Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS IŠAUGIMAS IR TIKYBA ŠIANDIEN IR SENOVĖJE

ŽMOGAUS IŠAUGIMAS IR TIKYBA ŠIANDIEN IR SENOVĖJE

ŽMOGAUS IŠAUGIMAS IR TIKYBA ŠIANDIEN IR SENOVĖJE

(Referatas, skaitytas per L. Mokslo Draugijos susirinkimą liepos 13 d., 1911 m.)

Augti yra tarpti, yra įaugti erdvėje, prietaisą apsireikšti. Prietaisą, arba pavidalas, statoma iš to, kas erdvėje — iš materijos. Materija yra tai, kas erdvę pripildo, yra erdvinis dalykas. Kas tuo iš materijos statytu pavidalu apsireiškia, nėra erdvinė, nėra nei sveriama, nei saikoma.

Kalbant apie augimą, du reikalinga dalyku atskirti: materija ir ja apsireiškiantis gaivalas. Abu auga kartu. Pavidalas didinasi, ir apsireiškiąs gaivalas stiprinasi. Imkim grūdelį. Įmirkytas į vandenį, pradės dygti ir veikiai žus. Paaugėjęs iš grūdo augmenėlis, apliejamas tuo pačiu vandens saiku, labai gražiai augs tolyn.

Maistas, tai esti materija, iš kurios statomas erdvinis pavidalas, turi visuomet atitikti gaivalo stiprumui. Tik tuomet tėra galimas šis dvejopas augimas. Bet visuomet turi augime pirmą vietą gaivalo augimo pastiprėjimas.

Taigi ištartos kelios pamatinės mintys augimui suprasti.

Bet, žiūrint į žmogų, dalykas daug painesnis. Berods ir žmogaus auga pavidalas, kaip visų augančių galybių. Ir žmogaus pavidalas stojasi iš materijos, kuomet toji augimo gaivalui atitinkamu būdu suteikiama. Kūdikį maitinant netinkamu arba per didžiu maisto saiku, tasai miršta. Bet kūnui išaugus, žmogus vis dar auga.

Šis tolimesnis žmogaus augimas turi taip jau būti suprantamas. Jisai labai anksti prasideda. Ir tame augime galime taipgi išvysti augimo gaivalą ir materiją. Pastaroji yra visas tas turtas, kurį vadiname žmonių vidaus gyvenimu, būtent: žmonių jausmai, palinkimai, geismai, norai, troškimai, toliau jų mintys ir visokie sumanymai. Kuomet tas vidaus gyvenimas apsireiškia, kalbame apie žmogaus būdą.

Visam tam auginti dera žmogaus patyrimai. Kas daug yra matęs, daug pažinęs, daug pakentęs ir pasidžiaugęs, tasai viduje auga. Ir daugiau patyręs žmogus yra daugiau išaugęs. Minimam augimui yra maistas visa tai, kas regima, girdima, jaučiama ir t. t. Bet šis maistas tebus naudingas, kuomet čia, žmogaus viduje, augimo gaivalas, būtent sąmonė, bus atbojama. Taip ir vidaus augime reikia ne vien rūpintis materija, maistu, tai esti patyra (patyrimu), bet ir tuo, kas patiria. Būtinai reikalinga tai pastebėti.

O tik tuo paties žmogaus ir dar nepasiekiame. Prieš jį taip kūno pavidalas, kaip ir vidaus gyvenimas, tėra materialas jam augti. Arba dar geriau sakant, visas erdvinis gyvenimas tam dera, ir kūnas, ir žmogaus vidus tėra tik prietaisos gyvenimui patirti.

Ir dar vienas dalykas turi būti gerai išmanomas. Kad kūnas auga, to augimo gaivalas nesiima stiprybės iš materijos; jis stiprėja materiją tvarkydamas, ją tarsi apgalėdamas. Stiprybė jame sukyla. Toks jau dalykas nusiduoda paties žmogaus esybėje, kuomet toji auga.

Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus dalykas. Iš tos esybės spindi sąmonė, ta esybė apsireiškia kaip mananti, jaučianti, atsverianti arba pasiryžtanti. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t. t. Ir visa tai pasirodo tuo daugiau, kuo daugiau žmogus, tai esti žmoniškoji esybė, yra išaugęs.

Žmogus yra išaugęs, kuomet jo žmoniškumas aiškiau apsireiškia. Jis ir paties žmogaus augimo gaivalas dera iš viens kito kaip ypatybės ir esybė. Norint žmoniškumą didinti, reikalinga žmogaus esybei augti ir stiprėti. Tos esybės galias žadina gyvenimas. Vienok žmogui kaip tik ir tinka pačiam prie to žadinimo prisidėti. Todėl turi jis kreiptis į savo esybės versmę. Iš jos jam pareina augimo galia ir stiprybė. O ta versmė nėra kas kita, kaip viso to priežastis, kas esti. Ta priežastis vadinama Dievu. Ir susitikimas su ja žmogaus esybėje yra tikyba. Ir išeina iš viso to, jog tikyba yra būtina sąlyga žmogaus išaugimui. 

II 

Gyvenimas yra augykla. Ir pagal tai, kokiuose santykiuose kiekvienas žmogus gyvena, taigi jis daugiau ir išauga. Bet žmogus tuo nesitenkina. Žmonės auginasi. Berods ir netyčia vienas žmogus augina kitą jau tuo, kad jis gyvena. Bet jau seniai žmonės yra pasistengę vienas kitą auginti. Tik niekuomet tai nenusidavė taip plačiai kaip šiandien. Mūsų amžius gali būti tiesiog vadinamas auginimo, auklėjimo amžium.

Daug yra surašytų raštų apie auginimą. Ir dažnai čia labai gerai išguldyta, kaip auginti reikia. Bet į ką auginant vyriausiai taikoma, parodo, kas nūdien išaugintu vadinamas. Nėra abejotina, kad pirmoje vietoje matomas mokslininkas, žinovas. Yra tai žmogus, kurs labai daug žino. Kas tiktai kartą buvo kieno manyta, sumanyta ir ištirta apie žemę ir dangaus rutulius, apie pasaulio pastojimą, apie gamtą ir jos valstijas, apie žmoniją, apie gyvenimą ir tvarką ir t. t., tai jo atminty yra. Taip kai kuriems rodosi, jog tas yra tikrai išaugęs, kurs surinkęs yra ir palaiko kuo didesnį žinių (tikrų ir netikrų) skaičių. Toliau ir tas labai aukštai statomas, kurs, turėdamas platų žinojimą, vienoje mokslo srityje visai ypatingus dalykus yra ištyręs.

Iš viso to matyti, jog mūsų laikų žmogaus išauklėjimas iš tikrųjų beveik vien matomas surinkime visokių žinių apie gyvenimą, apie gamtą, apie pasaulį. Visa tai yra dalykai, kurie tinka išauginimui kaipo materialas, bet kuriuose nėra augimo galios. Į augimo gaivalą neatsižiūrima. Gal tai ir nėra galima, kadangi per daug žvilgis įsmeigtas į paviršutinius gyvenimo dalykus.

Todėl ir tikyba yra skaitoma beveik vien mokslu. Tą mokslą turėti atminty — tai, rodosi, yra tikėti. Ir visas tikybinis mokslas tėra pažinimas to, ką ilgus laikus žmonės yra mokinę apie pasaulio pradžią ir pastovėjimą, apie žmogų ir Dievą, apie žmogaus iškilimą iš viso pikto. Tikyba ieškoma atminty, žinojime, ne gyvybėj. Nėra abejotina, kad tikybos mokslai svarbūs yra, bet jų svarbumas antros eilės vertykla.

Pirmoj eilėj turi būti visuomet statoma žmogaus esybė ir jos sąmoningas susitikimas su gyvybės ir pasaulio priežastimi. Tuomet tėra galima kalbėti apie tikybą. O tam nesant, tai, kas šiandien vadinama tikyba, teturi labai plonus ir labai ilgai ištęstus ryšius su tikrąja tikyba. Todėl ir šių dienų žmogaus išaugimui tariamoji tikyba tiek maža tetarnauja. Gyvenimas kitaip augina kaip tariamoji tikyba. O gyvenimas yra galingesnis už visus žmonių auginimo sumanymus.

Todėl yra ir mūsų laiku gana išaugusių žmonių. Matyti tai jau iš to, kas jų išmanyta, būtent kad visa Visata yra vienybė, kad žmogus joj tėra mažas bendrosios gvybės rykelis, kad pasaulis yra nuolatinis persikeitimas, gyvenimas pažanga, o toji apsireiškia gamindama vis aiškesnę sąmonę, tarsi statydama akivaizdon vis daugiau viso gyvenimo vidų ir pamatą, tai esti visa tai, kas dvasiška, kas prakilnu, kas šventa.

Taigi ir visi žmonių apsireiškimai negali sulaikyti pažangos, negali trukdyti tos didžios valios, to didžio įstatymo apsireiškimo, kurs apsireiškia pasaulio gyvenime. 

III 

Senovėje augimas nebuvo žmonių tiek apmąstomas. Žmonės augo begyvendami. Vienok buvo ir augyklų, bet ne mokyklų kaip šiandien. O visi, kurie norėjo būti auginami, buvo išimami iš plačiojo gyvenimo intekmių. Augyklų būdai, rods, įvairavo, bet vyriausiuose dalykuose jie prisilygo. Taip minėtame dalyke ir tame, kad tas žmogus pirmiau buvo kvočiamas, kurs norėjo būti auginamas. O jau tas kvotimas parodo didįjį skirtumą tarp senovės ir mūsų dienų auginimo. Buvo norima ištirti, kas žmoguje yra, kiek jame yra padygęs noras augti, dvasiškai tarpti, kiek jis gali suvaldyti savo kūną ir savo ūpą, kiek jis doriškai drąsus, koks jis savo prisiryžimuose tvirtas, kiek jis teisingas ir t. t. Visi tai dalykai, kurių šiandien jokiame kvotime neklausiama.

Kuomet būsimasis auginys išlaikė kvotimą, jis buvo priimamas ir prasidėjo pirmasis auginimo laipsnis. Auginyje buvo bandoma (paveikslui, Pitagoro augykloj) vidaus harmoniją tvirtinti, jo vidų valyti nuo visokių pageidavimų. Auginys turėjo įeiti tarsi į pasišventimo pajautimą. Mokslas jam taipo jau buvo teikiamas. Bet mokinys turėjo vien klausytis, tylėti ir apie tai, ką girdėjęs buvo, mąstyti. Taip jis buvo vedamas mintis krūvoj laikyti ir daugiau viduje savo sąmone gyventi. Toliau tad buvo bandoma išauginti žmogaus intuicija, jo vidaus regėjimas. Buvo jis nurodomas ant jausmingųjų širdingų ryšių, kurie vaikus laiko prie tėvų, brolius — prie brolių ir seserų ir t. t. Ir buvo labai šelpiama širdingasis draugavimas tarp jaunų žmonių. Tasai draugavimas turėjo būti vyriausiai pasidalinimas vidaus patyros (patyrimo) mąstymų ir manymų bei išmanymų. Pagaliau auginiai buvo mokinami visą gyvenimą suprasti kaip apsireiškimą to, kas neregima, kaip vieną didę vienybę. Kūno sveikata buvo taip jau pasirūpinama kaip ir šiandien.

Ant antro laipsnio auginiai buvo vedami išmanyti, kad pasaulis pastojęs iš vienos dvasiškos priežasties. Bet jiems nebuvo vien teikiamas mokslas apie tai. Jiems buvo patariama savo sąmonę tą vienatinę priežastį visame išvysti. Tam reikalinga pasiekti ypatingas sąmonės stovis, kurs nūdien vos numanomas. Mokslai niekuomet nebuvo duodami, jeib jie būtų atmintimi palaikomi, bet kaip patarimai ypatingu būdu sąmonei pakilti ir tarsi Dievą po akim išvysti.

Ant trečio laipsnio auginys buvo raginamas savo esybę ir savo esybės, žmonijos ir viso pasaulio pastojimą išmanyti. Ir tuomet visi duodami mokslai būdavo jam tik kelrodės, kaip gyventi, jeib tai išvydus. Buvo teisingai priimama, kad, žmogui pasiekus ypatingą pažangos laipsnį, jo esybėje turi būti randama vien praeitų laipsnių žymės, tai esti kiekvienas žmogus turi savyje savo esybės, visos žmonijos ir pasaulio kilimo istoriją. Pagal taip įgytą išmanymą žmogus tad galėjo savo augimą patsai didinti visuomet turėdamas tarsi „Dievą širdyje“.

Ant kiekvieno laipsnio auginys buvo laikomas paliepimus pildyti, paklusti. Vienok šis paklusnumas neturėjo būti įsakymo išpildymas, bet džiaugsmingas pritarimas tam, kas aukšta, prakilnu, gera, teisinga ir t. t. Svarbu buvo pirm viso, kad augimo viduje atsirastų pilnas pasidavimas ir pasišventimas tam, kas gera, teisinga ir gražu. Taip žmogaus valia buvo auginama. O tai ant ketvirto auginimo laipsnio turėjo pasitobulinti. Auginys čia turėjo pagaliau įgyti pilną vienybės pajautimą su Pasaulio Priežastimi, tai esti sutvėrimo galia, ir tad su tosios valia visiškai susilieti. Kitaip sakant, žmogus pilnai išauga, kad jis į savo valią leidžia įsilieti sutvėrimo galios valią, Dievo valią. Tokiu būdu jis nebėra veiksnys šalia pasaulių, šalia didžiųjų įstatymų veikimo, bet veiksnys, kurs pilnai sumaningai vienybėje, harmonijoj, su Visata gyvena ir veikia. Tuomet buvo pasiekta aukščiausias išaugimo stovis, kurs tuo tarpu žmogui dar numanomas.

Iš viso to matome, kad senovėje visas atsidėjimas, žvilgis buvo kreipiamas į tai, kad žmoguje būtų sukeliamas augimo gaivalas, kurs pagaliau yra sutvėrimo principas, Pasaulio Priežastis, arba Dievas. Taip pasirodo, jog tuomet buvo tikima, kad išauginimas vien yra galimas ant tikybos pamato, bet ir tai apsireiškia, kad savo augimu pagaliau kiekvienas pats turi rūpintis. 

IV 

Iš visų paduotų minčių išeina, jog senovėje tikrasis žmogaus išaugimas geriau buvo išmanytas negu šiandien. Bet ir tai yra regima, kad šiandien labai sunku būtų senovės takais tame dalyke vaikščioti. Žmogus šiandien kitoks negu tuokart, ir gyvenimo santykiai yra kitokie. Šiandien žmogus būtinai turi pats vienas savo išaugimu rūpintis. O pamatinis tam klausimas yra tas, ką gali ir turi patsai žmogus daryti, jeib jame augimo gaivalas galingiau apsireikštų? Atsilieps į tą klausimą mąstymas apie augimą, bet ir pažinimas senovės auginimo kelio. Dabarties supratimui galima trumpai taip pat pasakyti. Reikalinga pirmiau išmokti daugiau savo viduje parimti, vidų valyti nuo visokių nešvarumų, savo viduje išvysti tai, kas pastovi, ir tai, kas nuolat keičiasi, stengtis į pasaulį tarsi iš jo vidaus žvelgti, savo noru ir valia visuomet tam pritarti, kas gera, teisinga, gražu, visuomet harmonijoje su didžiausiais gyvenimo įstatymais pasilikti, nuolatai gyvenime tvirtinti harmoniją ir didinti dvasios šviesą. Bet tuo visuomet pradėti savo viduje. Pirmiau čia turi būti harmonija su Pasaulio Priežastimi pasiekiama, o tos Priežasties išminties šviesa — žmoguje užtekėti. Tuomet toks žmogus, savaime turintis tik visur harmoniją, ir didins šviesą. Nesą jis bus išaugęs žmogus. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Lietuvos žinių“ (1911. — Liepos 23 (rugpjūčio 5); liepos 26 (rugpjūčio 8)). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS IŠAUGIMAS IR TIKYBA ŠIANDIEN IR SENOVĖJE