Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PASAULIO SUPRATIMAS JR TIKYBA

PASAULIO SUPRATIMAS JR TIKYBA

PASAULIO SUPRATIMAS JR TIKYBA

Yra žmonių, kurie negali atskirti šių dviejų dalykų. Pavadina vieni platesnį bei gilesnį pasaulio supratimą tikybos griovimu. Kiti vėl tokį pasaulio Supratimą ima kaip kokią tikybą. O daroma taip todėl, kadangi nežinoma, kas tikyba ir kas pasaulio supratimas yra ir kaip tasai pastoja.

Pasaulis pildo erdvę. Jis veikia į mūsų akis, ausis ir t. t. Tikyba nieko bendro su tuo neturi. Jos dalykai nėra taip numanomi kaip pasaulis. Ir negalima apie tikybą kalbėti kaip apie regimo pasaulio daiktą. Tačiau yra tikyba svarbus patyros dalykas.

Atminkime savo sąmonę. Nepatiriame jos, žiūrėdami į tai, kas regima, klausydamies to, kas girdima. Sąmonę pažįstame be jokių priemonių, vien tuo, kad esame sąmoningais. O tikyba ne menkiau dvasios dalykas kaip sąmonė. Tikybą tiktai ir tepatiriame, kuomet ji mūsų sąmonę pasiekia.

Tame, kas lig šiol šičia ištarta, randasi pamatas pasaulio supratimui ir tikybai atskirti.

Kuomet mes tikybos dalykus statome į pasaulio daiktų eilę mes tikybos supratimą padarome visai negalimu. O pasaulio supratimą ir apdrumsčiame.

Visi tikybos svarbumai: Dievas, Išganytojas, Šv. Dvasia ir t. t., negali būti padaromi pasaulio dalykais. Ir negalima apie juos manyti kaip apie tojo daiktus. Bet tai paprastai ypačiai taip vadinamų tikinčiųjų daroma. Berods jie nežino, kad visus tuos svarbumus padaro kūniškais, kad jie yra tikri materialistai.

Pasaulio supratimas tesusisiekia su tikyba, kuomet statomas klausimas apie pasaulio pagrindą, apie pasaulio pradžią ir galą, apie pasaulio prasmę, reikšmę ir tikslą. Bet atsakymai į tuos klausimus toli dar nėra tikybiniai ir neprivalo tais būti. Antraip vėl nesiranda tie klausimai žiūrint vien pasaulį, bet kadangi žmogus žiūri į jį kaipo žmogus. Nesa žmogaus viduje mažiau ar daugiau aiškiai apsisako tikyba kaipo esamas dalykas.

Išmanydami, kas žmogus, kas jo esybė yra kaipo save žinančio asmens, mums tai bus aišku. Atminkime, kas jau seniau ,,Jaunime” rašyta, (Gegužės ,,Jaunime” 1912 m. rašinyj ,,Žmogaus pažanga ir jos akstinai”.) būtent kad tikyba prasideda žmogaus savęs žinojimui sušvintant. Bet dar geriau tai išmanysime, kuomet atskirsime pasaulio išvaizdą nuo pasaulio supratimo.

Pasaulis įvairiausiu būdu apsireiškia žmogui, padaro nesuskaitomų intekmių į jį. Bet, kaip žinoma, žmogus tikt teapima vieną dalį visų tų intekmių. Ta dalimi pasaulis jam pasirodo. Ir žmogus gali sakyti pasaulį turint tokią išvaizdą. Pagal jį žmogus pasidaro savo išguldymus ir savo pasaulio supratimą. Ir tuo tad vėl priima ir taiso viską, kas į jo sąmonę pareina.

Pastaru laiku pasaulis ūmai pasirodė kitokiu, ypačiai mokslininkams. Iš to stojasi nūnai ir kitoks pasaulio supratimas. Bet pasaulio išvaizda pasidaro kitokia ir tuo, kiek žmogus patirti įstengia. Jam tai daugiau galint, pasaulis kitokiu išrodo, mažiau — vėl kitokiu. Toliau taipogi bus visoks ir žmogaus pasaulio supratimas tuo, kiek žmogus įstengs suprasti bei išmanyti (Skaityti reikia, kas rašyta apie tai vasario ,,Jaunime” 1912 m. pirmame rašinyj [1].)

Po viso to svarbu ir šitą išvysti: pasaulio išvaizda neatveria tiesiog jojo vidaus, nepataria apie tąjį nepasako, kas pasaulio pagrindas, kas tai, kas visas tas nesuskaitomas apraiškas ,,viduje sulaiko”.

Iš pasaulio išvaizdos pasidarydamas pasaulio supratimą, žmogus žiuri į pasaulio paviršių ir nori jį visą išmanyti, savo kūno akimi pasiekti pasaulio vidų. Bet tai negalima.

Tuo tarpu žmogus pats pasaulio dalis. Tai, regis, visiems žinoma. Dar yra ir aišku, kad visų pasaulio gyvenimo apsireiškimų žmogus giliausias ir pilniausias. Taigi jame daugiausia turi būti ir to, kas pasaulio viduje yra. Ir iš to noroms ar nenoroms prisideda prie pasaulio išvaizdos visokie išguldymai.

Stovėdamas su savo vidumi arčiau pasaulio vidaus ir giliau visame gyvenime ir pagaliau todėl arčiau ir pasaulio priežasties, žmogus apie šitą esamą santykį turi turėti nors ir tik nujautimo, jei ne kiek aiškesnio išmanymo. O tas esamas santykis pats yra tikyba (Aiškinta tai plačiau gegužės ,,Jaunime” 1912 m. [2].). Galia, kuri kyla iš tojo pajautimo ir toliau iš to išmanymo, yra tikėjimas.

Aišku, kad žmogus turi kreipties į pasaulio išvaizdą, kuomet jam svarbus yra pasaulio supratimas. Ir paprastai žmogus tada kalba apie materinius dalykus. Tik reikėtų vis atminti, jog ir žmogaus vidus priklauso pasauliui.

Bet kuomet svarbūs yra tikybos klausimai, tuomet žmogus būtinai kreipti turi savo dvasios žvilgį į savo vidaus  panovartas.   Svarbūs  jam  turi  būti  dvasiniai dalykai. Regima, tikyba traukia žmogų visiškai į kitą šalį negu pasaulio supratimas.

Mūsų laiku tiktai tepradeda tai paaiškėti. Dar vis tikima tikybą tokiu jau būdu kitam suteikti kaip pasaulio supratimą, būtent į atmintį brukant mokslą, kalbant apie tai, kas kart arba kur nors buvo matoma, girdima ir t. t. O tikybos reikmės tegali būti patenkinamos žmogui sąmoningesnę padarant tikybą, tai esti jo viduje esamuoju dalyku. Kitaip ir plačiau sakant, reikia žmogaus viduje daugiau gyvybes sužadinti ir gilesnėse to vidaus gelmėse sukelti sąmonės šviesą. Bet tai nepadaroma atmintin kalamu mokslu, bet žmoniškumo auginimu.

Kuomet tai nepadaroma, žmogus pasilieka sublindžiuose kaip pasaulio supratime, taip ir tikyboje. Tik imkime paveikslą. Tikybos mokslai tvirtina kitą gyvenimą negu kūno esant už tąjį tikresnį. Tuo tarpu žmonės, nepastebėdami vidaus gelmių, tiki, kūnas, kurs tėra tiktai pasaulio paviršiaus krisleliu, būtinai turįs į dangų įeiti.

Arba imkime kitą paveikslą. Sakoma, Jėzus turįs žmogaus širdyje gyventi ir visą žmogų valdyti. Tūli gali apie tai ir kalbėti kaip apie tikrai esamą dalyką. Ir apsireiškia tai jų prakilnumu, jų ramybe ir širdingumu. Bet ne vienas jųjų ir sako, buk reikia pirmiau tikėti, kad koks Dievo sūnus gyvenęs žemišku žmogaus pavidalu ir t. t. Išeina iš to, jog Jėzus tikt tuomet tegalįs gyventi žmoguje, kuomet tasai apie jį ką bus išgirdęs, tarsi Jėzus tik žodžių garsais ir minčių spalvomis traukia į žmogaus širdį. O tai tėra iš tikrųjų tikt galima, kad Jėzus yra pasaulyje ypatingas, gyvas veiksnys, kurs iš dvasios gelmių pasiekia žmogaus sielą, kuomet toji tose gelmėse sąmoninga pastoja.

Todėl ir tie žmonės, kuriuose ,,Jėzus gyvas” yra, nekalba tiek apie jį kaipo apie tokį, kurs kartą ir kur nors gyvenęs yra, bet kurs visų arti, kurie į jį kreipiasi. Todėl tūli ir sako, jog Evangelijos nekalba apie dalykus, kurie kur nors ir kuomet nusidavę, bet kurie visuomet ir visur turi nusiduoti, jeib žmogus savo gyvenimo tikslą pasiektų. Todėl pagaliau ir visų tikybų moksluose, ar jie būtų krikščionių, žydų, budistų, brahmanų ir kiti, randasi tie patys pamokinimai, kalbama apie tuos pačius tikybos gyvenimo apsireiškimus. Tik reikia tuos mokslus mėginti ir nepeikti su pasididžiavimu pirm, kol jų nepažinus.

Kaip tariami ,,tikintiejie” savo drumstame tikybos ir pasaulio supratime paklysta, taip ir tariami ,,netikintiejie”, kurie atmeta visus tikybos dalykus. Paprastai tiejie teskaito esamu, kas regima. Kad tai visiškai paklydimas yra, matyti iš to, kad, nuosekliai tariant, jie tuo tvirtina nesamu savo sąmonę ir save pačius. Žievė jiems rodosi tikru, o ne daiktas, kurs ta žieve apklotas. Jie savo dvasią yra visiškai kreipę į pasaulio išvaizdą, supraskime, kaip jie ją apimti gali, kad nieko daugiau nebemato. Tačiau negalėtų jie gyvais ir sąmoningais būti, kad nebūtų jie nuolatiniame sąryšyje su pačia pasaulio galia ir gyvybe, su pasaulio pagrindu, su jo priežastimi. Joks žmogus negyvena savo galia ir valia.

Taip matyti, kad siauras pasaulio supratimas labai gali gadinti tikybinį gyvenimą. Bet suprantama taipogi, kad pasaulio supratimas bus drumstomas, kuomet į pasaulio išvaizdą įnešime tikybos dalykus, kurie niekuomet toj išvaizdoj nesiranda ir negali rasties. Antraip vėl platesnis ir gilesnis pasaulio supratimas gali labai naudingas būti tikybos tarpimui, o gyva, sąmoninga tikyba gali žmogui padaryti galima daug giliau įžvelgti pasaulio, visumos sąrangą. Bet apie tai nekalbu, bet paveikslą duodu.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1912.— spalio nr.— P 1—7)

1. Nurodomas straipsnis „Žmogaus žinojimo bei išmanymo sąlygos ir santykiai“.

2. Straipsnis „Žmogaus pažanga ir jos akstinai“ 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PASAULIO SUPRATIMAS JR TIKYBA