Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS PAŽANGA IR JOS AKSTINAI

ŽMOGAUS PAŽANGA IR JOS AKSTINAI

ŽMOGAUS PAŽANGA IR JOS AKSTINAI

Pažvelgiant dangun, kur žvaigždės spindi, nematyti, jog jos vaikščioja. Reikia žiūrėti į padangius. Čia galima išvysti, kaip žvaigždės užteka ir antron pusėn nusileidžia.

Taipo jau nematyti, kad žmonės geryn eina, tik taip pažvelgus į gyvenimą. Ir kad pavienis žmogus pats save mėgina, nelengva jam numanyti, jog jis žengia tolyn. Tūli dargi nė nežino, kas žmogaus pažanga. Gal būti, jog nei to, kad žmogus žengia tolyn, kad jis turi žengti.

Norint įgyti kokį išmanymą apie žmogaus pažangą, reikia todėl žvelgti į žmogaus pradžią ir į jo aukštumą. Tik negalima tos pradžios ieškoti kokio pavidalo prasidėjime. Žmogus stojosi regiman gyvenimą n, kuomet kokiame gyvame pavidale sušvito savęs žinojimo kibirkštėlė.

Savęs žinojimas yra žmogaus žymis. Juo skiriasi žmogus nuo gyvulio ir kitų gyvių. Savęs žinojimas yra žmoniškumo pradžia ir pamatas. Ir jis spindi pasijautimu, manymu, valia. Savęs žinojimas stato žmogų tarsi anapus gamtos valdymo skritulio. Tik save žinantysis tegali savaip gyventi: jausti, manyti ir norėti bei veikti. Nebūtina jam, ką jo prigimtis, ta jam suteikta gamtos dalelė, jam liepia.

Bet savęs žinojimas nėra lygus visuose žmonėse. Tūluose jis vos tebrėkšta. Tiejie yra visiškai dar prigimties valdžioj. Kituose jis jau aušta kaip diena. Tiejie pradeda stengties prieš savo prigimties palinkimus ir kartais slinkiai turi kovoti su jais. Keliuose pagaliau savęs žinojimas šviečia kaip užtekėjusi saulė. Jie yra pilnai savo prigimties valdonais.

Žmogus yra evoliucijos laipsnis, bet kartu ir vienas jos veiksnių. O jis nėra tiktai tam veiksniu, kas žemiau jo stovi, bet ir savo draugams, būtent kitiems žmonėms. Evoliucija nepasibaigia žmonėmis, kokiais jie šiandien yra. Jų žmoniškumas turi tobulesniu pastoti.

Be to, kas drįstų sakyti, kad evoliucija pasibaigia iškilusiais žmonėmis, kad nėra dar esybių aukštesnio laipsnio ir už prakilnųjį žmogų?

Visko, kas esti, nematome. Dargi nei pačių savęs žinojimas nėra dalykas paprastojo tyrinėjimo. Jisai pareina kaip kokia šviesos banga iš dvasiškų visumos gelmių ir, apliejęs regimą gyvenimą, vėl grįžta į anas gilybes arba į aukštumas, iš kur jis kilęs.

Regimasis gyvenimas yra evoliucijos dirva. Visa gyvių srovė turi per jį plaukti, jeib pasiektų evoliucijos tikslą. Ir gyvenimas su visomis savo priemonėmis aiškiai atsiliepia į ateinančias sąmonių bangas. Tačiau jis būtų žmogui be naudos, jeigu jame nebūtų ir kitų žmonių. Tik žmogus tegali į žmogų tokią intekmę padaryti, kad jo žmoniškumas apsireiškia.

Bet paprastai neveikia žmonių esybės tiesiog į vienas kitą. Žmonių pažanga išaugino tam tarpininkavimo priemones. O tos yra kartu žmogaus pažangos atspinduliai (ne pati pažanga) ir jos akstinai. Žmogus, gyvendamas su žmonėmis, priverčiamas apsireikšti jaučiančiu, manančiu ir norinčiu. Tuo jo savęs žinojimas vis aiškesniu pastoja. Ir iš to, kad žmogus jaučia, mano, nori, išauga trys žmogaus pažangos atspinduliai ir reiškiniai, būtent tikyba, kalba ir dora. (Taip tvirtina ir mokslininkas W.Wundt savo rašte „Probleme der Volkerpsychologie“-Leipzig, 1911.).

Be savęs žinojimo nebūtų žmogaus pasijautimo, manymo ir valios, kadangi nebūtų jiems išeigos. Ir be tų pamatinių žmogaus apsireiškimų nebūtų tikybos, kalbos, floros. Tie trys dalykai yra tarsi po visų akių išdėtas žmoniškumas. Todėl, rodos, galima ir sakyti tikybą, kalbą bei dorą esant objektyviniu žmoniškumu.

Bet reikia suprasti, kad tuo manyta, kas paprastai tikyba, kalba bei dora vadinama. Iš tikrųjų jos trys yra vidujiniai žmogaus dalykai. Apsireiškimai tėra vidaus gyvybės ir galios žymiai. Tikyba todėl yra iš tikrųjų žmogaus pajautimas savo esybės ir kilmės. Kalba yra toks žmogaus manymo sušvytėjimas, kad tas gali būti išvystas ir kitų jam lygių esybių. Dora yra tokia valios galia, kad ji ir gyvenimo sunkenybes apveikia.

Ypačiai svarbu šitą išmanyti apie tikybą. Bet nėra tai lengva. Eina čia klausimas apie galutinį žmogaus evoliucijos tikslą. Žmogus, tai esti ta esybė, kuri žino save j esanti, turi tarsi susitikti su tuo, iš kur jos esybė pareina, tarsi savo kilmės priežastį išvysti. Tas susitikimas arba išvydimas būtų tikyba, o jai patirti reikalingas širdies, dvasios palinkimas ir galia, kuri vadinama tikėjimu.

Bet ta taip išmanoma tikyba nėra kiekvienam aiški. Iš tikrųjų viskas, kas esti, randasi tikyboj su viso pasaulio Priežastimi. Tik apie tai žinoti tėra galima tai esybei, kuri turi savęs žinojimo. Menkas toksai maža tiktai praneš žmogui apie minimą Priežastį. Kuomet savęs žinojimas daugiau šviečia, žmogus daugiau ir pajaučia apie ją. O iš lengvo jam bus vis daugiau patyrimo. Žmoniškoji evoliucijos banga nesustoja. Nuolatai ji kyla, nors labai kantriai, palengva. Ir nuolatai savęs žinojimą žadina gyvenimas ir visa tai, kas jame pačios evoliucijos tam sutverta.

Ant žemo žmogaus laipsnio visa jo sąmonė kreipiasi į paviršių, į regimąjį pasaulį. Ir tai, kas jo viduje yra, jojo vos pastebima. Todėl tad tikyba, kalba bei dora ir skaitomi paprastai visiškai paviršiaus dalykais. Ir lengva suprasti, kad taip tegali būti ant žemesnio pažangos laipsnio. Tik susitikdamas su regimu gyvenimu, žmogus išmoko pajausti, kad jis yra (ne kas jis). Ir iš to turėjo jam pareiti ir tas tikėjimas, jog jisai pats pareinąs iš regimo pasaulio. Ir viskas, ką jis daro, jeib apsireikštų, tegali kreipties į tąjį. Tik iš paviršiaus pareinanti visa pagalba, laimė, visas išmanymas ir t.t. ir tik prieš paviršių žmogus tegalįs apsireikšti jaučiančiu, manančiu ir norinčiu.

Iš tokio numanymo išaugo (Taip žiūrint aplamai ir vien iš paviršiaus į žmogaus pažangą.) objektyvinė tikyba. Taip radosi žmogaus omenyje vaizdeliai regimų daiktų, kurių dėl jis bandė apsireikšti ir kalbėti. Pagaliau iš žmogaus veikimo į žmogų, iš skausmų ir džiaugsmų, žmonėms draugiškai gyvenant, objektyviniai papročiai ir dora.

Vienat tokia tikyba, kalba ir dora tėra moksliškai ištiriama. Tik jos tegali būti mokslo, žinijos dalyku. Jųjų pamatas, kurs žmogaus viduje randasi ir tuo pasilieka, negali būti moksliškai tyrinėjamas. To dėka tuo mokslu ir nesirūpinama, ir vien žiūrima į tai, kas objektyviška. Tūli (Pav. mokslininkas W. Wundt.) todėl ir vadina tautos tikybą, kalbą bei dorą net tautos siela. Teisybė, ji čia apsireiškia. O tie trys jos reiškiniai stovi arčiausiame sąryšyje su viens kitu. Ir ta tauta turi pasilikti atgal už kitas, kuri negalėjusi savo tikybą išauginti arba, priimdama kitą, tąją savo būdui pritaikinti. Tai reiškia savo pažangai ją pasidaryti akstinu.

Tuomi turi būti ne tiktai tikyba, bet ir kalba bei dora. Jos yra evoliucijos auginamos, jeib jos jai būtų akstinais. Kaip, žiūrint į visą žinomąjį evoliucijos kelią, gamtos valstijos yra evoliucijos veiksniai, taip žmonijos pažangai tikyba, kalba bei dora yra jos vaisiai ir kartu jos akstinai.

Tikrai imant, tenusiduoda žmogaus pažanga jo viduje. Bet ji atsispindi objektyvinėj tikyboj, kalboj ir doroj. Šituose dalykuose galima todėl matyti evoliucijos kelią. Aiškiausiai tai pasirodo atsižvelgiant į tikybą. Pirmiau ji yra prisibijojimas ir todėl garbinimas kokio ypatingo daikto. Žmogus ant žemo dvasios laipsnio visiškai nenumano, iš ko jo gyvybė dera. Bet jam rodos, jog tat būti turi, kas labai ypatinga, baugu. O dargi kokiu regimu dalyku, kadangi tokiam žmogui visas gyvenimas, visa palaima rodos pareinanti iš regimų dalykų. Yra tai žmogus, kurs pažįsta tiktai kūno pajutimus. Savęs žinojimas visai su juo surištas.

Su didesniu vidaus praturtėjimu žmogus daugiau ir Pajaučia savo vidaus galias. Ir pradeda ieškoti už regimų dalykų neregimas galybes. Pagal tai pasidaro apie jas visokias nuomones ir pavidalus. Susimano pasakas. Tos tai , jam yra tikyba.

Dar žingsnį toliau, ir žmogus meta visa tai. Išmokęs savo proto, manymo ir noro jėgomis daugiau naudoties, jaučiasi jis daugiau iš dvasiškų galių gyvenąs negu iš paviršiaus. Ir pasidaro visokius išguldymus apie tai, bando savo išmanymus apreikšti visokiais veikimais. Tikyba yra tad pastojusi mokslu ir pasišventimo apeigomis.

Nepasilieka ta tikyba visuomet tokia jau. Naujos žmonių kartos taiso mokslą ir apeigas. Dargi nenoroms. Mokslas sutinka naujų žmonių supratimo jėgas. O kaip kas ką supranta, taip jis sako „mokslą“ mokinant. Įvairių amžių žmonės todėl tą patį mokslą įvairiai ir supranta.

Negalima šičia viso ko išdėstyti. Vienok tiek bus ir be to aišku, kad tikyba, kaipo mokslas, yra daug daugiau vidaus dalyku negu tikyba, kuri rišasi prie ypatingo daikto arba kuri apreiškiama kokiais pavidalais (stabais). Tikyba, kaipo mokslas, priverčia žmogų daugiau ir gyventi vidaus gyvenimu, ji jį tarsi atriša nuo paviršutinumo ir veda jį arčiau jo paties esybei, kreipia jo pastebėjimus į dvasios pusę.

Visai panašiai kaip tikyba išauga ir kalba bei dora. Tik tai lengviau suprasti. Kalbėdamas ir norėdamas žmogus kreipiasi į paviršių, į kitų žmonių pavidalus ir per juos — į žmones. O tuo kalba bei dora tarsi vis statoma po akių. Bet tikyboj žmogus vis daugiau pasilieka viduje, kuo daugiau jis kyla. Ne reikals todėl šičia kalbos bei doros augimą išguldyti. Svarbiau yra omenį kreipti į tai, kad visi trys žmogaus esybės reiškiniai kartu auga. Nėra iškilusios tikybos be atitinkamos doros. Ir antraip. Ir nėra prakilnios kalbos be aukštos tikybos ir doros.

Tik aiškiau save žinąs žmogus gali aiškiau ir jausti, manyti ir norėti. O kurs aiškiau jaučiasi, turi aiškesniu  būti ir savo tikyboje. Taipo jau, kurs stipriau mano, aiškiau ir gausiau ištaria savo mintis. Pagaliau, kurs tvirčiau nori, bus tvirtesniu ir savo doroj, savo veikime.

Bet ne vien todėl minimieji trys dalykai auga kartu, kad žmogaus esybė auga, bet ir todėl, kad viena padaro intekmę į kitą: tikyba — į kalbą ir dorą, kalba — į tikybą ir dorą, dora — į tikybą ir kalbą. Ir tai nėra abejotina. Aiškiausiai berods tai matyti atsižvelgiant į tikybą. Ji, kuri guldosi ant pamatinio žmogaus jausmo, būtent ant pasijautimo, priverčia žmogų aiškiau ir savo vidų apreikšti. Todėl galima būtų tiesiog sakyti tikybą gaminant kalbą ir dorą. O rimtai atsižvelgiant į žmonijos gyvenimą, negalima ginčyti, kad tikyba yra didžiausia gyvenimo galia ir žmonijos pažangos akstinu. Garsiausiejie žmonių darbai be tikybos visai negali būti manomi. Taip ir dora be tikybos nėra galima, kaip ji negalima be žmogaus valios, o toji — be žmogaus savęs žinojimo.

Tikyba, kalba bei dora nepadaro vien intekmės į vienas kitą, bet ir į pačią žmogaus esybę. Žmogus, pareidamas šį gyvenimą, tai esti užgimdamas, jau sutinkamas kokios nors tikybos, kalbos ir doros. Ir jis gyvendamas jas ar tobulins, ar darkys ir tuo pats žengs tolyn ar atgal.

Yra žinoma, kad protas lavinas žmogui kalbą išmokstant. Taipo jau žmogus išmoksta teisingiau ir tvirčiau norėti sekdamas doros reikalavimus. Tikyba, kaipo mokslas ir apeigos, neturi tikslo protą arba valią auginti, bet pirmiau žmoguje prakilnybės pajautimą žadinti. Iš to tad lengvai pasidaro šviesesnis išmanymas, tvirtesnė valia. Toliau tad žmoguje pasidaro tokia permaina, kad prakilnybė jo esybės ypatybė pastoja. (Plačiau apie tai vienu kartu „Jaunime“ negalime kalbėti.)

Žiūrint į tai, kaip žmogus sutinka tikybą, kaipo mokslą ir apeigą, jo pažanga dar kitaip apsireiškia. Paliekant neminėtu žemos tikybos žmogų, reikia sakyti, kad ant ypatingo kilimo laipsnio žmogus pradeda pajausti, jog tikyba negali būti tik paviršutiniu dalyku, kaip koks mokslas. Ir pradeda būti kalbama apie tikėjimą, kurs statomas šalia objektyvinės tikybos. O tik reiškia tai, kad žmogus savo esybėje yra kilęs ir pradeda ieškoti savo gyvybės sąlygą ir versmę. Ir iš lengvo jam tarsi švinta, jog taip vadinamoji tikyba, būtent tikybos mokslas, tikybos apeigos, tėra kelrodis į tikybą.

Akies mirksnis, kuomet žmogus tai numanyti pradėjo, yra labai svarbus. Jis parodo ypatingą žmogaus iškilimo laipsnį. Tuo akies mirksniu žmogus žengia iš draugijinio tikybos gyvenimo į saviškąjį. Jis pradeda pastoti dvasišku. Pradeda pats savo pažanga, „išganymu“ rūpinties. Ieško savo esybės šaknies.

Be kitų žmonių manymų ir išmanymų jis berods neapsieis. Bet visi tie tebus jam patarimai. Pačiame tikybos klausime jis bus sau vienas. Vienų vienas. Žino, jog pats turi suprasti sau kilimo kelią, turi nujausti evoliucijos srovę savo viduje ir į ją visu žinojimu stoties.

Ir po tikro širdingo ieškojimo žmogus tai ir suras. Bus tai užkopimas ant naujo laipsnio. Žmogus galės savo omenį kreipti į dvasiškas galybes. Čia jis pasijaus savo esybės šaknimis. Čia išvys savo galių, savo esybės versmę. Tikyba bus žmogui pastojusi susitikimu su pasaulio Priežastimi. Pradės tojoj sąmoningai gyventi. Ir iš to jam galingai atplauks išmintis, meilė, valios galia.

Nebžengs žmogus tad slankiai tolyn evoliucijos keliu. Didžiais žingsniais kils jis iš paprasto žmoniškumo. Jis kils, kadangi sąmoningai gyvens savo esybės kilmėj. Jo savęs žinojimas švies kaip užtekėjusi saulė. Ir vietoj būti pažangos akstinu tikyba bus žmogui jo amžiaus tikslu pastojusi. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912. — Gegužės nr. — P. 1 — 10). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS PAŽANGA IR JOS AKSTINAI