Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIETUVIŲ TIKYBOS PRASMĖ SENOVĖJE

LIETUVIŲ TIKYBOS PRASMĖ SENOVĖJE

LIETUVIŲ TIKYBOS PRASMĖ SENOVĖJE

(Vyriausios mano kalbos mintys, sakytos šių metų L. Mokslo Draugijos suvažiavime liepos 14 d., 1911 m.) 

Tikyba yra taip sena, kaip žmogaus savęs žinojimas. Ji yra daugiau negu šiaip kas — žmonijos evoliucijos žymis ir akstinas. Kuomet žmogus pasiekia tikrą kilimo laipsnį, jam tenka „tikybinis patyrimas“. Reikia jis aiškiai skirti nuo pačios tikybos.

Kas yra turėjęs „tikybinį patyrimą“, gali apie tai kalbėti, kaip žmogus prie šio patyrimo prieina. Taip stojasi tikybos mokslas, kurs dažnai „tikyba“ vadinamas. „Tikybinis patyrimas“ yra visuomet toks jau, tik žmonės įvairiais būdais ir įvairiu keliu prie jo prieina. Todėl tikybos mokslai įvairuoja ne tik pagal žmones, bet ir pagal laikus ir gyvenimo sąlygas. Tikybos mokslai naudingi, kadangi viskas, kas sulaukiama, žmogaus greičiau patiriama.

„Tikybinė patyra“ žmogų visiškai pakeičia: žmogus pradeda gyvenimą kitaip suprasti, žvelgia į jį tarsi iš vidaus į paviršių. Gyvenimas išrodo tarsi būtų didis augmuo, kurio šaknys randasi tame, kas be erdvės ir be laiko. Toliau toks žmogus apsireiškia, tarsi būtų gyva liepsna pastojęs. 

II 

Senovėj lietuvių tikybos mokslo beveik nepažįstame. Yra ir keli trupinėliai, randami dainose, pasakose, žmonių padavimuose, patarlėse, — ką lietuviai būk tikėję, berods yra tūlų surašyta. Bet teisingai sako mokslininkas Lippert, kad reikalinga visuomet atsiminti, kas apie lietuvius yra rašęs, būtent tie, kurie norėjo jų tikybą išpeikti, ir todėl jų žinios labai abejotinos.

Bet nėra abejotina, kad lietuvių tikyboj pirmą vietą užėmė ugnis, kad šalia jos buvo garbinamas ąžuolas ir žaltys, kad tikybinę tarnybą pildė vyriškiai ir moteriškos ir kad žmonės buvo laikomi gyventi pagal tam tikrus įstatymus. Silpni visų tų dalykų reiškiniai pasiekia da mūsų laikus. 

III 

Sulig mokslu, „tikybos“ kilusios iš visokių žmogaus jausmų, iš baimės, silpnybės pajautimo, nusistebėjimo ir t. t. Bet anapus historiškų laikų slenksčio jau randasi labai iškilusių „tikybų“. Žmonija visa ir nekyla kartu. Vienur ji žengia tolyn, kitur ji slenka žemyn. Nėra abejotina, kad žmonijos pradžia sumegzta su pasaulio pradžia. Tokia sena yra ir tikyba. O nežinant, kaip pasaulis stojos, sunku ir yra žinoti, kaip žmonija ir tikyba radosi. Tuo tarpu didinasi skaičius tų mokslininkų, kurie žiūri į pasaulį kaipo į visokių veiksnių ryšulį. Vienas tųjų veiksnių yra žmogus, ne kaipo pavidalas, bet kaip dvasiška galia. Kuomet toji pradeda pasaulyje veikti, yra tarsi tarpas tarp erdvinių ir laikinių pasaulio veiksnių ir jo pamatinio — jo priežasties — pildytas. Savęs žinojimas stojos. Jis yra artimas susitikimas su pasaulio Priežastimi. O tas susitikimas yra tikyba. Ji yra pirmiau tik lyg koks numanymas to dugno, iš kurio žmogus kyla ir išauga ypačiai po „tikybinės patyros“ lig pilno vienybės išvydimo. Todėl yra visokių „tikybos“ laipsnių. Koks yra žmogus, tokia bus jo tikyba, toks jo ir Dievas. Vienok todėl yra ir teisinga sakyti, kad žemo laipsnio kultūros žmonės ir tegali turėti žemą „tikybą“. Viena pradinės kultūros žymių yra ugnies pasinaudojimas. Ugnis pasirodo galybe, kuri žmogui visus kultūros turtus teikia. Todėl, rodos, pradinės kultūros žmogus buvo tiesiog verčiamas ugnį garbinti. Pasidaro iš to ypatingas sprendimas apie lietuvių tautos stovį. 

IV 

Nūdien nebėra sakoma, būk ugnis senovės žmogų labai nustebinusi. Kaip seniai žmonės ant žemės gyveno, taip seniai jie pažino ir ugnį. Ir jie naudojosi ugnimi kaip ir kitais gamtos apsireiškimais. Tik reikėjo ugnį nuolat kūrenti. O išradimas, kaip galima pačiam ugnį pasikurti, turėjo todėl būti ypatingas, nuostabus atsitikimas. Tik labai žymu, kad visur žmonijoj, kiek žinoma, ugnis tokiu pačiu būdu, lygiais arba nors prisilygstančiais įrankiais būdavo uždegama. Yra dvi nuomoni apie tai tarp mokslininkų. Vieni sako (paveikslui, Friedr. Ratzel), būk viena tauta ugnies uždegimo būdą skolinosi nuo kitos. Kiti (paveikslui, garsusis Ad. Bastian) tvirtina, būk žmogus, pasiekęs tam tikrą pasitobulinimo laipsnį, tokius jau, kaip kitas jo paties laipsnio žmogus, susitveria savo įran­kius. Be abejonės, bus šen bei ten ir pasiskolinta. Prie to reikia dar primegzti, kad visur, taip augmenijoj, kaip ir gyvulijoj, randasi tas pats palinkimas pavidalams tverti. Todėl žmogus ir nieko nesutveria, kas neturėtų savo pavidalo pačios gamtos tvariniuose.

Ta mintis yra neapsakomai svarbi evoliucijai suprasti. Matyti, visuose gyviuose randasi ta pati galia formoms tverti ir visur formos tėra tos galios projekcijos.

Ugnimi naudoties savo reikalams vienok negali būti priežastis jos garbinimo. Viskas, kas paprastas yra, prapuldo savo svarbumą. Ugnis, kaip kasdien vartojamas dalykas, nebūtų galėjusi būti tikybos simbolu, kad nebūtų buvus išvysta sąryšis tarp jos ir saulės, tarp šilumos bei šviesos ir visos gyvybės. Todėl ir ne visi ugnies naudotojai buvo ir ugnies garbintojais.

Bet buvo amžius, kuomet visos ariškos tautos, nuo Ispanijos lig Juodų kalnų, nuo Aigipto žemės lig Skandinavijos, garbino ugnį. Visur tuo laiku ugnis buvo Dievybės simbolas.

Teisybė, ugnies garbinimas susirišo su pasaulio šviesos pasikeitimu. Ir iš šviesos, iš saulės dera visas gamtos ir iš dalies ir žmogaus gyvenimas. Vienok tai žinoti ir todėl saulę ir ugnį garbinti reiškia, kad žmogus galėjo giliai žvelgti į pasaulio susitvėrimo, net į evoliucijos kelią. Ir yra labai didis paklydimas į senovės tautas žiūrėti kaip į paikučius žmones. Jie tikrai daug aiškiau negu mes regėjo reiškinius, kurie apsireiškia gyvenime.

Visai aišku tai pasidaro apmąstant labai senąjį Zaroastro mokslą, kurs buvo gal seniausiųjų ugnies garbintojų branginamas. Tuo mokslu sakyta, būk iš neapsakomos pasaulio Priežasties apsireiškusi pirmiau Šviesa, iš kurios gimęs Ormuzdas, kurs savo žodžiu sutvėręs tūlas galybių eiles. Kiekviena jųjų turi savo tvėrimo darbą. Ormuzdo mintis apgobia pagaliau kaipo šviesa (liepsna) kiekvieną žmogų.

Iš šių žodžių, rodos, jau numanyti, kad vyriausioji ugnies garbintojų tikybos prasmė buvo ta, kad viskas pareina iš vienos Priežasties, kuri, kaip šviesos galia, visame veikia ir visur apsireiškia.

Labai žinomas graikų padavimas yra tas, kad būk Prometheus žmonėms ugnį nuo dievų pargabenęs. Apmąstant tai, kas apie Prometheaus brolį Epimetheus sakyta ir ką Plato mokina apie žmogų, išeina, jog Prometheus reiškia vieną pasaulį tveriančios vidaus galybės, kurios žmoniškos esybės veiksnį stato į pasaulio gyvenimą, tą veiksnį tarsi riša prie materinio pavidalo.

Iš to galima išvesti, jog žmogus yra savo esybėje liepsna iš dieviškosios ugnies. Ta liepsna turi visą prigimties žmogų apšviesti ir tobulinti. Tai, rodos, antra minimos tikybos prasmė.

Senovėje žmonės tokius dalykus neapreikšdavo kitaip, kaip tik simbolais — ar kalboje, apeigose ar ženkluose. Nors tieji ir mažmožiais skiriasi prie įvairių tautų, tačiau vyriausiuose dalykuose jie tie patys. Visur, paveikslui, saulė skaitoma ypatingu Dievo apsireiškimu. Visur, nuo rytų lig vakarų, pastebimos lygios apeigos ugnies garbinime. Visur kalbama ir apie medį ir žaltį.

Graikams yra žinomas dangiškasis medis, Šiaurės tautoms — pasaulio uosis. Keltai, Šiaurės tautos, kaip ir lietuviai, garbina užvis ąžuolą. O ką medis reiškia, aiškiai pasakyta sename indų rašte –Bhagavad Gita, kur kalbama apie medį, kurio šaknis randasi viršuje dieviško pasaulio, o šakos, lapai skleidžiasi po erdvę ir amžius. Medis buvo simbolas nuolatai augančio, tai esti pasitobulinančio pasaulio.

Kitas simbolas buvo žaltys. Ir jis prie visų ugnies aukurų randasi, kur juos tik stato arijų tautos. Šis simbolas reiškia labai daug. Ir reiškiniai dar lyg būtų priešingi vienas kitam. Vyriausiai vienok rodos, kad žaltys yra simbolas, jog gyvybė pasirodo pavidalais, kurie laiks į laiką pasikeičia; toliau žaltys yra gudrybės, išminties simbolu.

Taip iš šito simbolo galima išvesti, jog žmogus, gyvendamas šitame nuolatai persikeičiančiame pasaulyje, turi išmokti tame pasilikti, kas nesikeičia, kas visuomet tas pat. Tame gyvendamas, jis pastoja išmintingu.

Pagaliau turėjo visos ugnį garbinančios tautos ir savo šventas raides. Pamatinės būk buvusios 7. Iš jų pasidariusios kitos, kurios šiandien rašoma (Quido v. List). Kiekviena raidė reiškė ypatingą dalyką ir būdavo rašoma norint lemti, kad Dievybė minimam žmogui teiktų tikrą galybę arba dovaną. 

Minėtųjų tikybų eilėje stovi ir lietuvių tikyba. Tie patys simbolai čia randasi kaip ir ten. Turi, be abejonės, būti turėjusi ir tą pačią prasmę. Kitų tikybos ištvirko, ir tautos slinko nuo kultūrinio stovio. Lietuvių tauta pasiliko paskutinė senosios tikybos tauta. Nėra paviršutinių senos lietuvių kultūros reiškinių. Sako, Šiaurės tautos garbinusios daugiau paviršutiniškai apsireiškiančias galybes, todėl išsiplėtojusios, todėl žiūrėdavo padidinti savo galias; Pietų tautos garbinusios daugiau vidaus galybes, todėl sau gyvenusios ramiai savo kraštuose ir stačiusios paviršutiniškos kultūros reiškinius. Rytuose tautos visas galybes (visus Dievus) pažindavo ir garbindavo, o tai nei viename, nei kitame kraštutiniškai nepasižymėdavo. Iš tų gal parėjo lietuviai. O patekę po Šiaurės tautų įtekmės, neturėjo ramybės paviršutiniškos kultūros reiškinius statyti.

Vienok jų kalba juos stato į aukštai iškilusių tautų eilę. Lietuvių ne vien kūno pavidalai, bet ir veidai turi grožės reikšmės. O tvirtinama, jog kylančios kultūros žy­mė esą veido pasidailinimas. Menkos kultūros žmonės tik teturi gražų kūną ir negražius veidus (Stratz). Vienok tautai grimztant, pirmiau veidai ir prapuldo gražumą. Svarbią žinią apie lietuvių vidaus kultūrą suteikia lietuvių žmonių dainos. Kaip visur, ir čia vyriausiai kalbama apie santykius tarp įsimylėjusiųjų į viens kitą, tarp vyriškųjų ir moteriškųjų. Bet nėra čia kalbama, kaip prie žmonių su pradine kultūra, apie stambiuosius geismų dalykus. Lietuvių dainose apsireiškia įvairiausieji meilės jausmai ir prityrimai, kurie tėra žinomi žmonėms su turtingu, tai esti kultūriniu, vidaus gyvenimu. O ne vien tai. Dažniausiai dainose apie „meilės“ dalykus simboliškai kalbama, iš ko matyti aiškus supratimas to, kas žmoguje nusiduoda jame sukilus geismų gaisrui. Todėl mergaitės dejuoja, kad vėtros joms nuplėšiančios rūtų vainiką, todėl bernelis ir mergaitė sako, kad sudeginsią rūtų vainikėlį ir t. t. Tokia simboliška kalba tėra galima ant nepaprastai aukšto vidaus kultūros laipsnio.

Senovės tikyba dar ir šiandien žmonėse gyva. Vis dar ugnis skaitoma šventa. Dainelė apie saulę, kuri Dievo dukryte vadinama, aiškiai parodo, kad lietuviai senovėje Dievą neskaitė didžiu ūpingu žmogumi, bet Visumos Priežastimi. Tūlose naminėse apeigose dar šiandien pasirodo, kaip labai pajautė lietuviai viso pasaulio vienybę. Valgis, paveikslui, buvo skaitoma auka, kurią gamta žmogui atneša. Ir senovės raidės yra išlikusios. Jos randasi juostų raštuose ir kapų krikštuose. (Apie Germanų tautas panašiu būdu rašo Friedrih Fischibach.) Lipperto tvirtinimas, būk lietuvių tikybos prasmė senovėje buvusi tik bočių garbinimas, rodos, tėra išvedimas iš pašalinių lietuvių papročių.

Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok niekuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visai persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa. Visur reikia stengties išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis. 

PAAIŠKINIMAS

Pirmoji publikacija „Lietuvos žiniose“ (1911. — Liepos 28 (rugpjūčio 10); liepos 30 (rugpjūčio 12). Perspausdinta „Ramuvoje“ (V., 1989. — P. 19 — 21).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIETUVIŲ TIKYBOS PRASMĖ SENOVĖJE