Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MOKSLAS — PAVOJUS

MOKSLAS — PAVOJUS

MOKSLAS — PAVOJUS

Rodos, kad lygiai antraip yra. Mokslas yra nauda, galia, šviesa. Tai mes, lietuviai, pastaru laiku ypačiai aiškiai turbūt išmanę esame. Labai dažnai skaitome ir girdime žodį „Švieskimės!“ Ir tuo norima pasakyti: „Įsiteikime mokslo!“

Mokslas tačiau gali būti pavojus. Žmogus, kurs linksta piktuman, daugiau piktų darbų padarys, kuomet jam tai gerai pasiseks. O pasekmingam darbui pirm viso mokslo reikia. Berods tokiu būdu gali ir šventi dalykai piktiems tikslams būt naudojami. Gaila, kad taip labai dažnai ir yra. Bet tai reikštų, kad ne mokslas yra pavojus, bet žmogaus linkimas piktuman.

Imkime kitą paveikslą. Yra žmogus, kurs pikta darytų. Bet jis tiki mokslu, jog žmogus po mirties bus skaudžiai baudžiamas už piktus savo darbus. Išgirdęs, tas mokslas esąs vėjai, o kitasis, teisybė, būtent kad nėra bausmės po mirties ir žmogui galima daryti, ko jis nori, jeigu tik žandaro nesuimamas, jis labai lengvai virsta tikru piktadariu.

Arba kits nelinksta tiesiog į pikčiausius darbus, bet jis nori duoti valią savo geismams ir troškimams. Tik jis nenorėtų, kad kiti žmonės jį peiktų. O jis žino, jog žmonės pasileidėlį, ir tokį, kurs savo staigumo nevaldo, niekšu vadina. Bet skaitęs kokį mokslą, jog visiškai nesą peiktina savo geismų klausyti, priešingai, tai esą žmogaus tiesa ir susivaldymas tik paikučių ir silpnųjų sumanytas, jis pradeda pasiduoti savo karštumams ir žūva.

Pikti darbai yra ne tiktai kitiems žmonėms, bet ir pačiam juos darančiam kenksmingi. Gyvenimą valdo neaplenkiamas įstatymas, būtent šis: kiekvienas darbas sušaukia savo atgarsį, geras — gerą, piktas — piktą. Todėl piktadaris visumet prieina blogą galą, nors kartais tai ir kažin kaip ilgai truktų. Ir nesunku piktadarį pažinti. Kurs dažniausiai [su] piktumu apie kitus kalba ir rašo negu su gerumu, negali būti geras žmogus. „Sąžinės graužimas verčia graužti.“

Toliau. Mokslas gali pavojus ir tuomet būti, kuomet jis žmogui nesuprantamas yra. Tiktai labai aukštos išminties žmonėms yra veik viskas suprantama. Jų išmanymo galia yra tokia skaidri, jog visa, kuo žmonės rūpinas, ką jie mano, ištiria ir sumano, apšviečia. Tik maža yra tokių žmonių. Kiti turi kaipo aklieji iš lengvo žengti tolyn, tarsi graibydami sau kelią surasti. Nuo savo vietos jie tegali į arčiausiąją žengti. Kitaip sakant: kiekvienas naujas mokslas tėra žmogui suprantamas, kad jis prisimezga prie mokslo, kurs yra žmogaus jau žinomas.

Berods galima naują mokslą į atmintį kalti. Bet jis žmogui tuomet neteiks šviesos. Jis jį tiktai apsunkins, jo sąmonę aptemdys, kaip skaidrųjį dangų — ūkana. Žmogus ne pagudrės, bet pakvails. Tai labai dažnai nusiduoda. Daug dažniau negu manoma. Yra žmonių, kurie labai daug mokslo turi. Tačiau jie yra kvaili arba kvaili pastoję.

Mokslo turėti ir išmintingu būti yra du visiškai skirtu dalyku. Žmogus su didžiu mokslu ir maža išmintimi visur kiša savo žinias, kur jų visai nereikia. Aišku, kad jis to nenumano ir savo mokslą dėvi kaip puikuojas naująjį drabužį. Bet drabužis nepadaro žmogaus prakilnesniu. Išmintis vien tegali būti žmogaus vertybė, mokslas — tiktai jo turtas.

Yra visokių mokslo šakų. Bet nelygiu stropumu jos ieškomos. Reiktų manyti, tie mokslai žmonių pirmiau geidžiami, kuriems suprasti juose randasi visos sąlygos. Bei visai nėra taip. Žmonės dažniau tų mokslų nori turėti, kurie jiems, rodos, atneš naudos. Ar jie jiems bus suprantami, ar ne, į tai visai neatsižiūri.

Ypatingas yra žmonių pasielgimas su doros ir tikybos mokslais. Kur iš jų dar tikima naudos turėti, čia žmonės jų ieško. Šiaip juos visai atmeta. Tačiau žmonės geriausią supratimą gali turėti lygiai tokiems mokslams. Žmogus savo žmoniškume turi tam geriausias sąlygas.

Tik tūluose žmonėse žmoniškumas dar giliai miega. Tūliems todėl dora yra, kas paprastai dora laikoma. Jie pasielgia vis atsižiūrėdami į tai, „ką žmonės sakys“. Ir jie dorai gyvena tiktai kitų prie doros verčiami. Jų pačių sieloje doros, išminties ir valios dar nėra.

Kaip „Jaunime“ jau ne tikt kartą aiškinau, žmogus yra sudėtas dalykas. Ir taip jis apsireiškia. Regimi yra materijos, kūno apsireiškimai. Žmogus yra su savo kūnu mineralų gamtos skyriaus dalis. Per kūną irgi kūnu apsireiškia augmens gyvybė: augimas, visokių jėgų srovės ir t. t. Per tuodu gyvenimo skyriu pasirodo ir gyvuliškumas: liuosas judėjimas, geidimas ir atsitraukimas, džiaugsmas ir liūdnumas, smagumas ir nesmagumas, baisumas, toliau minčių plaukimas ir t. t. Žmoniškumas randasi išminties, teisingumo, kantrumo, skaistumo, meilės, malonumo ir kitų. ypatybių apsireiškimuose.

Pažiūrėdami į žmones, vargiai pastebsime aiškiai žmoniškumo žymius. Jie paprastai tiktai kaip silpni diegai iš gyvuliškumo tekyla. Ir todėl doros ir tikybos mokslai nedažnai jų dėl ieškomi. O jeigu jie ieškomi, jie neieškomi tikru supratimu. Dargi rodos, kad tūli, kurie, kaip sakoma, yra apšviesti, rūpinasi doros mokslu juo savo nedorą norėdami apteisinti.

Nesuprasti doros mokslai yra jiems ir jau kitiems žmonėms tiesiog didis pavojus. Tai pasirodė 30—40 metų atgal ypačiai aiškiai. Pagarsėjo tuomet vokietis filosofas Nietzsche (Friedrich Nietzsche (ištark Nyčė), gimęs 1844 Vokios Sachsų provincijoj, buvo profes. Bazelio universitatės ir mirė 1889 ilgai ir sunkiai sirgęs, netyčia apsinuodijęs. Daug jis yra rašęs apie visokius filosofijos klausimus. Jo raštai dalinami tūlų į tokius, kuriuose jis labiau sako taip, o į tokius, kuriuose jis sako ne taip! Prie pirmųjų priklauso raištas: „Taipo tarė Zarathustra“. Jis yra ir garsiausias N. raštų. Nietzsche kalba yra, kaip sako, vokiečių kalbos žiedas. Nietzsche visumet rašo didžiu karštumu ir labai vaizdingai. Labai daug žmonių skaito jo raštus didžiu pasimėgimu. Misų laiku jie ypačiai Rusijoj praplito.) Beveik visoj Europoj, pirm viso, žinoma, Vokioj, buvo apie jo raštus kalbama. Labai buvo jų užimti jaunieji. Kartą beveik per visus raštus vokiečių kalbos plaukė Nietzsche vartoti žodžiai, kaip Didžmogus (Uebermensch) anapus gero ir pikto, dykųjų ir vergų dora, visų daiktų sugrįžimas, noras galybėn ir t. t.

Ir Nietzsche mokslas pastojo tūliems tikru pavoju. Pradėjo tuo mokslu gyventi, kaip jie jį supratę buvo. Rykavo,  kad  nors kartą žmogus,  dargi mokslininkas, o taip galingai ištaręs „drąsų“ žodį ir teikęs žmonėms liuosybės nuo varžančių doros įsakymų!

Vargšai žmonės! Nenumanė jie, kad jie gyveno tiktai savo geismais, o ne tuo mokslu.

Berods nėra lengva suprasti, ką Nietzsche pasakyti norėjo. Todėl jo mokslas gali ir labai pavojingas būti. Nietzsche raštus suprasti norint, reikia daugiau negu kitų rašytojų būdą, jo amžių, jo norus ir jo laiką pažinti.

Bet tuo tarpu apie tai nerašysiu. Užtekti turi kelios pastabos ir keli žodžiai, versti iš Nietzsche raštų.

Ne kart jis pats sako, kad rašąs tiktai tiems keliems, kurie nori iškilti iš paprasto žmogaus stovio. Tiejie turi tvirti, net kieti būti, bet prieš save. „Neseki mane — bet save patį, save!“ — tai žodis, kurį jis žmonėms prišaukia. Savo valios žmonės būti turi tiejie, kurie nori žengti aukštyn. O tokie žmonės yra tiejie, kurie susivaldyti gali, kurie nenusileidžia prieš jokį geismą ir ne prieš širdies minkštumą, kuomet tasai tvirtina žmogaus žemumą. „Žmogaus dykybė turi būti randama pilnoj žmogaus atsakomybėj.“ „Tu nori liuosas būti nuo bet ko. O reiktų klausti, liuosas kam?“

Nietzsche kartą rašo: „Iš tikrųjų aš tegaliu su tokiu žmogumi (jis atsižvelgia kokį H. von Stein) apie doros klausimus kalbėti. Iš kitų veidų tematau, kad jie mane visai apkreiptai supranta ir kad gyvulys juose džiaugiasi galėsiąs pamesti pančius“. Kitas jo žodis šis: „Dar tu nesi dykas, tu tiktai teieškai dykybės. Iškilti nori į dykąją aukštybę. Žvaigždžiunpi alksta tavo siela. Bet ir tavo piktieji linkimai trokšta dykybės. Laukiniai tavo šunys nori būti liuosi. Geismingi jie loja savo urvoje, tavo dvasiai norint savo kalėjimą atsiverti. Valdyties turi irgi dvasios dykasis. Giedra turi pastoti jo akis“. Ir vėl kitas žodis: „Ne tai yra prakilnojo pavojus, kad jis geras pastotų, bet begėdis, pašiepėjas“. „Karta. tikėjo žmonės būti didvyriais, dabar jie yra pasileidėliai. Bet meldžiu tavęs, tau tavo meilę ir viltį primindamas: neišverski didvyrio iš savo sielos!“ Kitam Nietzsche prišaukia: „Ar tu ir esi toks, kuriam jau buvo valia pabėgti nuo savo jungo. Tūlasis pametė paskutinę savo vertybę, kaip jis atsisakė tarnauti“. „Tam yra liepiama, kurs pats savęs negali klausyti.“

Kaip Nietzsche norėjo būti suprantamas, reiškia šis jo žodis: „Neginčiju, kaip savaime suprantama, kad daug veikimų, kurie vadinami nedorais, turi būti vengiami ir apkariaujami, taipo jau, kad daug jų, kurie dorais laikomi, turi būti daromi ir šelpiami, bet manau vieną ir kitą iš kitokių manymo pamatų negu lig šiol“. Pagaliau reikėtų dar ir žodį atsakyti į klausimą, kaip save apsaugoti, jeib mokslas nepastotų pavojus. Lengva butų pasakyti, jeigu galima butų be jokių, mokslų apsieiti. Bet tuomet žmonės nepareitų iš vietos. Kiekvienas turėtų ištirti, kas kitų seniai žinoma. O tai ištirti jam nei nebūtų galima. Mokslas būtinai reikalingas. Bet nieko nereikia priimti tiktai todėl, kadangi tai koks garsus žmogus, autoritetas, yra pasakęs. Visa reikia pačiam mėginti. O kur kas eina apie doros klausimus, čia reikia žiūrėti, ar sekimas to doros mokslo žemins žmoniškumą, ar jį aukštins. Betgi tai kiekvienas turėtų pajausti. Vargas tik su tais, kurių žmoniškumas dar nėra arba jau nebėra gyvas.

Bet apie šį klausima. gana dažnai jau tariau. Todėl baigsiu žodžiu: „Visa, ką jūs norite, kad jums žmonės darytų, tai darykite jūs jiems“.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1913.— Liepos nr.— P. 1—7). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MOKSLAS — PAVOJUS