Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DRAUGIJA IR PAVIENIS ŽMOGUS ATSIŽVELGIANT Į PAŽANGĄ

DRAUGIJA IR PAVIENIS ŽMOGUS ATSIŽVELGIANT Į PAŽANGĄ

DRAUGIJA IR PAVIENIS ŽMOGUS ATSIŽVELGIANT Į PAŽANGĄ

Išmintingiejie iš pat senovės sako žmogų, tai esti jo esybę, pareinant iš dvasiško padėjimo į regimą materialinį. Čia jam susitverianti atitinkama prietaisą, būtent kūnas. O mirdamas žmogus tąjį paliekąs ir traukiasi atgal į dvasios gelmes.

Žmogaus pažanga turi būti tame matoma, kad žmogaus esybė kuo aiškiau ir galingiau apsireiškia šiame gyvenime. Tam ji turi augti, padidėti kaipo esamas daiktas prieš viską, kas materiališka, ką jis gyvenime sutinka.

Pareidamas į jį ir iš lengvo jame pabusdamas, žmogus randa aplink save visokių daiktų, kurie savo būdu veikia į jį, jį žadindami. Bet vyriausiai čia yra jo tėvai, yra žmonės. Pareidamas į šį gyvenimą, žmogus pareina į žmonių draugiją.

Ir ji tuojau veikia į jį kaipo žmoniška. Liejasi ant jo žmonių pasijautimas, jų protas bei išmintis ir jų noras. Motina kalbina ir šnekina kūdikį, bet jis žodžio nepasiekiamas. Vien tėvų esybė jam pastoja naudinga kaipo veikimas, aprūpinimas.

Bet iš lengvo, kūnui vis daugiau tinkamu pastojant, žmogus išmoksta atsiliepti į tėvų ir kitų žmonių intekmes. Jis ne vien auga kūnu, bet jis ir įauga į tas priemones, kurias žmonių pažanga yra išauginusi, jeib žmonės galėtų veikti į viens kitą. Kūdikis įauga iš lengvo į tėvų kalbą, tikybą ir dorą. Tuose dalykuose tie žmonės tad gyvena draugiškai. Ir čia vyriausiai vienas veikia į kitą, ir žmogaus esybė skatinama  apsireikšti ir per tai augti.

Kalba, tikyba ir dora yra tarsi išdėta draugijos sąmonė. Ją pildo ir šviesina arba tuština ir temdina ir nežiniomis kiekvienas. Ji yra kaip kokia prietaisą tam pasiekti, kas esti, kitaip sakant, prie teisybės prieiti. Ir iš tikrųjų turėtume kiekvieno žmogaus apsireiškimą branginti, ar šioks, ar toks jis būtų, kadangi ir jis, nors ir labai maža, prisideda prie apreiškimo to, kas esti. Draugijos sąmonė turėtų būti išmanoma kaip didis rinkinys teisybės spindulių. Ir pasidarytų iš to būtinumas kiekvieną žmogų su savo apsireiškimais atboti ir pakęsti. Bet antraip vieno vienintelio žmogaus išmanymą nepadaryti priverstiniu visiems.

Iš tikrųjų didžiajam skaičiui nežiniomis nusiduoda, kad visų apsireiškimai priimami. Laiko bėgyje vis nauji žmonės stojasi su savo apsireiškimais į draugijos sąmonę, į bendrąjį jų gyvenimo skritulį ir jį iš lengvo keičia. Laiko bėgyje pastoja kalba, tikyba ir dora kitokiomis. O pagal tai jos ir kitaip atsiliepia į ateinančias žmonių kartas negu j nueinančias.

Tas persikeitimas yra tikrybė. Vienok draugija su savo žinojimo saiku priešinas prieš kiekvieną persikeitimą. Draugija turi aiškų linkimą visa taip išlaikyti, kaip kas buvo. Draugija yra regimas, šiapusis dalykas. Jos žymis yra sunkumas, vangumas. Todėl ji nori išlaikyti, apsaugoti, sergėti.

Pavienis žmogus savo esybėje yra dvasiškas, anapusis dalykas. Iš jo pareina varančioji, keliančioji galia. Jis todėl stovi prieš draugiją. Iš jo pareina kalbos, tikybos ir doros taisymas arba ir griovimas. Draugija regimai nekenčia, kad kalboje būtų kas naujinama, kad tikyba ir dora būtų mainoma.

Draugija ir pavienis žmogus yra dvi priešingi jėgi. Bet abi yra labai svarbi. Draugija reiškia formą, pavienis žmogus — formos gyvybę. Kuomet forma viršų turi, pažanga, evoliucija stabdoma. Gyvybei viršų palaikant, forma sproginama. O be formos, be šio gyvenimo evoliucija negalima. Todėl labai svarbu yra, kad tarp tų dviejų jėgų pasiliktų pažangai naudingi santykiai.

Kalba netiktų silpniesiems kaipo pažangos akstinas, kuomet jos dvasia per daug lakiotų, žodžiai nuolatai būtų mainomi. Silpnučiams nebebūtų galima išmokt manyti ir savo protavimų apreikšti. Jie veikiai pasiliktų atgal ir susitvertų savo kalbą. Toks jau dalykas tikybos ir doros srityje.

Išmanykime. Kas paprasta, nespaudžia. Todėl kiekvienas nori savo smagumo dėlei pasilikti prie paprasto. Jis geis persikeitimo, kuomet tikės iš to jam pareisiant daugiau smagumo. Kalbai taisant, reiks mokyties. Todėl jos netaisys. Tikybai keičiant, atsiras abejonės. O tų žmonės labai bijos. Tik dora yra tarsi svarstyklė. Geismai, troškimai ją laužo, valia ir išmintis ją tvirtina. O todėl ji tai kyla, tai grimzta, destis, kokios gyvenimo sąlygos didina geismus arba žmogaus valią. Iš to pasidarys intekmės ir į kalbą bei tikybą. Kur geismai, karštumai didesni, protas apdrumsčiamas, išmintis visiškai apsidengia, ir kalba bei tikyba prapuldo savo šviesą ir gyvybę.

Žmonės, pareiną į šį gyvenimą, skiriasi pagal savo stovį į dvi dali. Žemo stovio žmonės tvirtina draugijos linkimą, aukštesnio stovio — pavienio pasistengimą, būtent keičiančiąsias jėgas. Pavieni žmonės todėl varys gyvenimą tolyn. Bet aukštai iškilę žmonės, kurie įaugs į draugijos sąmonę, parems tas jėgas, kurios tai draugijai reikalingiausios. Staigios permainos jie niekuomet nešelpia. Viskas, kas auga, auga iš lengvo. Gamta nešokinėja. Ir žmogaus pažanga yra gamtinis, nors dvasios dalykas.

Į ateinančias, užgemančias žmonių kartas draugija veikia savo priemonėmis, kaip kokia ji yra. Kuomet sunkumas, vangumas arba forma draugijoj viršų turi, ji savo kalbą, tikybą bei dorą vartoja kaipo privertimo įrankį. Draugija tuomet visiškai vyrauja ir valdo. Paviršius, materiališkumas yra jai svarbiausias dalykas. Tokia draugija tad pasilieka ant savo vietos. Ji žmonėse nežadina pažangos jėgų, bet jas slopina.

Silpniesiems ji vienok naudinga. Bet tiejie turi būti tokie žmonės, kurie stovi dar žemiau draugijos. Bet kad jų skaičius dauginas, suprantama, kad jie visą draugiją traukia atgal į žemesnį stovį. Todėl tos draugijos, kurios draugijinį principą padaro vyraujančiu, iš lengvo grimzta. Gyvybė, žmoniškumas turi iš jų dingti, turi mirti.

Kitokia yra ta draugija, kuri vartoja kalbą, tikybą bei florą kaipo dalyką, naudingą augančioms kartoms apsireikšti ir draugijon stoties. Nebus čia varžymo naujų jėgų. Bus laukiama, kad naujiejie žmonės naudotus draugijos priemonėmis ir jas dar pildytų naudinga, aukštesne gyvybe. Draugija bus teikianti ir imanti. Jos sąmonėj bus gyvybės, bus harmonijos. Ji bus tikrai žengianti draugija. Bus čia tinkami santykiai tarp pavienių jėgų ir draugijos ir tikra evoliucijos dirva. Bet tokia mūsų laiku tėra tiktai idealas.

Dar kita draugija vartoja minimas priemones kaipo rykus, pro kurias ji lieja į augančias kartas pilną ir aukštą žmoniškumą. Apie tokią draugiją kalbėti dar nėra laikas.

Iš viso to buvo matomas jau ir pavienio žmogaus pasielgimas prieš draugiją. Ir jis yra visoks. Paprastai augąs žmogus tiktai priima, kas jam teikiama. O tūli žmonės pasilieka visą savo amžių vaikais. Yra tai tie, kuriems kalba, tikyba ir dora, kaip jos draugijos sergiamos, dera pažangai. Tai esti tie dvasios apsireiškimai žadina jo savęs žinojimą. Ir pasinaudodamas jais, jis gali užtenkamai apsireikšti. Dargi jis sulyginamai daug pasikels, kadangi tų formų toli nepildo savo gyvybe.

Kits žmogus bus tas, kurs esamąją kalbą, tikybą bei dorą ima ardyti. Viską jis bando savaip taisyti. Ir reikalauja, kad visa draugija jo klausytų. Nors visame, paveikslui, atsižvelgiant į kalbą, taipo niekuomet nebus. Bet tikybos ir doros srityj randasi tokių perdykėlių. Suprantama. Be kalbos paprastai nieks negali veikti į kitus, apreikšt norėdamas savo manymą ir tikybą. O tad tikyba ir dora tokių žmonių griaujama. Yra tai žmonės, kuriems ne kitų gerovė, tai esti tųjų pažanga, svarbi, bet pačių mintys apie tikybą ir dorą, pačių linkimai ir troškimai. Be to, tiems žmonėms stinga išmanymo. Ne visuomet jie vien valdymo noro apimti. Gana dažnai jie tikisi kitiems gera išrodyti norį. Tik nemato, jog jų sumanyta gerybė toli dar nėra ir kitų geras.

Vėl kiti žmonės nori vien tarnauti draugijai. Kad patlab minėtiejie nori su prievarta kitiems gero suteikti, tad šie nori tai daryti savo vidų, savo gyvybę draugijai aukodami. Nėra jiems tiek svarbu, kad kalba, tikyba bei dora pastotų kitokia, kiek tai, kad jos gyvai veiktų į žmones, kurie į jas įauga. Tuomet tiktai tos priemonės pastoja pažangos akstinais.

Minimi žmonės ne tiek rūpinas, kad kalba, tikyba bei dora pasitobulintų. Daug svarbiau jiems, kad žmonės pastotų šviesesni, jų vidus pilnesnis ir skaidresnis, kad jie būtų tikybini ir dori žmonės. Tuomet savaime keičiasi jų kalba, tikyba bei dora.

Tokie žmonės ir nežiūri tiek intekmės gauti į kitus per kalbą, tikybą bei dorą. Jiems tai visai nerūpi. Jie savo gyvenimu be tyčia kreipiamo noro padaro didžiausią intekmę. Jų esybė yra tiek iškilusi ir galinga, jog ji tiesiog pasiekia kitų esybes. O ypatinga, tokius žmones pakenčia ir gana sustingusi draugija. Nesą vidaus gyvybės apsireiškimai, kurie nesipriešina priimtam mokslui, žmonių vis dar mylimi. Tiktai nežmonės gali ir tų nekęsti.

Kartais berods ir iškilusieji draugijos tarnautojai, kurie iš tikrųjų yra jų valdonais, priešinas ir prieš draugiją, prieš jos tikybą bei dorą. Bet nusiduoda tai tuomet, kad ji ir žemų žmonių pažangą stabdo. Tik labai retai iškilusieji žmonės vartoja ir prievartą.

Visi didiejie tikybos įsteigėjai yra taip tarnavę savo draugijai ir tolimesnei žmonijai.

Kad pagaliau klausime, kas naudingiau yra žmonių pažangai, draugija arba pavienis žmogus, tad reikės sakyti: ant žemo laipsnio stovinčiam draugija už visa svarbiausia. Tiktai jos globoj jis gali gana toli pareiti, pat lig to akies mirksnio, kuomet jis išvysta, jog tikyba nėra mokslas, bet vidaus susitikimas su savo esybės priežastimi. Toliau tiktai iškilęs pavienis žmogus bus jam naudingas. Nesą tiktai tas galės jam parodyti evoliucijos taką.

Bet kitame draugija ir labai gali nukrypti nuo savo uždavinio. Ji, kuri saugoja kalbą, tikybą bei dorą, per lengvai prieina prie to, kad ėmus jas kaipo tikslą, o ne kaipo priemonę žmogaus pažangai. Pavienis žmogus vis daugiau stosis prieš kitus žmones su savo gyvybe. Todėl, aplamai imant, pareina iš pavienio žmogaus daugiau raginimų žengti tolyn negu iš draugijos. O ant aukštesnio žmogaus pažangos laipsnio tiktai pavieni žmonės duoda viens kitam gyviausią pagalbą. Todėl ir žvelgiame pagarbindami į tikybų įsteigėjus. Tik tikybos mokslas niekuomet netveriamas pavienio žmogaus. Padaro tai draugija, pradėdama su keliais jos vedėjo žodžiais. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912. — Birželio nr. — P. 1 — 8). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DRAUGIJA IR PAVIENIS ŽMOGUS ATSIŽVELGIANT Į PAŽANGĄ