Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ELEKTRIKA IR MATERIJA

ELEKTRIKA IR MATERIJA

ELEKTRIKA IR MATERIJA

Nauji supratimai ir išmanymai apie pasaulį 

Yra apie tai, kas būtų gyvenimo pagrindas, dvi nuomom jau iš pat senovės. Vieni mato jį dvasioj, kiti — materijoj. Pereitu šimtmečiu viršų gavo ypačiai tie, kurie spėjo materiją esant tai, iš ko viskas pareina. Radosi taip tasai pasaulio supratimas, kurs vadinamas materializmu. Vienok veikiai jis pasirodė netvirtai guldytas. Pradėjo skaldyties. O nūdien yra įvairios materializmo rūšys (Kaip kokią žinijos šaką koks mokslininkas tyrinėja, taip jam pasaulis kitoks pasirodo. O pagal tai jis ir žiūri į jį ir nori jį suprasti. Todėl tam, kurs pažįsta įvairių žinijos šakų sprendimus apie pasaulį, tasai išrodo margas kaip genys. Ir nenuostabu, kad vienam materija šis, kitam kits dalykas.).

Materializmas norėjo išrodyti, kad visas gyvenimas iš lengvo stojosi iš ypatingų materijos dalelių santykių, paveikslui, iš to, kad tos dalelės spaudėsi prieš viena kitą ir t.t. Ir buvo tikima, iš to pareina visi apsireiškimai, kaip elektrika, šiluma, šviesa, gyvybė, sąmonė, jausmai, geismai, mintys, tad ir žmoniškumo žymiai: teisingumas, kantrybė, meilė ir t.t.

Bet pasirodė reikalinga pirmiau ištirti, kas tai ta materija. Regima, pačios materijos nieks nepažįsta. Visuomet teapsireiškia tik įvairios ypatybės, ir pagal tai viena materijos rūšis vadinama geležis, kita — kalkis, kita — medis ir t.t. Todėl tūli mokslininkai ir sako materiją esant vien omenies dalyku. Vienas filosofas (Paul Deussen. Elemente der Metaphysik.) sako, materija tegali teisingai būti vadinama tat, kas erdvę pildo. Bet man rodosi, ji bus veikiau tat, kas verčia žmogų gyvenimą erdvingai suprasti.

Yra tokie sprendimai berods svarbūs tik manantiesiems ir išmanantiems. Paprastai kaip buvo, taip ir bus tikima materiją esant vien tai, kas gali būti sučiuopiama. O todėl ji skaitoma viena tik tikru dalyku, o kitkas, kaip gyvybė, sąmonė, jausmai, mintys, — antros eilės verčios dalykais arba ir tik materijos išgarais.

Tačiau ir menkas žmogus stato aukščiau už sučiuopiamus dalykus visa tai, kas yra, apskritai sakant, dvasiška. O visų brangiausi yra visiems žmonėms, kurie nors šiek tiek išvysta skirtumą tarp apsireiškimų, žmogaus sąmonė, išmintis, valia ir t.t.

Tuo tarpu atsirado visai naujas supratimas to, kas elektrika yra. Ir labai pažymėtina yra tai, jog negamino jojo mąstymai ir svarstymai arba gal spėjimai, bet patyrimai. O ir ne šičia tam rengiami bandymai, bet netikėtai, netyčiomis įspėti dalykai. Tarsi gamtos slėpiniai būtų laukę progos, kad galėtų žmogui atsidengti (Maždaug taip aiškina anglų mokslininkas Ch.R.Gibson savo rašte „Autobiography of an elektron“. Vokiečių kalbon versta mokslininko H.GGünther ir išleista su titulu „Was ist Elektricitat?“). O su kitokiu elektrikos supratimu tapo kitaip suprasta ir materija. Kaip žinoma, žinija mokino, būk materija susidedanti iš labai smulkių dalelių: dujų, arba atomų. Dabar sakoma, prie kiekvieno tų atomų priklausą dar mažesnių dujelių viena ar kelios, kurios neapsakomu greitumu apie atomą skriejančios. Tos dujelės vadinamos elektronais. Jie būk esą mažiau materiališkais negu atomai ir esą nešėjai to, kas elektrika vadinama.

Seniau buvo skiriama tarp pozityvinės ir negatyvinės elektrikos. Dabar tat kitaip išguldoma. Sako, ypatingomis priemonėmis galima esą kur nors sukaupti daug elektronų ir tuomi juos nuo kitur tarsi pavaryti. Materija be elektronų yra ta, kas seniau buvo vadinama pozityvine, o elektronų kaupai — negatyvine elektrika. Atomai turi ypatybę susitraukti krūvon, tarsi įsikibti į viens kitą, elektronai tąja nuo kits kito bėgti. Todėl lygsvara pastoja, kuomet elektronai su atomais susijungia, bet jiems esant skirtais, pasidaro įtampa, kuri elektriška įtampa vadinama.

Seniau mokslo buvo spėjama, kad anapus mums patiriamo pasaulio esama aitherio (eterio) jūrų. Kitais žodžiais: erdvė esanti pilna labai smulkios materijos, vadinamos aitheriu. O jame plaukia visi daiktai, visos žemės, planetos ir saulė. Ypatingos to aitherio bangos mums būk žinomos kaipo šviesa, aitherio nejudėjimas — kaipo tamsa. (Bet pastebėkime, koks tai stebuklas, kad tos bangos gali mūsų sąmonę pasiekti ir visus daiktus padaryti mums regimais, kadangi juos apšviečia, lyg čia būtų dvasiška galybė tarianti dvasiai.). Ir jis einąs per visus daiktus. Nesą vietelės, kur jo nėra.

Vis liko klausimas, kaip tas aitheris gali veikti į materiją, kad jis per viską pereina. Dabar, rodos, tai aišku. Elektronai tarpininkauja tarp aitherio ir materijos atomų. Jos lėkdamos sukelia aitherio bangas ir, atsitraukdamos nuo atomų ar vėl prisislėgdamos, juos pajudina.

Taip pastoja suprantami tūli gamtos apsireiškimai. Ir šiandien, paveikslui, mokslo sakoma, elektrika, šiluma ir šviesa turi tą pačią priežastį, būtent aitherio bangavimą. Kuomet tos bangos labai didžios, o ne per greitai siūbuoja, randasi elektrikos veikimas. Mažomis ir labai greitomis bangomis apsireiškia šiluma. O neapsakomai greitai supasi mažos aitherio bangos, kad išvystume šviesą. (Yra tai išrodymai mokslininko Heinrich Hertz.).

Į tą supimą įtraukiami ir materijos atomai, ir tada mes apie minimus dalykus ir patiriame. Bet mūsų materija šiek tiek ir veikia prieš aitherio judėjimą. Neperleidžia be kliudymų jo bangų. Visaip ji jas perkeičia. Paveikslui, šviesos spinduliai, nors lėktų jie tuo pačiu keliu aitheriui supant skersai prieš tą kelią, rodosi įvairiais siūbavimais: aukštyn-žemyn, dešinėn-kairėn, dešinėn-aukštyn, kairėn-žemyn ir t.t. Bet eidami, paveikslui, per stiklą, tik vienas siūbavimo būdas teperleidžiamas. Kiti stabdomi ir apreiškia šilumą. O ta taip apsireiškiančioji šviesa vadinama poliarizuota.

Bet palikime visa tai ir apmąstykime, koks pasaulio supratimas tuo paduodamas arba nors prirengiamas. Visų minimų bangavimų ypatybės išmėgintos. Bet jos neregėtos, neregėti yra atomai, elektronai, aitheris. Tie dalykai tik numanomi kaipo esami. Jie randasi anapus mūsų akių galybės. Joms jie neprieinami.

Taip šiomis dienomis Žinija visu atsidavimu bando ištyrinėti tai, kas anapus regimo pasaulio randasi. Kitaip sakant, mūsų pasaulis pasirodo dvejopas: regimas ir neregimas. O mokslininkai yra visą žvilgį ir visas jėgas kreipę į neregimąjį.

Ir ne vienas jųjų pradėjo abejoti apie regimo pasaulio tikrumą. Kas mums rodosi esamu, teesąs tik pasirodymas, nežinomo dalyko judėjimas. Atomų nieks nėra matęs. Ir fizikas J.J. Thomson, paveikslui, sako, kad gal visai to nei nesą, ką mes vadiname materija.

O dar kitas dalykas pasidaro išmanomu. Aišku dabar, kad minimi gamtos apsireiškimai nepareina iš to, ką paprastai materija vadiname, bet iš to, kas anapus jos yra. Elektriką, paveikslui, nepastoja iš mūsų materijos; ji yra apsireiškimas slėpiningo aitherio.

Bet elektrika, šiluma, šviesa tėra paviršutiniai gamtos apsireiškimai. Kur dar augmeniu gyvybė, toliau jausmai, geismai, sąmonė, mintys. O patys žmoniškumai! Aišku, jie pareina iš dar visai kitų visumos gelmių negu iš tų, kur aitheris banguoja. Tasai ir elektronai su materija tėra, taip sakant, pasaulio žieve. Ir toji tėra drobe visų tų esybių, kurios vadinamos augmenimis, gyviais, gyvuliais, žmonėmis.

Aukštesnieji apsireiškimai pareina iš gamtos vidaus pusės. Evoliucija nėra pastojimas to, ko nėra, bet apsireiškimas aukštesnių gyvenimo skyrių regimame gyvenime. Kitaip sakant, šisai gyvenimas turi iš lengvo taip prisitaikint aukštesniam gyvenimui, kad tam būtų galima šičia pastoti patiriamu.

Numanymas apie tai dabar kaip saulės šviesa pavasari liejasi per pasaulį. Ir mūsų laikas, kurs yra gamtos mokslo laikas, yra todėl kartu ir tikybinis. Ir vis daugiau pradeda prilygti anam senovės amžiui, iš kurio pasiliko mums aukščiausieji žmonijos mokslai. Tuomet tiesiog sakė, jog tai, kas regima, tėra maža dalis to, kas yra, materija su aitheriu tėra gyvenimo paviršius (Plačiau apie visa tai rašyta raštelyje: Vidūnas, Visatos sąranga.)

Anuo laiku būdavo ankštame sąryšyje su viens antru tikyba ir mokslas. Visa pažanga buvo tame matoma, kad kiekvienas apsireiškimas išmoksta tarnauti tam, kas aukščiau už jį. Ir žmogus težengia tolyn, tekyla pasišventindams tam, kas jo aiškiai prakilniu jaučiama. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912. — Kovo nr. — P. 1 — 6).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ELEKTRIKA IR MATERIJA