Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ SLĖPININGOJI APLINKYBĖ

MUSŲ SLĖPININGOJI APLINKYBĖ

MUSŲ SLĖPININGOJI APLINKYBĖ

Begalinė yra ta daugybė, kurią regime savo akimis ir girdime ausimis. Ir gana didė toji yra, kurią juntame, ragaujame, užuodžiame. Iš tikrųjų turtinga yra ta aplinkybė, kuri mums apsireiškia mūsų kūno prietaisomis.

Bet mes galime užmerkti akis. Galime kreiptiesi nuo savo ausių vartų. Galime liepti savo kūnui nebekalbėti mums apie tai, kas į jį veikia. Tačiau ne visumet atsirasime tuštume, tylume, tamsoj. Veikiai sukyla visokie jausmai, geismai, troškimai. Ir ne kartą pamanome, jog tai šešėliai buvusių patyrimų kūno pasaulio. Esą tai jo atgarsiai, jo atminimai.

Tiktai ramiau pastebėdami, išvystame, jog kitaip yra. Nusikreipdami nuo to, ką mums kūnas praneša, mes pasijuntame kitoj aplinkybėj. Ji taria į misų širdį. Ir širdis ją regi. Širdis ją girdi, ragauja, užuodžia ir junta. Jos pasaulis ta aplinkybė yra. Ir joje širdis su visomis savo viltimis, visais lūkesčiais, troškimais, su savo baime ir baisėjimais kvėpuoja ir gyvena. Šita aplinkybė apsiaučia kūno gyvenimo gyvius ir daiktus, ir tieji jo bangose plaukia. Ir kaip visi kūno pasaulio dalykai veikia į kūną, taip anie užgula širdį.

Todėl mums kartais taip ilgu, taip sunku, taip liūdna. O kartais širdis vėl gieda rykavimo giesmes. O tam, rodos, nėra priežasties. Regimasis pasaulis yra ūkanotas, kaip buvęs.

Ypatingas susimezgimas! Bet tūli kalba tiktai apie vieną pasaulį, apie regimąją kūno aplinkybę. O be minėto širdies pasaulio, yra dar kitų slėpiningų aplinkybių. Kad visai tyli širdis, tarsi miegota ilsis ir nieko negeidžia, nieko nebijo, tad atplaukia visai kitokie dar pavidalai žmogui. Plaukia taip, kaip baltos debesys tyrame ore. Yra tai mintys. Kartais vos viena po kitos pasirodo. Kartais jos kaip srovė liejasi ant sielos ir dingsta. Ir vos gali siela visa paregėti, visu pasimėgti. Bet vėl kartais tuštume beveik nyksta.

Bet ir šitas pasaulis nėra sau vienas. Yra jis susimezgęs su širdies ir kūno aplinkybe. Nors jis daugiau skiriasi nuo tiedviejų, vis dėlto jis turi gana daug sąryšių su jomis. Ir tūliems taipogi rodos, kad jis tiktai kūno gyvenimo atgarsis esąs.

Bet mūsų siela gali dar aukščiau pakilti. Ir gyventi skaidriausioj šviesoj. Aname visų amžių, visų esybių ir viso buvimo bedugnyj. Tik tam ji turi atverti akis. Tam turi jai akis ir ausis susitverti.

Yra tai slėpiningiausioji aplinkybė. O tik arčiausioji. Čia yra sielos, esybės šaknys augusios. Bet tą aplinkybę tik tie teregi, kurie save yra suradę. Maža yra tokių žmonių. Todėl bandykime nors geriau pažvelgti į žemesnes aplinkybes.

Labai prilygsta jos regimam pasauliui. Laukuose, tyriuose jos tuščios. Labai maža čia yra geismų, sulaukimų, minčių. Žmonės todėl čia ramesni, slankesni. Tarsi neturėtų įvairių jėgų. Lyg nebūtų juose to gero ir blogo, kurs kituose žmonėse gyvena ir juos veikti verčia.

Visai kitokios yra slėpiningos aplinkybės didžiose vietovėse. Nuolatai čia plaukia įvairus gyvumas aplink žmones ir per juos. Vienas jausmas veja kitą. Ir vos yra patenkintas vienas pageidimas, užgema kitas, daug gyvesnis, galingesnis. Nepasakysi, ko žmonės ir gali geisti bei norėti. Ko kitasis nei sapnuoti nesapnuoja, tai čia žmonėms yra dalykas, be kurio gyventi negali. Tikrai turi stebėtis, iš kur ir pareina žmogui jėgų visam tam ragauti ir ištirti. Rodos, kad žmogus tose vietovėse gudresniu pastoja. Viso ko jam „įpuola“. Dargi rangi galva sumano, kuo gali stebėties. Taip mintys čia per žmonių sąmones plaukia, kaip srovė — upės vagoj.

Tam atitinkamai žmonės ir gyvena bei veikia. Sakoma todėl, jog visoki blogi darbai nusiduoda didžiose vietovėse. Žmonės linkę čia prie viso, kas pikta. Bet yra ir antraip. Daug šviesių minčių čia gaminama. Mokslo sumanymai plaukia iš čia į visus kraštus. Ir kas moka žvelgti sielos akimis, regi, kad didžiosios vietovės yra kaip kokio gaisro vietos. Sukyla tamsūs dūmai. Žmonės akinami ir stumiami į nedorybes juodumus. Bet iš dūmų tarpo kyla ir liepsnos Ir šviečia toli į nakties tamsybes.

Didžiosios vietovės yra slėpiningųjų aplinkybių sūkuriai. Nėra čia sustatytos tiktai visokios trobos, visokie namai ir įvairūs žmonių darbai ir veikalai. Gyvi čia yra begalini troškimai, žaibuoja čia visokios mintys. Kitų pasaulių bangos čia sukyla ir daužosi.

Tik įsižiūrėkime į prastą žmogų, kurs augęs laukuose, kaimuose. Namie nieko nepamatęs, nieko nepastebėjęs, nuėjęs į didžią vietovę, tik dairosi, lyg būtų užninkamas. Lyg būtų dukart toks gyvas pastojęs. Ir neilgai trukus, jis yra kai kiek gudresnis, sukresnis, tvirtesnis, veiklesnis. Tarsi būtų į jį kas veikęs, kas prilygtų diegus gaivinančiam kvapui pavasaryj.

Visaip galima tai išguldyti. Vienok vis dėlto pasilieka teisinga, kad slėpiningosios aplinkybės galios mus gaivina ir naikina, mumyse žadina visokio gyvumo, mus vilioja, stumia, veria prie visokių apsireiškimų ir darbų. Ir sakoma, žmogus toks, kokia jo aplinkybė yra.

Tačiau yra žmogus pats tos aplinkybės tvėrėjas. Įžengdami į žmogaus gyvenimo kambarį, tuojau jaučiame, koks tas žmogus, kokius geismus, kokias mintis jis parsikviečia, palaiko, peni. Pasileidėliui gyvenus kokiam kambaryj vos kelias dienas, neregimos aplinkybės jį jau ir apsako. Atitraukia čia prakilnas žmogus, ir po trumpo laiko viskas kvepia prakilnumu. Skaisčios mergaitės kambaryje yra visai kas kita numanyti, kaip ištvirkusios moters gyvenamojoj, nors būtų toji kažin kaip gražiai išpuošta.

Taip žmogus tveria savo aplinkybę. Bet nežino tai visi. Nežino, kad jie tai daro, kad jie tai savo noru ir žinojimu daryti turėtų. Pasveikina tūlas pas jį įeinantįjį linksmai. Tačiau yra jo gyvenimo vieta kaip kokio plėšraus gyvulio urvas. Kitsai vėl priima svetį beveik rūstai. O jo namuose yra taip smagu, lyg būtai apgobiamas skaidrumo, šviesos ir palaimos bangų.

Ne tai yra svarbu, ką žmogus kartais, bet ką jis dažnai ir paprastai jaučia, geidžia, mano. Jis nors mažą tos slėpiningos aplinkybės skritulį ir vis su savim neša.

Kartą vienas prakilnas žmogus gyveno šeimynoj, kur nelabai geras buvo sutikimas. Bet iš lengvo ta šeimyna parėjo geresnį padėjimą. Ir ištraukus tam žmogui po kelių mėnesių, pasiliko šeimyna smagiausioj sandoroj. O tik maža tebuvo jis su tais žmonėmis kalbėjęs.

Žmogus yra nuostabi esybė. Tikras jis yra tvėrėjas. Jis tveria sau visokių laipsnių pasaulį. Ir jis gyvena savo skritulyje. Tasai toks didis ir toks turtingas, kokia šviesi ir skaidri yra žmogaus sąmonė. Prilygsta toji magnetui. Į ką ji kreipiasi, tą ji pritraukia. Taip sustato žmogus aplink save regimybėj savo aplinkybę. Bet taip jis dargi su didesniu lengvumu ir tveria savo aplinkybę širdies ir sielos srityse. Traukia jis į savo skritulį viso ko, kas temdina ir slopina jo sąmonę, ir traukia tai, kas ją švitina ir gaivina.

Aiškiai patsai jaučia, kas jam teikia gyvybę, o kas — mirtį. Žmogus žino, o ne vien iš papročio, skirti tarp žiaurių, baisių jausmų, geismų-troškimų, minčių ir švelnių, gražių, malonių, tvirtų. Iš lengvo vis aiškesnį ir gilesnį skirtumą padaro. Tiesiog regi, kaip jis miršta, kaip jo sąmonė temsta, kuomet jis traukia prie savęs žemybę ir nešvarumą, kuomet jis tarsi gamina bjaurius geismus, nedoras mintis. Sąmonės skritulys tuomet ir mažėja. Antraip, kuomet žmogus traukia savęspi aukštybę ir skaistybę, kuomet jis tarsi gamina gražius pageidimus, doras, skaidrias mintis, jo sąmonės skritulys didėja ir šviesyn eina.

Kas savo širdies skritulį pildo žiaurumu, vis daugiau atsiskiria nuo kitų. Ir geismų patenkinimai nesuveda jį arčiau su kitais. Nors kūnas su kūnu susisiektų. Į jo skritulį niekas neįeina. Jis tetraukia į jį, kas jį marina. Ir jo slėpiningoji aplinkybė yra tamsos ir mirties dauba.

Kitoks yra skritulys tojo žmogaus, kurs sukelia visa tai, kas gražu, teisu, dora. Į didėjantį jo skritulį stojasi ir didėjąs žmonių skaičius. Nors nebūtų jie jam su kūnu arti, tačiau jie yra jo artybėj. Jo sielos skritulys pasiekia jųjų skritulį. Ir nuolatai eina sielų spinduliai vienas kitą ir sveikina vienas kitą. Jaučiasi vienas kitam taip arti, kad nei joks kūno prisiartinimas jų negalėtų taip suvesti.

Gyvena jie arti esybės dugnui. Gyvena jie toj tvirtybėj, kurioj nebegali būti pajudinami. Todėl tokie žmonės gali stoties į kiekvieną skrituį. Nebus jie jo užgaunami. Priešingai, jie į savo aplinkybę veiks savo būdu, jie ją tvers savaip.

Visi žmonės tveria ją. Bet daugis jų tai daro, kaip jie raginami yra kitų tvertos aplinkybės. O daugis dar ir tik tesimėgsta žiaurumu ir stambumu. Dar jie savo skritulį vienu pasistengimu didina ir kitu jį mažina. Vienu noru atveria savo širdį ir sielą kitiems, kitu ją vėl kuo tvirčiau uždaro.

Ir taip tiktai lieka keli visoj žmonijoj, kurie yra pilnai valdovai ir tvėrėjai savo aplinkybės. Jie ją didina nuolatai. Nors pamažu. Ir taip iš lengvo auga ir kiti žmonės į skaidresnes aplinkybes, auga grožėn, teisybėn, malonybėn. Bet vis priešingai didindami savo tamsos ir nešvaros skritulius. O uždavinys visų žmonių yra tų kelių iškilusiųjų darbą šelpti. Kiekvienas turėtų, kiek tik įmanydamas, savo slėpiningąją aplinkybę skaidrinti ir šventinti. Taip jis taptų žmonijos veiksnys ir tarnas bei draugas didžiųjų žmonijos sūnų.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1913.— Birželio nr.— P. 1—7)

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ SLĖPININGOJI APLINKYBĖ