir prakilnios jų mintys. Bet kuomet žmogus bando ir pats apsireikšti, tuomet ir tai gali būti matoma, tik labai retai tepastebima, kadangi žmonės tuo menkai tesirūpina.

O žmogui pridera pačiam veikti, pridera savo esybę, savo išmintį ir valią apreikšti. Ir tai yra galima. Minimiems automatams įsigyvenus, žmogus dar nėra prapuolęs. Įgydami visokius papročius, jie pastoja ir tinkamesni žmogui visokiu būdu tarnauti. Tik žmogus neturėtų jiems pasiduoti ir rūpinties ant jų vis viršų palaikyti. Bet tam reikalinga, kad pats žmogus augtų.

Nusiduoda tai tokiu jau būdu, kaip visas augimas: iš lengvo. Kuomet tik kūno judėjimas pastoja reikalingas, žmogus turėtų jį palydėti kuo budresne sąmone. Geismams sukylant, jam priderėtų labai mėginti, kas jų priežastis ir kas jų tikslas. Mintims atplaukiant, žmogus turėtų jas tvarkyti savo manymu ir jas priimti pagal jų prakilnumą. Visuomet žmogaus aukštybė — jo sąžinė, jo išmintis ir valia — turėtų viską atsverti.

Nesiseks tai tuojau. Bet kas kartą vis geriau. Žmogus augs. Ir galės kuo geriau naudoties trejopa savo prigimtimi, savo automatais. Tuomet tųjų judėjimai bus tikrai žmogaus veikimai, iš kurių gali gimti net veikalai.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš paties Vydūno 1911 — 1914 m. leisto žurnalo „Jaunimas“ (1911. — Birželio nr. — P. 1—6).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS VEIKIMAS