Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS ŽINOJIMO BEI IŠMANYMO SĄLYGOS IR SANTYKIAI

ŽMOGAUS ŽINOJIMO BEI IŠMANYMO SĄLYGOS IR SANTYKIAI

ŽMOGAUS ŽINOJIMO BEI IŠMANYMO SĄLYGOS IR SANTYKIAI

Yra visokių nuomonių apie žmogaus žinojimą bei išmanymą. Vieni tiki viską žinoti bei išmanyti galį, kas ir kaip kas yra. Kiti sako žmogų nieko tikro žinoti ir išmanyti neįstengiant. Dar kiti skelbia, kad gyvenimo slėpiniai kartą kokiu stebuklingu būdu apreikšti esą, o žmogui priderą tą apreiškimą priimti kaipo aukščiausią žinojimą. Pagaliaus yra ir tokių, kuriems rodos, kad žmogaus žinojimas bei išmanymas didėjąs žmogui savo išmanymo galybę auginant. Kas ir kiek čia teisinga, parodys nors trumpas apmąstymas žmogaus žinojimo bei išmanymo sąlygų bei santykių.

Pirmiau reikalinga aiškiai skirti tarp žmogaus, kurs žino bei išmano, ir pasaulio ar gyvenimo, kurs žinomas bei išmanomas gali būti.

Pasaulis neapsakomai turtingas. Visai negalima išmatuoti, kiek gyvenimo gilybėje slepiasi. Vien tegalime numanyti, kad viso jo turto, visų jame veikiančių galybių mes tik mažą dalelę pažinti tegalime. Daug šimtų metų jau auga dabartinė žmonijos kultūra, o tik pastarais metais tepradėjome patirti elektrikos stebuklus, radiumą, neregimuosius saulės spindulius ir t.t. Tikrai visi tie dalykai buvo pasaulyje, kaip ilgai žmonės jame gyvena. Tik jie jų nepažino. O kas galėtų abejoti, kad nesuskaitomai daug dar visokių galybių randasi gyvenimo erdvėse! Dar nežinome, paveikslui, kas tai augimas, kas augmeniu esybė. Nežinome nei kas šviesa bei tamsa. Aplamai imant, nepažįstame gyvenimo vidaus pusės.

Tarp pasaulio ir mūsų, kurie žinoti ir išmanyti turėtų, stovi mūsų prigimtis. O toji tarsi mūsų dvasios žvilgiui uždengia pasaulio turtus. Mes tegyvename savo prigimtyj. Neįeiname į pasaulį. Prigimtis yra tarsi koks vidurys, į kurį gyvenimas iš visų pusių lieja savo sroves. Šviesa, šiluma, tamsa, šaltis, kietumas bei minkštumas, visokie varsai, visokios lytys, visokie balsai, kvapai ir skanumai bei baisumai ir t.t. pasiekia justis (Vartoju šį paties sutvertą žodį, norėdamas juo vienu nurodyti akių, ausų, pajutimo, reagavimo, užuodimo galėjimą.) ir tame, ką jie mums praneša, patiriame gyvenimą.

O kaip nūdien žinoma, tūli spinduliai šviečia anapus mūsų akių regėjimo. Tūli gyviai, paveikslui, mažieji diegai, bacilai, gyvena anapus mūsų jusčių. Anapus jų randasi ir materijos dalių, būtent atomų, elektronų ir aitheriškos bei stambesniosios materijos santykiai. Mūsų akys, ausys ir t. t. tėra įtaisytos viso pasaulio gyvumo tik dalelei patirti.

Tūliems žmonėms nei tai nėra galima. Nežiūrint į tai, kad vieni negali matyti arba nors negerai, kiti neatskiria spalvų, varsų, kiti vėl ir mažiausius jų skirtumus išvysta. Taipo jau yra žmonių, kuriems aukšti ar žemi balsai lygūs, o kiti ir mažiausius tųjų skirtumus išgirsta. Tokius jau padėjimus galima ištirti žiūrint į užuodimą, pajutimą ir t.t. Mokslininkas, kurs nori ir mažumą tik giliau įžvelgti į gamtos darbavietę, turi naudoties visai nuostabia visokių įrankių daugybe. Jis jos neprivalėtų, kad, paveikslui, jo akys būtų kitokios.

Todėl negali būti abejonės, mūsų žinojimas visiškai dera iš to, kokios yra mūsų akys, ausys ir t.t. Ir tikrai nieks negali būti akių regima, ausų girdima, kas yra nepaprasta, ypatinga, kas nėra žinomo, tai esti ne jusčių pasaulio dalykas. Justys neprileidžia, kad aukštesnės galybės pastotų mums per jas žinomos.

O kad kokie ypatingi aukštesni apsireiškimai prisitaikintų prie paprastojo pasaulio pavidalų ir būdo, jie nebūtų pastebimi kaipo aukštesni. Tokiais jie tegali būti žmogaus patiriami vien tik kitokiu būdu.

Toliau. Mūsų žinojimas ne vien toks, kokios mūsų justys. Kitaip dar jis mūsų prigimties taisomas. Ir mažiausias patyrimo dalykėlis jos priimamas kaipo smagus arba nesmagus. Apie viską spiečiasi mūsų prigimtyj jausmai. Patyrimai sukelia geismus, karštumą, troškimą. O viskas, kas naujai patiriama, tų prigimtyj gyvenančių dalykų sutinkama ir savaip priimama ar ir visai atstumiama.

Žmogus, geisdamas aukso susirasti, nepastebi grožybės tos šalies, kurios smiltyse tiki auksą esant. Girtuokliui terūpi gėralai. Gašlusis vyriausiai žiūri savo gašlumą patenkinti. Labai retai tokie klausos pamokslų. Tiktai gyvenimas su savo skausmais gali juos pamokinti. Berods ir patsai žmogus galėtų šalinti karštumų tamsumą, kuri jam viską apdengia, kas netinka geismams patenkinti. Tik paprastai žmogus tuo nesirūpina. Ir nėra plačiai žinoma, kaip tai padarius.

Viename dalyke tačiau ir šis žmogaus prigimties gyvenimas yra naudingas. Jis padaro žmogui galima ir tai žinoti, ko jam akys, ausys ir t.t. nepraneša. Žmogus gali kitų geismingumą patirti, kadangi jame geismai gyvena arba nors gyventi gali. Tuo savo prigimties gyvenimu žmogus giliau į pasaulio gyvenimą siekia negu savo justimis.

Pagaliaus dar kits žmogaus prigimties gyvenimo skyrius taiso ir kraipo žmogaus patyrą. Yra tai jojo mintys, su kuriomis jis sutinka visa, kas jį pasiekia. Jos veda žmogaus pastebėjimą savo keliais. Todėl žmonės, ypatingų minčių auklėti, negali taip lengvai suprasti, o dar sunkiau išmanyti, kas su tomis mintimis nesutinka. Ir visi išguldymai tiems žmonėms beveik niekais pasilieka. Tik patsai gyvenimas gali žmogų išliuosuoti iš minčių tinklo, jo mazgus iš lengvo savo tikrumu sutrindamas. Ir žmogus pats galėtų iš to tinklo iškilti. Bet tam reikalingas jau labai aukštas nusimanymas.

Nežiūrint į visa tai, minčių gyvenimas tiesia žmogui kelią į dar ir už geismų gyvenimo gilesnes gyvenimo erdves. Tiktai kadangi žmogaus prigimtyj gyvena mintys, žmogus gali sužinoti minčių gyvenimą pasaulyje.

Taip žmogus įgyja savo žinojimą savo prigimtimi su josios priemonėmis visuose jos skyriuose. Kokia ta prigimtis, toks žmogaus ir žinojimas. Toks iš dalies jo ir išmanymas. Žmogus tegali žinoti, ką jo prigimtis jam žinoti leidžia. Kuo gyvesnė ir šviesesnė toji, ypačiai viduje, tuo šviesiau ir giliau žmogus žvelgia į pasaulį ir jo gyvenimą.

Bet pastebėkime tris dalykus. Per tą prigimtį iš regimo pasaulio pusės jam nieks negali prieiti, kas anapus jos randasi. Ta prigimtis yra pati pasaulio dalelė. Patsai žmogus, patirdamas savo prigimtį, patiria ir pasaulį.

Dar primenu, kad ne tiktai per justis geismų ir minčių gyvenimas judinamas, bet ir tiesiog, jų gyvenimo gilume, pareina jiems visokie akstinai. Tik apie tai dabar negalima paduoti išguldymų.

Patsai žmogus stovi anapus savo prigimties ir anapus patiriamo pasaulio ir tojo gyvenimo. Tūli berods tą prigimtį skaito pačiu žmogumi. Ir sako jį esant vien jėgų ryšuliu, kaip tat jau senasis filosofas Hume ištarė. Vienok tuomi tik patvirtinama, kas šišon sakyta. Nesą jeigu žmogus nestovėtų anapus to ryšulio, jis jo matyti ir apie jį kalbėti negalėtų.

Patsai žmogus yra tai, kas žmogaus pavidale žino ir išmano. Yra tai tikrasis asmuo, žmoniškoji esybė. Toji nėra visuose žmonėse lygi, nors tos pačios rūšies. Yra žmonių, kurie pareina į jiems nepažįstamus santykius. Bet vos mažumą apsižvalgę, jie tuoj susivokia ir visus tuos santykius valdo. Kiti, vėl į juos įėję, jų veikiai užgulami. Arba imant kitą paveikslą: yra žmonių, kurie, kažin kiek pasimokinę visokiose mokslo šakose, turi labai daug žinių, bet neišvysta jų santykių ir negali išmanyti visų jųjų pamato. O kiti, toli neturėdami tiek žinių, tarsi vienu žvilgiu jųjų santykius pamato.

Aišku, kad išmanymo galybė, tai esti žmogaus esybės ypatybė, nėra žmonėse lygiai šviesi. Tūluose ji vos aušta, o viename ar antrame ji gal šviečia kaip saulė. Ir pagal tai skiriasi vėl žmonių žinojimas, bet vyriausiai jų išmanymas.

Taip matyti, kad žmogaus žinojimas dera iš labai daug dalykų. Svarbus labai yra žmogaus prigimties ypatingumas. Bet svarbus ir žmogaus paties stovis. Ir visas žmogaus žinojimas ir jo tariamasis išmanymas teturi abejotiną vertybę. Toji tiek kils, kiek žmogaus prigimtis bus jautresnė ir skaidresnė ir kiek žmogaus esybė bus daugiau išaugusi.

Tame ir tegali būti matoma žmogaus pažanga. Sakoma berods, kad pažanga randasi regimo pasaulio praturtėjime visokiais „kultūros“ dalykais. Mūsų žinojimas, be abejonės, didėja, kad pasiseka gamtoj paslėptas galybes žmogaus tarnybon patraukti. Bet tai tegalima, kad žmogus pats daugiau išmoksta savo prigimtį valdyti ir kad jis kiek protingesnis ir sumaningesnis pastoja.

Norint padidinti ir tikrinti savo žinojimą, reikia savo prigimtį tam tinkamesnę padaryti. Svarbu čia pirmiau kūno sveikata, smegenų, dirgsnių, vienu žodžiu, jusčių budrumas. Labai reikia saugoties jas kaip noris sloginus arba stinginus. Todėl didžiai netikę yra čia tūli valgiai bei gėralai ir gašlavimas.

Toliau reikia saugoties geismų vergovės. Nieko nepasiekiama, kad jie marinami. Svarbu vien, kad žmogus juos suvaldo. Bet ir minčių vyravimą žmogus turi šalinti. Tam tinka nuolatinis mėginimas tikrybės to, į ką tiki „tikintieji“ ir „netikintieji“. Ypačiai svarbu yra tai mėginti, kas nesutinka su įgytomis, senomis mintimis.

Bet visų svarbiausia yra auginti savo išmanymo galybę. Toji tiek silpnesnė, kiek ji rišta prie pavienių geismų ir minčių, o tiek stipresnė, kiek ji laikosi aukščiau jų. visai dyka būdama. Bet tas tūliems beveik negalima suprasti. Nesą nedaug save mato stovint anapus prigimties. Per daug jie joje ir jos gyvenime yra pagrimzdę.

Išmanymo galybė tegali augti paties žmogaus pastiprėjimu jo prigimtyj ir tuomi pasaulyje. Vienok tam reikalinga gyvybės atplūdimo iš tos gilybės, kuri randasi anapus žmogaus asmens, žmogaus esybės. O ta gilybė nėra kas kita, kaip viso pasaulio Priežastis. Tarp jos ir prigimties stovi žmogus. Bet šis tarpas nėra erdvinis, yra jis sąmoninis.

Žmogus pats gali minėtąjį atplūdimą prirengti. Jis turi kreipties nuo savo prigimties į tą už jo esybės esančią slėpiningąją Priežastį. Jos nieks negali patirti, kurs per prigimtį į pasaulį žvelgia. Žmogus turi tarsi atsigręžti.

Tūli tiki, tai negalima. Bet visos tikybos to atsigręžimo reikalauja. Kalba apie prisivertimą. Nūdien berods tuo žodžiu kažin kas suprantama. Bet senovėje buvo apie tai maždaug mokinama, kaip šišon tai aiškinta.

Kiek žmogus tos Priežasties kreipiasi, tiek ji tarsi jopi linksta. Ir į žmogaus esybę liejasi naujos, ne vien išmanymo, bet ir grožybės bei meilės galios. Ir taip stojasi visi aukštesni apsireiškimai.

Kaip žinoma, žmogus apreiškia tai, kas aukščiausia yra regimame pasaulyje. O iš tokių žmonių, kurie gyveno visiškai anoj daugiui nežinomoj Priežastyj, parėjo aukščiausieji žmonijos žinojimai. Net apie tą pačią Priežastį, tai esti apie Dievą. Kame Jis nėra gyvas, tai esti apsireiškęs, tas iš kito apsireiškimo apie Jį tegali atminties žinių turėti, bet ne gyvo žinojimo.

Toks „atsigręžimas“ neįvykinamas tik ranka pamojus. Yra jis evoliucijos uždavinys, kurs pildomas amžių bėgyje. Nuolatai jis turi būti bandomas. Ir kiek žmogus tai darys, tiek jame stiprės ir augs jo esybė su visomis jos galiomis. Žmogus turi pasišvęsti tai Priežasčiai, tarsi ant tos jam neregimos ir nežinomos stoties, ir nors visuomet taip pasielgti, taip gyventi, kad išmintis, meilė, grožybė ir t.t. juo galėtų apsireikšti (Sulyginki su ta mintimi filosofo Kanto žodį, kad reikia gyventi kaip kad būtų Dievas, nemirštamybė ir didybė.) Tad iš lengvo pradės visi tie aukšti žmoniškumai ir pagaliaus dieviškumai per žmogų apsireikšti. Ir aukščiausi galėjimai, aukščiausias žinojimas ir išmanymas iš lengvo švies iš žmogaus. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912. — Vasario nr. — P. 1 — 9). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS ŽINOJIMO BEI IŠMANYMO SĄLYGOS IR SANTYKIAI