Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS PAŽANGA ATSIŽVELGIANT Į JO VEIKIMĄ

ŽMOGAUS PAŽANGA ATSIŽVELGIANT Į JO VEIKIMĄ

ŽMOGAUS PAŽANGA ATSIŽVELGIANT Į JO VEIKIMĄ

Žmogus yra sudėtinis dalykas. Tai išmanyti yra labai svarbu. Tūli gyvenimo klausimai tad tarsi savaime paaiškėja. O ne per sunku tai ir išvysti. Nuolatai tat apsireiškia. Už visa aiškiau, kad žmogus ką veikia.

Paviršiais žiūrint, šis veikimas tėra judėjimu. Juda kūnas. O jį judina prigimties galios. Jos sukeliamos visokių intekmių. Tokia gali būti jau ir koks pastūmėjimas. Tasai pareina iš paviršiaus.

Bet judėjimo priežastis gali pareiti ir iš vidaus. Nusiduoda tai, kad žmogus ko nori. Sakoma berods, kad žmogaus noro priežastis taipo jau regimame pasaulyje. Vienok žinoma, jog kiekvienas žmogus gali savaip veikti. Paviršiaus priežastys gali būti tos pačios, tačiau kiekvienas žmogus gali kitaip atsiliepti.

O šitas žmogaus paties nusprendimas, kaip kūno judėjimas nusiduoti turi, padaro jį žmogaus veikimu.

Aišku, kuomet žmogaus esybė yra daugiau augusi, tai esti kuomet žmogus pats pasirodo giliau jaučiančiu, skaidriau manančiu, tvirčiau norinčiu, tuomet daugiau galima kalbėti ir apie žmogaus veikim.

Menko augimo arba žemo dvasios stovio žmogus paprastai neveikia. Apsireiškia jo judėjimuose arba ir jo darbuose tiktai jo prigimtis. Sukyla koks reikalas, žmogus ir juda. Todėl toks žmogus yra ir labai vienodas, ir lengvai patenkintas. Nėra jame priešingumų. Sakoma todėl apie tokį, žmogų, kad jis nekaltas kaip kūdikis. Ir paprastai jisai vis linksmas. Tokiais dažniausiai pasirodo laukiniai žmonės.

Bet kuomet žmogaus vidus pildosi visokiais jausmais, patyrimais, mintimis, jo gyvenimas virsta ir kitokiu. Nebelieka vien prigimties judėjimu. Randasi tam akstinų jau iš jausmų, geismų ir minčių. O tarp jų stojasi ir visokie priešingumai.

Žmogus tad nebėra tokiu vienodu. Nebėra jis ir tokiu linksmu. Kūdikio dienos yra dingusios. Žmoguje eina kova tarp visokių intekmių, kurios nori valdyti prigimties jėgas ir judėjimus.

Su didesniu jausmų, geismų ir minčių skaičiumi auga ir proto galia. Ir veikiai jisai veriasi būti vadovu žmogaus prigimties judėjimui. Tuomet galima jau teisingiau ir kalbėti apie žmogaus veikimą. Bet kovos žmogaus viduje nesiliauja. Priešingai, jos dar painesnėmis pasidaro. Eina jos dabar dar tarp proto ir jausmų bei geismų.

Žmogaus amžius yra tuomet nuolatai puolimu ir atsikėlimu. Žmogus jaučiasi tai vyraujančiu, tai vergaujančiu. Ir tik keliskart taip padarius, kaip protas liepė, jam kitąkart lengviau protas sekti. Prigimtyj randasi paprotys.

Apsireiškia čia toks įstatymas: kas vieną kartą daryta, tai linksta atsikartoti. O taip nusiduoda gerame, kaip ir blogame. Todėl reikia labai saugoties pirmo veikimo. Bet ar žmogus norėtų, ar nenorėti, jis priverstas judėti, dirbti, veikti.

Jau ten, kur stojasi jausmų ir geismų kova prieš intekmes iš paviršiaus, pradeda žmogaus sąmonėj brėkšti numanymas apie tai, kas pikta ir kas gera. Bet tuomet pikta tėra, kas nesmagu, gera, kas smagu.

Kuomet protas pradeda vadovauti, tad bloga yra, kas nenaudinga, gera, kas naudinga. Bet veikiai pasidaro ir čia skirtumas. Pirmiau eina klausimas tik apie paties naudą, toliau jau ir apie kitų, būtent namiškių, genčių naudą ir t. t. Nors būtų iš to pačiam ir nuostolio.

Iš to sukyla nauja kova žmoguje. Veikti jis turi, ar jis norėtų, ar nenorėtų. Jo prigimtis jį prie to verčia. Bet ką ir kaip veikus? Vis iš naujo žmogus klausiasi, ar tai bus naudinga, ką veikti ketu, ar ne. O tai atsižvelgiant į save ir kitus.

Labai dažnai žmogus to atspėti nenujėgia. Ir seka kieno nors patarimą. Bet išvysta tada, jog negerai daryta. Kaip tuomet pasielgus? Be abejonės, reikia veikti. Paskui pasirodo, ar tai gera, ar bloga. Taip žinojimas randasi. Tik yra kartu ir augęs linkimas į atkartojimą negero veikimo. Ir stojasi nauja kova. Bet vis daugiau stiprėja tuo ir atsvėrimo galia, kuri pareina iš žmogaus esybės. Žmogus pastoja vis giliau jaučiančiu, giedriau manančiu ir tvirčiau norinčiu. Pastoja žmoniškesniu. Ir jo veikimai bus iš lengvo vis žmoniškesni, tai esti tikrai jo paties.

Tuo tarpu jam aiškėja skirtumas tarp žinojimo, koks jo veikimas būti turi ir koks jis iš tikrųjų yra. Ne kartą patsai mato, jog beveikiąs visai prieš savo išmanymą, prieš išminties, meilės ir skaistybės reikalavimus. Yra tai liudijimas, jog prigimtyj, jausmuose, geismuose ir prote yra dar per daug galių savaip veikti, savaip apsireikšti.

Aišku, kad tada patsai žmogus dar yra per silpnas pieš kitas jėgas. Ir būtina žmogui manyti apie tai, kaip savo galias sąmoningai stiprinus. Iš lengvo jos gyvenimo auginamos. Bet žmogus turėtų patsai tuo rūpinties. Ir yra tam iš pat senovės visokių patarimų. Sakoma, žmogus turįs kuo daugiau pasišvęsti aukštoms mintims, šventoms idėjoms, klausyties ir klausyti sąžinės. Bandyti vis daugiau pajausti Dievo va1ią žmoguje ir jai pasiduoti.

Tad žmogus iš lengvo vėl pastoja vienodu. Pastoja kūdikiu ir yra visuomet linksmas. Dingsta iš jojo priešingumai. Stojasi jame pilna harmonija. Žmogus iškopia iš prigimties vyravimo, iš jausmų, geismų ir proto valdymo. Jame išmintis, sąžinė vadovauja. Kiekviename jo veikime atsispindi grožybė, gyvena meilė.

Žmogus yra tuomet savo veikime tobula vienybė. Bet jis yra ir vienybėj su aukščiausiomis pasaulio galiomis, tai esti su pilnu teisingumu, tikrumu ir bekrašte meile. Ir todėl jo veikimas yra ir neapsakomai galingas bei intekmingas.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912.— Liepos nr.— P 1—5). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS PAŽANGA ATSIŽVELGIANT Į JO VEIKIMĄ