Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MAŽUMAS APIE EVOLIUCIJĄ

MAŽUMAS APIE EVOLIUCIJĄ

MAŽUMAS APIE EVOLIUCIJĄ

Sakoma, mūsų laiko žmonės, ypačiai mokslininkai, esą geriau negu senovės manytojai išvydę visumos vienybę. Nėra tai teisinga. Tik prieš tai, kaip visuma Europoj kelis šimtmečius atgal išmanoma buvo, mintis apie visumos vienybę dabartyje aiškiau šviečia.

Tačiau dar reikia daug lig tikros tos minties šviesos. Dar vien težiūrima į santykius viso to, kas po erdve tarsi išbarstyta yra. O reikėtų išmanyti ir tai, kas už visų pasirodymų randasi. Reikėtų išvysti visą plotį, kurs tęsiasi nuo regimybės neregimybėn. Reikėtų išmokti žvilgi kreipti nuo pavidalų į jų esybės pusę.

Seniau silpnučių buvo tikima žemę esant lėkšte, ant kurios užvožtas dangus. Tam prilygstančiai dabar imama būt viskas, kas apsireiškia, pareina iš regimos materijos, kuri esanti, kas rodosi, kad ji yra, būtent tokia lėkšta, jog vienas žvilgis jos gelmes pasiekiąs. O toj materijoj esanti visumos vienybė ir paduota.

Tik pastarais metais pradėta „gyvenimo žievė" geriau ištirti. Ir radosi supratimas, jog toji ne tokia lėkšta, kaip tikima. Einant iš regimybės neregimybėn, sužinota paprastoji materija, elektronai, aitheris. O tųjų veikimai į viens kitą gamina žemiausius gyvenimo apsireiškimus. Suprantamas dalykas, jog aukštesnieji, būtent augmeniu gyvybė, gyvulių geismumas, žmonių mintys ir t- t., pareina iš visai dar kitų neregimybės gelmių.

Taip pastojo numanoma, jog visuma turi gelmių, į durias akies žvilgis nenutenka. Tik dvasia jas regi, kadangi tos gelmės jos yra gyvenimo šalis. Dvasiškai manant, galima sakyti, jog pasaulis, einant iš neregimybės regimybėn, iš dvasios pasaulio materinin, susideda iš įvairių skyrių arba, jei norima, sluoksnių: dvasiško, minčių ir geismų gyvenimo skyriaus, pagaliaus iš augmeninio ir materialinio pasaulio, materiniam turint aitherio ir regimos materijos pusę.

Mokydavo taip senovės išmintingieji. O tačiau tuo jie neskaldė visumos. Sakydavo, vienatinė jos priežastis taip įvairiais gyvenimo skyriais arba pasauliais apsireiškianti. O ką vadiname materija, yra, taip sakant, sutirštėjusi dvasia. Visumos vienybė tuo buvo pilnai patvirtinta. Tik ji nesiliko tokia lėkšta kaip mūsų laiku.

Minimi visumos gelmių skyriai, nors jie skirti sąmonės rūšių skirtumais, nestovi už viens kito kaip sustingusios uolos. Visi jie yra gyvi. Ir gali būti sulyginami su bangomis galingos srovės, kuri pareina iš neapsakomų gelmių ir kyla į paviršių, į regimąjį, materinį pasaulį, visa tad vėl traukdama atgal aukštyn į tas gilybes, iš kurių ji pareina.

Kalbu tuo apie evoliuciją, kaip ji senovės šventuose raštuose išguldoma. Mintis apie evoliuciją yra antroji didžiųjų, kurios pradeda mūsų laiko žmonėms šviesti. Berods irgi ji minėtu lėkštumu tiktai, o tuo tarpu ir beveik vien mokslininkų tenumanoma. Vienok mažumą jos spinduliai pasiekia jau ir didžiojo šiek tiek pakilusių žmonių skaičiaus sąmonę.

Ir iš tikrųjų evoliucijos mintis labai yra svarbi gyvenimui išmanyti. Ji tiktai padaro galimu dalyku gyvenimą imti ne kaip kokį įtaisymą, kurs kartą atliktas, bet kaipo gyvą nusidavimą, arba „procesą“, kuriame žmogus savo buvimu, manymu, jautimu, veikimu dalyvauja.

Be to, evoliuciją gerai suprasti yra daugiau ir išmanyti visumos vienybę. Tik neužtenka tam manyti evoliuciją esant pavidalų apsitrynimu, pasidailinimu, tinkamesnių pasidaryti „gyvenimo kovai“ ir t.t. Pasiliktume tuo prie to paties lėkštumo, kurs tikėjo žemę esant lėkšte, ant kurios užvožtas yra dangus.

Pirmutinė sąlyga evoliucijai geriau išmanyti yra numanymas minėtų gyvenimo skyrių ir tai, kad jų jėgos sravi iš neregimybės gelmių paviršutinuman, jeib čia pasireikštų. Tarsi jos būtų bangos, bėgančios krantan ir tad grimztančios vėl atgal neregimybės jūrų gilumon.

Ir tik toms įvairioms bangoms veikiant, stojosi iš lengvo taip vadinamos gamtos valstijos. Viena banga gamino mineraliją. Prisigretinus prie jos kitai, aukštesnei, stojosi augmenija. Trečiajai sukilus gyvenimo gelmėse ir parėjus lig regimojo pasaulio, radosi gyvulija, o ketvirtai pradėjus veikti, susitvėrė žmonija. Todėl ir sakoma augmenį esant mineraliniu ir augmeniniu, gyvulį — mineraliniu, augmeniniu ir gyvuliniu daiktu, o žmogų — visą gamtą savyje suglaudžiant.

Nėra sunku tai išmanyti. Turint akmenėlį rankoj, aišku, jog jis tėra vienodas daiktas, nėra jame vidaus, nors jo esybė ir būtų gana slėpiningas dalykas. Visai kas kita yra žolelė. Neabejotina, už to, kas rankoj laikoma, slepiasi nesučiuopiamai tat, ką vadiname augmens ypatybe, augmens esybe. Gyvulys yra taipo jau pavidalas, kurs gali būti nutveriamas, toliau kurs yra augęs, tai esti kurs turi savyj augmens esybės; o tačiau tat, kas gyvulį padaro gyvuliu, yra visai kitas dar dalykas. Bet žmogus savo žmoniškumu pasirodo ir už gyvulį dar daug gilesnės kilmės.

Viskas auga iš vidaus. Iš vidaus pareina pavidalus tveriančioji galybė. Į vidų, į neregimybę, ji traukiasi ir vėl atgal. O ne tiktai minėta galia, bet ir visos tos, kurios reiškia taip gyvulijos, kaip ir žmonijos esybę. Tik jųjų nė viena negali pasidaryti mūsų pasaulyje nutveriama. Vien regimoji materija rankomis sučiuopiama. Visos evoliucijos bangos teapsireiškia per materiją ir kartu su ja. Todėl anos iš tikrųjų ir nėra prieinamos mokslui, kaip jis šiandien suprantamas, ir spėjama viso to neesant, kas nėra materiališka. Tik ta mintis pradėjo dabar labai prakiurti, ir pasirodo, jog ji apdengusi teisybę.

Ir labai svarbu apie evoliuciją dar vieną dalyką gerai išmanyti. Kiekviename pavidale randasi ne vien pasistengimas pastoti regimu, bet ir to pavidalo esybę apreikšti. Augmenyj yra tarsi noras pasirodyti augmeniu, gyvulyj — tas būti gyvuliu, o žmoguje — būti žmogumi. Ir visa tai palengva padaryti vis kuo aiškiau, tai esti iškilti iš ligšioliškojo savo apsireiškimo.

Visoj gamtoj pastebimas kilimas tobulybėn. Yra tat tikroji evoliucijos prasmė. Tuo pasirodo ir jos galia. Kiekviename pavidale toji veikia. Ir padaro, kad pavidalai tobulinasi, kad jų vidus pastoja pilnesniu ir gyvesniu, kad tobulesniame pavidale pradeda apsireikšti ir aukštesnė esybė ir t.t.

Taip evoliucijos galia yra iš tikrųjų vidujinė. Todėl likosi ji labai ilgai mokslo nepastebėta. O ir dabar tik vieni ir antri tekalba apie ją kaipo apie pavienių pavidalų veiklumą. Paprastai kitas dalykas matomas ir skaitomas evoliucijos jėga ir veikimu. O tasai turi būti ir suprastas. Nėra jis pašalinis.

Visu tuo, kas pasakyta, žiūrėjome į evoliucijos kaipo į srovę, tekančią iš dvasios pusės materijon, iš neregimybės regimybėn. Jos bangos apsireiškia gamtos valstijose ir pastoja numanomos pavieniuose pavidaluose. Juose matome žemesnes ir aukštesnes bangas veikiant, matome žemesnius ir aukštesnius evoliucijos laipsnius. Gyvybė spindi iš pavidalų visomis savo galiomis ir visais jų įvairumais.

O lygiai tat gamina gyvenimą, sutveria ypatingą veikimą. Pavidalai ir jų vidus padaro intekmes į viens kitą ir tuo tobulina viens kitą. Yra tos intekmes antrasis evoliucijos veikimo apsireiškimas. Lygiai antraip negu pirmasis jis kreipiasi. Veikia iš paviršiaus į vidų.

Akmuo veikia į akmenį, augmenį ir t. t. kaipo akmuo; augmuo — į augmenį, gyvulį, žmogų kaipo augmuo; gyvulys — į gyvulį ir žmogų kaipo gyvulys; žmogus — į žmogų kaipo žmogus. Ir antraip. Tik žmoniškasis veikimas negali pasidaryti žinomu akmeniui, gal mažumytį augmeniui, daugiau gyvuliui. Pilną intekmę tepadarys žmogus į žmogų. Vienat žmogus tegali žmoguje sužadinti, paveikslui, meilės patyrimą.

Bus berods skirtumų ir tarp žmonių. Žemas žmogus nepadarys tokios gilios intekmes į kitus žmones negu prakilnusis. Todėl žmonija negrimzta taip labai, nors yra žemųjų žmonių labai daug.

Begalinis yra tų intekmių įvairumas. Kad intekmes pareina beveik visai iš  paviršiaus, jos nesiekia giliai.

Bet jos labai smarkiai veikia į pavidalus ir žadina gyvybės pasijautimą. Imkime kad ir šaltį, šilumą, akmens kietumą ir t. t. Tokios intekmės tarsi prakiurina diegui kevalą.

Yra jos evoliucijos akstinai. Jie daug padaro. Ant žemo evoliucijos laipsnio beveik visa. Net ir žmonėms intekmės, kurios pareina iš paviršiaus, rodosi svarbesnėmis. Ir tūli vidujinio evoliucijos veikimo visai nepažįsta. Tačiau anos tėra pačios evoliucijos tik laikui sutvertos. Vidujinis jos veikimas, kaip jis yra pirmutinis, taip jis pasilieka ir paskutiniu. Ir pačiam žmogui, kuomet jis kiek jau iškilęs, pasilieka vidujinis evoliucijos veikimas pagaliaus vienu.  

PAAIŠKINIMAS

      Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912. — Balandžio nr. — P. 1 — 7).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MAŽUMAS APIE EVOLIUCIJĄ