Ketvirtadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMONIŠKUMO SLENKSTIS

ŽMONIŠKUMO SLENKSTIS

ŽMONIŠKUMO SLENKSTIS

Note tūlų mokslininkų, gyvenimo pagrindas esąs materija su galia arba energija. Ir sakoma, nesą materijos be energijos ir energijos be materijos.

Pastarais metais pasirodė, jog materija virstanti po tam tikromis sąlygomis energija, o energija sustingstanti į materiją. Todėl būk reikia sakyti kažin kokį nežinomą dalyką apsireiškiant tai kaipo materija, tai vėl kaipo energija. Jis kaip tik ir minimas pagrindas.

Iš tokio to pagrindo persikeitimo pareina visi fizikos ir chemijos reiškiniai. Įstatymai, kuriais jie stojasi, žinijai pilnai pažįstami. Ir geras mokslininkas gali beveik be jokių paklydimų pranašauti, kas pasaulyj tose srityse turi nusiduoti, kuomet ypatingos sąlygos pradeda veikti.

Kitokie yra dalykai žiūrint tai, kas gyva vadinama. Čia mokslininkai nuolatiniame svyravime ir spėjime randasi. Gyvybė nėra nučiuopiama ir nėra tiesiog regima. Gyvybės reiškiniai nėra taip skaidrus ir apsakomi kaip materijos bei jos energijos.

Seniau buvo tikima, gyvybė tesanti tiktai ypatingas materijos ir jos energijos apsireiškimas. Nūdien labai garsūs mokslininkai mato tarp materijos bei jos energijos ir gyvybės neišlyginamą skirtumą. Gyvybės galia auganti nuolatai, materijos energija nuolatai mažėjanti. Tame, kas gyva, pasirodąs pasistengimas vis gyvesniu pastoti, tame, kas negyva, o sujudinta, kuo veikiau liauties judėjus.

Berods ir taip mokinantiejie mokslininkai tvirtina, būk visi gyviai: augmenys, gyvuliai, žmonės, skiriantis visiškai tiktai nuo negyvo pasaulio. Skirtumai tarp jųjų tesą tiktai tokie, kaip tarp vienos eilės vieno galo, jo vidurio ir antro galo. Tvirtinama gyvulį esant tiktai gyvesniu augmeniu, žmogų — gyvesniu gyvuliu.

Teisybė, kad nėra jau tikt taip pažvelgus aišku, kur augmenija pasiliauja ir kur gyvulija prasideda. Taipo jau tūliems nėra lengva išvysti skirtumą tarp gyvuliškumo ir žmoniškumo. Tačiau matyti kiekviename gyvulyj, jog vieni jo apsireiškimai turi buti vadinami augmeniniais, kiti — gyvuliniais. Taipo jau aišku, jog augmens pavidalas sustatytas iš ,,negyvojo” pasaulio materijos bei energijos, kuri savo būdu apverčia ir tvarko augmens esybė. O gyvulio kūne valdo gyvulio esybė.

,,Negyvame” pasaulyje nėra tiek įvairumo, kiek ,,gyvajame”. Įvairumas žymiai didėja kylant nuo augmenių lig žmonių. Tik įvairumas nesiranda vien pavidaluose. Žengiant aukštyn, žmonijon, reikia eiti ir gilyn. Įvairumas vis daugiau pasirodo gyvybėj, arba, dar geriau sakant, sąmoningume ir sąmonės turinyje.

Sako mokslininkai gyvybės žymis esąs jautrumas. Gyvas daiktas užgautas tuojau atsiliepia. Sis jautrumas labai didėja prisiartinant žmogaus laipsniui. Bet geriau pastebint, jis tikt yra kitoks gyvulyj negu augmenyj, žmoguje negu gyvulyj.

Rodosi, kad gyvulio jautrumas prasideda apsireikšti, kur aukščiausiasis augmeninis jautrumo laipsnis pasibaigia. O žmoniškasis vėl čia prasideda, kur gyvulinis pasibaigia. Todėl tūli ir mano, kaip tai buvo daroma ir senovėje: gyvulys esąs augmuo su gyvuliu, žmogus — augmuo, gyvulys bei žmogus. O kad nūdien tūli mokslininkai tvirtina gyvį esant mišriu dalyku, tad reikėtų išmanyti, jog augmuo sudėtas yra iš dviejų, gyvulys — trijų, o žmogus — iš keturių ypatingumų.

Maža yra, ką akmuo ir visa augmenija žmogui taria. Ir tam lygus yra žmogaus pasielgimas su akmeniu. Tikt labai iškilęs žmogus tenumano ir akmenyj esant tą pačią sutverimo galybę kaip visame.

Daug daugiau žmogui apreiškia augmuo. Tojo esimas yra jau visa pasaka. Ir žmogus atsiliepia į ją atitinkamu būdu. Bet ir su augmeniu iškilęs žmogus pasielgia kitaip negu žemasis. Daug daugiau jis atboja tojo gyvybę ir gyvenimą. Daug geriau jis pajaučia augmens ypatybes ir jomis pasidžiaugia.

Nesulyginamai turtingesnis už augmenį yra gyvulys. Įvairių įvairiausių smagumo ir nesmagumo jausmų jis sukelia žmoguje. Ne kartą žmogus su gyvuliu gyvena beveik kaip su sau lygiu. Gana dažnai jis į jį žiūri kaip į sau lygų priešą arba bičiulį. O gana dažnai žmogaus pasielgimas prieš gyvulį prilygsta visai plėšriųjų gyvulių pasielgimui prieš kitus gyvulius. Tik tame yra tikrai skirtumas, kad joks gyvėdis negali taip baisiai kankinti gyvulį kaip žmogus. Įrodo todėl, lyg iš tikrųjų žmogus būtų tiktai esybė, kurioje gyvulių ypatybės yra pasiekusios labai aukštą laipsnį, taip plėšime, kaip ir, priešingai, švelnume, bailume.

Bet yra ir žmonių, kurie regimai visai kitaip apsireškia gyvuliui. Jie nežiūri į gyvulį, tarsi gyvulio, bet žmogaus akimis. Jiems, paveikslui, brangi kaip kiekvieno augmens, taip ir kiekvieno gyvulio gyvybė. Netiki jie žmogų tam esant pasaulyje, jeib suvalgytų gyvulius, kad per daug neįsiveistų ir žmogų suėstų. Pajaučia jie gyvulio esybę kaipo jausmingą, nors ir ne taip giliai ir sąmoningai jaučiančią kaipo žmogaus siela. Saugojasi tokie žmonės kenkti gyvuliui, jį skausti. Žiūri į jį kaip į gyvenimo draugą ant žemesnio pažangos laipsnio. Ir pasielgia prieš gyvulį žmoniškai.

Ne kartą vienas arba antras yra jau matęs, kaip įnirtęs arklys spiria į žmogų, o žmogus, supykęs, kad gali apmaudu plyšti, muša gyvulį. O kadangi žmogus galingesnis negu arklys, turėdamas visokių įrankių arkliui kankinti, jis gali kartais ir apveikti įnirtusį arklį. Tik retai taip nusiduoda. Ir tikt tada, kad gyvulys mažiau gyvuliškas negu žmogus. Nesa, žmogui kankinant savo gyvulį, mes jo veikimą vargiai vadinsime žmonišku. Ir mūsų paveiksle regimai kovoja arklio gyvuliškumas su žmogaus gyvuliškumu. Paprastai tad abu didėja.

Taip tariamas išmintingasis žmogus kitaip pasielgia. Rodos, ir jame gali sukilti apmaudas, kuomet arklys jo neklauso. O apmaudas yra gyvuliškumas. Tik žmogus neprivalo jo atboti ir gali arklį nuraminti, jame sukilusįjį įnirtimą nutildyti arklį bešnekindamas. glostydamas, trumpai, į jį darydamas ,,žmonišką” intėkmę. Ir arklys pastoja paklusnus. Žmogus arklio gyvuliškumui neleido savo viduje sukelti gyvuliškumo. Likosi žmogumi.

O pažiūrėkime dabar, kaip žmogus pajaučia žmogų. Rodos, kiekvienas numano, jog, pajausdamas kito žmogaus esybę, jis nejaučia tiktai, kad čia yra kas gyva, kaip augmuo gyvas yra, ir ne tiktai, kad čia yra kas gyva ir jaučia bei geidžia ir pasibaisi, kaip tai daro gyvulys, bet kad čia yra toks jau, kaip jis pats. Žmogus, jausdamas kito žmogaus esybę, aiškiai patiria, jog tame kitame žmoguje yra toki jau vidaus gilybė kaip jame, yra toks jau nuostabus ,,a” kaip jame.

Žmogus nėra tiktai pasakėlė, nėra tiktai nusidavimas, bet tikra istorija. Arba, imdami kitą vaizdelį, jis nėra tiktai vandens duobelė, ne tiktai tvenkinėlis, bet šulinys, kurio vanduo neišsemiamas.

Sulyginant su kitais gyviais, žmogus yra bedugnis. Žmogaus esybė šaknėja neprimatomose gelmėse, ir, iš ten išaugdama, ji nuolatai yra turtėjusi. Jos turtas yra jausmingumas, sąmoningumas, sąžinė, yra galybė gyvenimui pasiaukoti.

Tik pasižiūrėkite į viens kitą. Kas būtų mums išrodęs tiek širdingumo, tiek meilės, tiek išminties, tiek teisingumo, kantrumo ir t. t., kiek tai yra padarę kiti žmonės! Ir ką galėtume taip širdingai mylėti, garbėj laikyti, kas galėtų taip gyvai išvysti mūsų teisingumą, mūsų doros apsireiškimus, kaip mūsų artimas, žmogus!

Berods galima sakyti, jog nieks mūsų taip labai ir negali įkenkti kaip kits žmogus. Joks gyvis neapkenčia žmogaus taip labai kaip jo priešas, žmogus. Nekanta tarp žmonių yra kartais gaisras, kurs lig dangaus siekia. Yra gana daug žmonių, kurie viens kitą veikia visiškai tiktai kaip gyvuliai. Tiktai tas jų veikimas yra smarkesnis, skaudesnis kaip gyvulio, kadangi jis padidintas yra žmogaus galiomis, bet žmoniško nieko nesako.

Bet žvelgdami į paprastą šeimynos gyvenimą, vis išvysime nors kiek žmoniškumo, kurį joks gyvulys apreikšti negali.

Vis dėlto tūli manys, jog, paveikslui, žmoniška motinos meilė tėra šiek tiek iškilusi gyvulio motinos meilė. Ir sunku yra iš tikrųjų tojoj pastebėti žmoniškumo slenkstis.

Senovės misterijų mokyklų, taip Aigipte, kaip graikų ir indų žemėse, buvo ypatingas mokslas apie žmogų skelbiamas. Buvo žiūrima, kaip nūnai tai jau daro ir Europos mokslininkai, būtent kaip į sudėtinį gyvį. Bet senovėj jis išrodė nesudėtas tikt iš dviejų dalių, bet iš daugiau.

Buvo pirmiau pastebimas žmogaus kūnas, kurs esąs nučiuopiamas, regimas, o kuris turįs ir neregimą, spindinčią pusę (Sulyg. lapkr. ,,Jaunimo” 1911 m, rašinį ,,Persikeitimai klausimuose pasauliui ir žmogui suprasti.). Tokiu būdu buvo žmogaus kūno dvejyba: materija ir energija, aiškiai išmanyta. Ir buvo sakoma, kad pagal neregimąjį kūną, kurs apsireikia tiktai kaipo energija, taisosi regimasis. Yra šita žinia sveikatos pataisymui ir išlaikymui labai svarbi.

Kaip antras žmoguje pastebimas dalykas senovės išmintingųjų ji buvo vadintas gyvybe, kuri materiją vartojanti ir tvarkanti pasinaudodama jos materinės energijos.

Žiūrint į šituo du dalyku kaipo į žmogų, jis tebūtų tik augmuo. Bet pastebėkime gerai: apie savo kūną, tą gyvenimo prietaisą, žmogus paprastai ne daugiau žino kaip apie kokio augmens kūną su jo gyslomis ir syvais. Bet tiktai kūną turėdamas, gali žmogus šiame pasaulyje pareiti į susisiekimą su kitais tame esančiais pavidalais.

Trečias dalykas, iš kurio žmogaus asmuo sudėtas,  yra  tat,  kame  nusiduoda  jo  pajautimai,  palinkimai, geismai ir troškimai. Indų. raštuose šis žmogaus principas vadinamas sanskrito žodžiu Kama. Yra tai gyvulių esybė.

Pati žmogaus esybė esanti trejopa, taip sakant, trejyba. Žymiausias tosios apsireikimas esąs tat, kas paprastai numanoma kaipo žmoniškumas, būtent manymo galia, valia, malonumas ir t. t.

Šitas žmogaus principas esąs dalimi maišytas su geismų principu. Ir tat galime vadinti žmoniškumo slenksčiu. Kuomet geismas viršų turi, smogus pasirodo gyvulišku. Jeigu daugiau apsireiškia manymas, valia, sąžinė, tuomet žmoniškumas žmoguje vyrauja.

Mažumą pamąstydami, išvystame, jog nūdien žmonės paprastai gyvena stovėdami tiktai ant žmoniškumo slenksčio. Retai kas tegyvena jau pačioj žmoniškumo šventykloj. Ko šių dienų žmonės ir nedarytų, vis jų veikimai kyla iš manymo, sumaišyto su geismais. Net mokslininkas, kurio darbas beveik vien sukasi manymo srityje, nėra be geismo, būtent garbės troškimo.

Visas šis senovės mokslas mums vienok nieko nepasakytų apie patį žmoniškumą, jeigu mes nebandytume jo išvysti žmogaus gyvenime. Gražiai šių dienų mokslas sako, kad gyvas daiktas tuo skiriasi nuo negyvojo, kad materiją savaip vartoja ir tvarko. Bet reikėtų matyti, kaip labai skiriasi ir gyvulija nuo paprastai gyvo daikto. Gyvulys šalia tojo apsireiškimo pasidaro dar tuo žymus, kad visa, kas jam tiktai tinka, savęspi traukia. Jis gyvena iš kitų gyvių. Tarsi kiti vien jam būtų sutverti. Visa materija, energija ir visa gyvybė, kurią jis pasiekti gali, tiesiog jame pradingsta. Tikt kas jam netinka, išmetama.

Tas pasirodo ir žmoguje. Tiktai jame toks būdas maišytas ir su kitu, visiškai kitokiu. Įsižiūrėdami į tąjį išvystame minėtam visai priešingą apsireiškimą. Pats žmoniškumas yra nusidalinimas. Jis nori visa, su kuo susitinka, netraukt savęspi, bet savo esybe peršviesti. Visame gyventi, visa nešti, visa laiminti, tai yra tikrasis žmoniškumo pasistengimas.

Paprastai kalbama apie svetnaudybę ir meilę. Kas per žmoniškumo slenkstį yra žengęs, pamiršta svetnaudybę, pamiršta save. Jis gyvena kituose ir kitiems. Jo esybė yra spindėjimas ir švietimas bei teikimas. O jis teikia kitiems žmonėms, teikia gyvuliams, augmenims, visam pasauliui savo esybę, savo dvasią, teikia jiems meilę. Žmoniškumas yra veiksnys visame gyvenime.

Berods nūdien jis dar nėra galingas. Nėra dar išaugęs. Ir tūliems toks žmoniškumas išrodo Dievybės reiškiniu. Tuo jis ir yra. Yra tuo daugiau negu visa kita gamta. Bet tikrojo žmoniškumo neišvysdami, toli dar negalime išmanyti ir Dievybės.

Žmoniškumas vos tebrėkšta. Žmonių daugis gyvena tik vis traukdami visa savęspi. Ir kartais rodos, jog ir visas pasaulis nepasotintų vieno arba antrojo geismų. Taip jie tik vien apie tai temąsto, kaip šį ar tą pasisavinus, šiuo arba tuo pasimėgus. Tikt kartais jie nudalina kiek ir kitiems. Tikt kartais suspindi jų akyse malonumo šviesa, širdingumo spindulys. O tai tik mažame namiškių arba genčių skritulyj.

Bet yra ir žmonių, kurie, visai save pamiršę, kaip koks šaltinis plūsta. Dalina savo išmintį, savo gyvybės pajautimą, tarnauja kitiems tvirta savo valia. Kad kiti pakiltų žmoniškuman, kad kiti peržengtų žmoniškumo slenkstį, vien tai jiems terūpi.

Nedaug jų sutiksime gyvenime. Bet kur jie, čia ir nuostabiai romu ir smagu. Tūli berods to nei nenumano. Nėra tai toks paviršutiniškas dalykas. Vienatinė sąlyga aukštesniam žmoniškumui išmanyti yra, kad patys pastojame žmoniškesniais.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912.— Rugsėjo nr.— P. 1—10). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMONIŠKUMO SLENKSTIS