Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANYTI—SUPRASTI—MYLĖTI

MANYTI—SUPRASTI—MYLĖTI

MANYTI—SUPRASTI—MYLĖTI

Paprastai žmonės tiki ta šviesa, kuria jie galėtų apsišviesti esant mokslo žiniose. Tačiau lengva yra numanyti, jog tajam visas mokslas yra be naudos, kurs neturi galios manyti ir suprasti.

Iš dviejų paikų žmonių berods tasai su mokslu bus tartum šviesesnis. Jo darbai bus tvarkiau daromi. Vienok giliau žiūrinčiam labai greit paaiškės, jog tas žmogus nedirba savo protu ir išmanymu, bet tuo, ką įkaltasis mokslas jam liepia daryti.

Mokslu jis pasitiki pats visai nesuprasdamas, ar tasai geras, ar blogas, paikas ar išmintingas. Ir ne tik vienas tokių žmonių dar tvirtina, jog žmogus negalįs nieko tikra apie kalbamuosius dalykus žinoti. Reikia sekti seną paprotį. Reikia daryti, ką autoritetas daryti pataria.

Be abejonės, tars kitaip tasai, kurs geriau ir giliau galės manyti ir suprasti negu kiti arba kurs tai daryti išmokęs bus. Iš tikrųjų tik tas tebus apšviestas, kurio galia manyti ir suprasti bus didėjusi.

Nedidėja ta galia jau tik tuo, kad žmogus mokslo žinias įsikala į atmintį. Jis turi savo manymo ir proto galiomis naudoties. Plačiai žinomas toks naudojimas yra suvaldymas visų vidaus turtų. O nėra tiejie tiktai mokslo žinos, bet ir jausmai, geismai, linkimai ir t. t. Toks valdymas, arba susivaldymas, yra priešingas pasileidimui. Doras gyvenimas yra iš tikrųjų paprastai geriausias būdas apsišviesti, arba, kas tiek jau, didinti savo manymo ir supratimo jėgas (Rašęs esmi apie tai plačiau rašte „Apsišvietimas“.).

Tik neužtenka tai. Žmogus turi išmokti ir gyventi visame, ką jis mano ir ką jis patiria. Šitas dalykas yra labai svarbus. Bet mūsų laiku maža težinomas. Senovėje apsišviest norintieji rūpinos vyriausiai tuo.

Buvo pirma norima, kad žmogus pats apsireikštų savo žodžiais, savo darbais, savo veikimu. Nūdien paprasta, kad iš žmogaus tik tai teapsireiškia, kas jam įpratyta, kas jam į atmintį įdėta, ką iš kitų pasielgimo jo veikimas atspindi. Toliau tad buvo pasistengiama, kad patsai žmogus jaustų save esant visame, kas patiriama, ir taip visa žinotų.

Šiuodu dalyku yra vyriausiuoju žmogaus apsišvietimo laipsniu. Visi kiti yra tiktai prietaisos, tarpininkai ir užbaigos.

Manymas bei supratimas yra vien apsišvietimo prietaisos. Bandykime tai išvysti. Tarp visų gyvių žmogus yra manytojas. Manyti yra vyriausias jo žymis. Regimojo ir neregimojo gyvenimo dalykus jo sąmonė atspindi. Ir norėdamas ar nenorėdamas, žinodamas ar nežinodamas žmogus tųjų atspindžius sulygina ir skirsto, suvokia, kame jie prisilygsta ir kame jie skiriasi, ir juos skaito. Tampa tie atspindžiai žmogaus sąmonėj tikrais, tarsi sustingusiais dalykais — sąvokomis.

Labai tvirtai nustatytos sąvokos yra tos, iš kurių žinija susideda. Nepatvirtintosios sąvokos naudojamos paprastame žmogaus gyvenime. Bet jos gyvesnės negu anos.

Yra žinoma, kad visas gyvenimas nuolatai keičiasi. Niekas nėra tas pats nei akies mirksnį. „Viskas sravi!“ Ir sąvokos keičiasi. Tik jų kaita turi kitokias sąlygas negu paprasto gyvenimo maina. Todėl sąvokos labai greitai nebepritinka tiems daiktams, po kurių veikimo jos sutvertos.

Bet žmogus lygiai naudojasi savo sumanytomis sąvokomis regimiesiems dalykams tvarkyti, kaip sako, išguldyti. Suprantama lengvai, kad neišeina čia daug gero. Dargi yra vyriausias klausimas žmogaus tuomet: kam tinka šis bei tas? Ir apie šviesos įgijimą iš to negali būti nei kalbos.

Sąvokas tverdamas, žmogus mano, jas naudodamas, kaip minėta, jis supranta. Manyti yra tvėrimo, suprasti — tvarkos darbas. Bet ir vienu, ir antru žmogus ritas su savo sąmone prie regimųjų dalykų. Jis savo siela žvelgia tiktai į jųjų paviršių.

Bet tokiu būdu negalimas gilesnis žvilgis į gyvenimą. Žmogus taip tegali sužinoti, kaip tasai išrodo, ne kaip jis iš tikrųjų yra.

O [su] tokiu darbu kaip tik vargsta mokslininkai. Ir pasekant kokią nors mokslo šaką, matoma, kaip joje nuolatai apdrožinėjamos sąvokos, kitos visai sutrupinamos ir metamos į šalį ir naujos dirbamos ir tvarkomos.

Gyvenimas tuo nepasirodo giedresnėj šviesoj. Ir visa žmonių pažanga taip moksle, kaip dailėj ir tikyboj nepareina iš tokio darbo, bet iš ypatingų akies mirksnių. Sako patys žmonės, patyrę tokius akies mirksnius: man sušvytėjo!

Iš tokio sušvytėjimo pareina kartais visam amžiui darbas. Naujos sąvokos tveriamos ir naujam dalykų tvarkymui jos naudojamos. Stojosi tokiu būdu, paveikslui, Newton (tart reik Njūtn) mokslas apie svarumą (gravitaciją ), Lamarko — apie pažangą (evoliuciją). Kalbama tad apie tokių žmonių „intuiciją“.

Tokie žaibai sieloj neatsitinka kiekvienam. Bet galėtų atsitikti. Žmogus tik turi bandyti būti visumet jis pats. Turi kiekviena proga vis save irgi teisingai apreikšti. Neatsižvelgti į tai, ką kiti sakys, kas vienam ar antram tiks, kaip vienas ar kitas taria ir daro, bet vien klausyti aukštesniųjų žmoniškumo sakymų, kurie jo sieloj suskamba. Kuriame tokių dar nėra, tas berods turi sekti prakilnius paveikslus. Iš lengvo tad jam ir anie atsiras.

Nūdien jau ir pradedama šį dalyką gana aukštai statyti. Mokslas prieš tai maža tesveria. Ieškoma, kad didis žmogus visuose savo apsireiškimuose butų visiškai jis pats aukščiausia prasme.

Kuomet žmogus stengiasi taip gyventi, iš lengvo jam atsitinka minėtieji akies mirksniai. Vis dažniau tad jam ypatinga šviesa nušviečia tai vieną, tai kitą gyvenimo klausimą. Ir taip žmogus šviesesnis pastoja.

Toks apšviestas žmogus aiškiai skiriasi nuo kitų. Jis gyvena daugiau dvasios gylybėse negu kiti. Ir veikiai pastebima, kad jis už kitus meilingesnis. Jis gali širdingiau mylėti.

Nereikėtų tai sukeisti su geidimu. Tai kas kita. Geidžia tie žmonės, kurie nėra šviesūs ir kurie viso to nekenčia, kas jiems nėra geistina.

Mylėt galėti yra žymis aukštai iškilusio žmogaus. Jis gyvena ne savo žmogystos paviršiuje, bet savo sielos gilybėje. O čia nebėra erdvės ir laiko tolybių. Todėl tokiam žmogui, kurs mylėti gali, gyventi galima visuose dalykuose. Todėl jis juos ir žino jų esybėje. Nežiūri jis į juos iš paviršiaus, bet iš vidaus, kaip jie ir apsireiškia iš vidaus paviršiun. Jis juose gyvena, kaip jis gyvena savo viduje. Ir pažįsta visus dalykus, kaip jis save patį pažįsta.

Toks žmogus yra tikrai šviesus. Jis turi tikriausiąjį ir tobuliausiąjį, žinojimą. Jis nemoka tiktai manyti ir suprasti, jis gali gyventi kito žmogaus sieloj, kito daikto esybėj, kadangi jis gali mylėti. Ir ypatinga, tas, kurs myli, nieko nenori, nieko negeidžia. Jis visko turi. Mylėti yra pilniausiu būdu žinoti. Ir viso gyvenimo vienybę pasiekti.

Pastaba. Jeib kartą ir pasakyčiau: šį rašinį parašiau pažindamas visą eilę garsių raštų ir mokslų, pav., Henri Bergson. Įvedimas į Metafiziką; Erdmann. Psichologija kalbos; Plato. Faidros; pasaką apie Dievaitį Theut ir jo išradimus.

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1913.— Rugpjūčio nr.— P. 1—6).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANYTI—SUPRASTI—MYLĖTI