Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PRIEVARTOS VERTYBĖ ŽMOGAUS PAŽANGAI

PRIEVARTOS VERTYBĖ ŽMOGAUS PAŽANGAI

PRIEVARTOS VERTYBĖ ŽMOGAUS PAŽANGAI 

Yra labai daug žmonių, kurie nežino, kam gyvenimas. Tūli rašytojai, nūdien ypačiai Rusijoj, tvirtina, būk geriausia sau galą padarius. Vienok toks jų patarimas yra be vertybės. Dargi apreiškia proto silpnumą. Nors vienas bei antras ir labai stengtus naikinti gyvybę, nieko nepadarytų. Gyvenimo pamato nieks neišgriaus. O tasai kaip tik yra nuolatinysis ir aplamasis gyvybės veržimas apsireikšti.

Kiekvienas žmogus savo viduje tai pajaučia. Yra čia gilus neišnaikinamas noras gyvu būti. O koks sunkus ir nebūtų gyvenimas, kiek nenukankintų žmogaus, tačiau gyvu pasilikti, gyventi, vis dar, rodos, geriau negu mirti. Ir tūli todėl tvirtina, būk iš šito noro gyvu būti išaugęs tikėjimas į žmogaus nemirštamybę. Bet man rodos, tam išaugti nereikėjo. Šis nenubaigiamas noras yra pats jau aiškus savo esybės liudijimas.

Bet kaip čia ir nebūtų, kitas dar dalykas taipgi nenuginčijamas. Yra tai tat, kad žmogus nenori vien gyvu būti, bet nuolatai dar gyvesniu pastoti. Kuomet tai aiškiai išvysime, žinosime, ir tikrai, kam gyvenimas yra.

Visi žmogaus apsireiškimai teturi tą vieną tikslą, būtent derėti žmogui gyvesniam pastoti. Tam žmogus nori ką padaryti ir veikti, tam jis stengiasi suprasti ir išmanyti, tam pagaliau žiūri, kaip pagilinus savo pajautimą. Sakoma, atsižvelgiant į šį trejopą žmogaus apsireiškimą, jį esant norinčiu, išmanančiu ir jaučiančiu ir kalbama apie žmogaus valią, manymą ir jausmą.

Iš to pamatinio žmogaus apsireiškimo stojasi visas žmogaus pasielgimas ir gyvenimas. Todėl jis nori šį bei , tą ragauti ir patirti, šį bei tą atlikti ir t.t. Taip stojasi žmogaus nuodėmės, jo prasikaltimai ir geri jo darbai, doras jo gyvenimas.

Ir dar vienas dalykas tada pasidaro žymu. Yra tai tat, kad žmogaus pasistengimas gyvesniu pastoti tepasipildo pagal neperžengiamus gyvenimo įstatymus. Paveikslui, kad jis nori kokį geismą patenkinti, jis vis atsidurs prie kokio krašto, kur neleidžia jam pilnai išragauti, ko jis nori. Arba, norėdamas ką išmanyti, vis patirs, jog nėra galima tuoj paskutinius dalykus išvysti, tik iš lengvo ir tik žingsniais tegalima prieiti prie galų. Taip ir žmogui ko norint įvykinti. Žmogus negal tuoj pasiekti, ko jis nori. Vis atsitrenkia prie kraštų. Yra tarsi vis stumiamas atgal į savo silpnybę.

Taip nusiduoda, kad žmogus pajaučia, lyg būtų jis gyvenimo priverčiamas, net baudžiamas. O iš patyros išeina jam palengva ir bauginimas. Svarbūs tai dalykai žmogui pamokinti, kokiais takais negalima nueiti į gilesnę, gyvesnę gyvybę, kad iš viso negalima nueiti, bet kad reikia pačiam gyvesniu pastoti, kad pati gyvybė pareina žmogui iš jo esybės šaknų.

Prievarta, bausmė yra žmogaus atsitrenkimas prieš gyvenimo įstatymus. O tiejie prilygsta augančio medžio ramsčiams. Todėl iš tikrųjų nieks žmogaus ir nebaudžia. Jis pats skaudžiasi neaugdamas ir nesiaugindamas gyvenimo įstatymais, bet trankydamasis prieš juos.

Kad nebūtų gyvenimo įstatymų, žmogus negalėtų gyvesniu pastoti, negalėtų dvasiškai tarpti. Jo gyvybė prasilietų ir išnyktų. Vienok neduoda gyvybės tie įstatymai, jie tėra atstūmimas netikusių linkimų.

Tik žmogus to neboja. Paveikslui, girtuoklis gerdamas nori kuo galingesnį dirgsnių erzinimą patirti. Iš to gali berods išeiti aiškesnis pasijautimas. Bet pasidaro girtuokliui visai kas kita, būtent apsvaigimas ir dirgsnių atšipimas. Ir reikia vis aštresnių gėralų vartoti. Bet pagaliau kūnas tokiu būdu sunaikinamas. Ir žmogaus gyvybė turi atsitraukti iš priešingo gyvenimo į save, savyje patvirtėti naujai augimo varžytinei.

Iš to matyti, jog prievarta arba bausmė nedidina gyvybės, negerina žmogaus. Bausmė vien teikia patyrą, jog taip, kaip žmogaus norėta, negalima apsireikšti norint gyvesniu pastoti.

Tam tinkamasis apsireiškimas turi būti kitoks. Geismai, troškimai nėra paties žmogaus norai bei išmanymai; smagumai — ne jo paties pasijautimas. Pats žmogus tikt apsireiškia, kuomet visaip aukštasis žmoniškumas regimas. O tam jokia prievarta nėra gamintoja. Bausmė ir bauginimas tegali netinkamus reiškimus suvaldyti, šalinti. Bet tada žmogus pats tur tinkamuosius priekin statyti, turi juose visiškai pats būti.

Bausmė ir gandinimas vartojami ypačiai pačių žmonių kitiems žmonėms suvaldyti arba pamokinti. Tūli tiki kitus taip ir gerinti. O tai yra visiškai apsirikimas. Joks girtuoklis, paveikslui, nepasigerys girdėdamas kalbant apie blogas ir bjaurias girtybės sėkmes. Nors jas dar taip vaizdžiai išdėtume. Joks vagis nepasitaisys, kad bus baudžiamas. O joks žmogus nepastos šventu jį gandinant pragaro kančiomis. Bausmė teturi tinkamiausiame santykyje tą svarbumą, kad ji kitus žmones nuo nedorėlių apsaugoja.

Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajausti, jiems aukštesnius, žmoniškesnius smagumus sužadinant. Galima užverti, paveikslui, visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų girtavęs, tačiau visi gali būti tikrais girtuokliais. Visuose gali būti dar noras girtaujant gyvybę giliau, smarkiau pajausti. Visai kits bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti. Taip jie pagaliau visiškai iškils iš stovio, ant kurio jie turi būti baudžiami ir ant kurio jie patys baudžiasi. Ir nieko nebenorės, kaip vien pilnai gyventi tikrojo žmogaus gyvenimu ir jį vis kuo gyviau patirti ir kitiems apreikšti.

O šitą tegalima pasiekti kitiems duodant pajausti aukštesnės gyvybės smagumą ir džiaugsmą. Kitiems matant, jog mes esame blaivūs, teisūs, aplamai dori, jie iš lengvo prapuldo pasimėgimą tuo, kas žema ir nedora. Aiškiai pasirodo tas jiems peiktinu ir niekintinu. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų gyvybė turi būti kaip saulė, kuriospi linksta augmenys. Bet pagaliau kiekvienam turėtų jo gyvybės versmė tokia saulė būti. Gyvybės viliojami tegalime gyvesniais pastoti. Ne baimės varomi, negandinami. O tokiu būdu gyvesniu būti yra ir geresniu, doresniu, tobulesniu būti. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1911. — Lapkr. nr. — P. 1 — 5). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PRIEVARTOS VERTYBĖ ŽMOGAUS PAŽANGAI