Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LABAI MUMS REIKALINGA YPATYBĖ

LABAI MUMS REIKALINGA YPATYBĖ

LABAI MUMS REIKALINGA YPATYBĖ

Sakyčiau: turime išmokti džiaugtis gyvybe. Bet, rodos, tai mokame ir darome. Kad tik ateina pavasaris ir šen bei ten pradeda sprogti, žaliuoti ir žydėti, tuomet tikras džiaugsmas nušviečia mūsų veidus. Ir akys linksmu spindėjimu sveikina naują gyvybę. Paukšteliams sučiulbus, mes nutilę klausomės ir negalime atsigėrėti jų giesmėmis.

Nėra tada skirtumo tarp jaunųjų ir senųjų: visi mes galime džiaugties gyvybe. Nereikia tam nei mokslo: mokame ja džiaugties savaime. Tarsi būtų tai mūsų ypatybė, gal mums prigimta.

Ar tik ne iš to visa tai pareina, kad mes pavasarį esame tarsi kitokie negu kitais laikais! Kada gamta naujai pradeda reikšti savo gyvybę, tada ir mes jaunėjame, atsigauname. Mūsų kūnas, kaip ir mūsų siela, pildosi naujos gyvatos. Yra tai tikrai pritirta ir suprantama. Žmogus yra gamtos dalelė, todėl jis ir priverstas dalyvauti visame, kas gamtoj dedasi. Tik netilpsta visa jo sąmonėje, ir jis tiki sau gyvenąs nuo viso kito skirtu gyvenimu.

Taigi ir gana dažnai patiriame, jog kai kurie žmonės nesidžiaugia gyvybe. Ne vienas gal pasakys, kad jie ligonys arba net mirštami. Bet ne, ir tieji gyvena tuo laiku gyvesne viltimi, kada gamtos gyvybė naujai pražydi. Išimčių yra. Bet gana nuostabu, kad juos ir tuomet gaivina viltis, kuomet kūno gyvybė regimai nyksta.

Aišku, mūsų mintys, mūsų geismai ir jausmai verčia mus džiaugties ar nesidžiaugti gyvybe. Ir iš tikrųjų: ne ligonys, ne mirštami, bet visai kitokia žmonių rūšis nepažįsta minimojo džiaugsmo. Yra tai tokie, kurie kaži ko laukia iš gyvenimo. O šis to jiems neteikia, gal to teikti nė negali. Ko iš jo laukiama, tai siauras, silpnas žmonių geidimas vaizdina. Gyvenimas visai kitoks ir visai kita ką teikia ir turi teikti. Jis didis, platus, gilus. Kaip jūros, jis neša į kraštą savo turtus. Ir jis nepaiso to, ar mes jais džiaugiamės ar dėl jų nuliūstame.

Pačių žmonių gaminamos mintys, pačių maitinami geidavimai apkloja jiems visas gyvenimo brangenybes, kad jie jų nemato. Žmonės patys gaminasi tuos šešėlius, kurie silpnina jų džiaugsmo galybę. Ir jie tad nebemoka džiaugties gyvybe. Lieka jie suniurę ir žiūri į gyvenimą kaip į negyvybės ir mirties pasaulį ir skęsta savo menkume lygiai tuomet, kada visur gyvybė rykaudama sklinda.

Ypatinga, kad tokių žmonių skaičius nemažas. Tik įsižiūrėkime į juos, suskaitykime jų būrį Jis auga, didėja mums tai bedarant. Ir pagailau žvalgomės klausdami: kurgi tie dingo, kurie moka džiaugties gyvybe? Nėra jų matyti. Gal visai jų nėra. Žmonės beveik visi liūdi gyvenime, kruta ir vargsta be džiaugsmo, visa pastebi žlibomis savo akimis ir tam atitinkamai gyvena, darbuojasi, veikia.

Tikrai neprotingas yra žmonių gyvenimas. Bet nenuostabu. Kur yra tie, kurie matytų gyvybės jaunumą? O ką besakyti apie tai, kad kas išvystų vairiausias gyvybės rūšis, ne tik paprastuosius, bet ir aukštesniuosius laipsnius ir tųjų apsireiškimus! Todėl žmonės, norėdami gyvi likti, maitinasi nuodais; norėdami sveiki būti, tryškina į kūną visokius nešvarumus; norėdami būti mylimi, kitų nekenčia; norėdami išmanyti, kas yra gyvenimo pamatas, prasmė ir tikslas, beda akis į paviršiaus plėvelę ir dulkeles, rausiasi pelenuose ir t. t., ir t. t. be galo. Nėra tokio kvailo darbo, kurio žmogus nebūtų bandęs ir kuriuo nesididžiuotų.

Žmogus, kurs su visų laipsnių gyvybe stovi gyvenimo gilybėje, žiūri į pasaulį pro minčių šydrą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausią išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus, palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo. Jie kalba apie gyvybę ir ką ji jam teikianti. O jis pats klausos, tyli ir kenčia. Ir pats vis dar didina savo vargų kalnus. Ir vis mažiau testengia, temoka džiaugties gyvybe.

Bet yra ir tokit žmonių, kurie žvelgia į gyvenimą, o iš jų veido ir akių spindi džiaugsmas. Nors kartais ir rieda ašarėlės per veidus, nors kartais supyksta ant priešininko, o vėl betgi šypso ir juokias, ir yra meilingi visiems. Vienok matyti, ne vienas jųjų vos ne vos tenori pilnai prisivalgyti. O drabužėliai visai garsiai rėkia, jog draugas to žmogaus, kurs juos dėvi, yra nuolatinis skurdas. Tačiau tie žmonės džiaugiasi gyvybe, ir jiems praeina valandos, kaip kad tosios būtų pilnos palaimos. Tie žmonės — tai veik kūdikiai.

Dalykas toks. Jie dar negyvena tuo, ką jiems vaizdina troškimai. O jei taip, tad vaizdinimai yra jiems jau ir patenkinimas. Nereikia jiems kūno erzinimų. Jie gyvena dar visai savo kūnu, savo širdies ir sielos gyvybe. Ir tokiu būdu jų gyvybė yra didesnė už jų geismus, troškimus, mintis. Ir todėl jie jaučia, numano ir regi gyvybę daug geriau negu kiti ir gali džiaugties gyvybe. Iš tikrųjų: kūdikiai yra tuo žvilgsniu didi. Jų vidus nėra painus. Jis yra vienodas. Ir tokiu vidumi jie patiria gyvybės apsireiškimus: jie priima juos be jokių tarpininkų — tiesiog. Ir todėl jie džiaugiasi jais, todėl jie sunkinasi gyvenimu dar mažiau, kada jis esti jau labai sunkus. Ir vis iškopia jie iš jo. Ir vos naujai apsisako gyvybė, kūdikiai ją sveikina kaip kokį palaiminimą tikru krykštavimu.

Gyvybe džiaugties tegali didieji žmonės. Tokie yra kūdikiai. Didi jie yra palyginus su tuo, ko jie geidžia, nori, prašo. Nors ir kaži ko jau norėtų. Be abejo, užaugęs žmogus yra paprastai didesnis; nekalbu apie kūną. Užaugusio ir kūno, ir širdies bei sielos gyvybė yra stipresnė, didesnė. Tačiau ji maža prieš tai, ką jis pats yra pasigaminęs ir kur jis bando priimti gyvybės apsireiškimus.

Bet nėra tai būtina. Jis gali būti, kaip kūdikis, didis. Jam tereikia norėti, tereikia sielos elastikos, tereikia tvirtos valios. Mesti gali kiekvienas, kas jį spaudžia. Ir tuojau visa kitaip išrodo, ir tuojau jis didis palyginant su tuo, kas jį sunkina. Tik mėginkime tai nors kartą padaryti. Tuojau visas pasaulis šviečia ir spindi. Mes galime išmokti didi būti ir galime išmokti gyvybe džiaugties.

Kam aš visa tai aiškinu? Nėra tai „mokslinga“. Tiesa. Bet daugiau už tai: yra tai galės šaltinio parodymas. Ir mums tai labai reikalinga. Mūsų tautos padėjimas labai sunkus, ir mes jame skurstame, dar kits kitam didindami sunkenybes. Berods mūsų tautos gyvybė kyla kaip koks tvanas. Visaip krutame, dirbame. Visur tautos dvasia pradeda spindėti iš nesuskaitomų žiedų. Visokiais raštais vis plačiau ir vis dažniau reiškiasi mūsų norai, mūsų viltys, mūsų manymai ir išmanymai. Betgi ir mūsų žemumas, žiaurumas, blogumas, neteisingumas, mūsų melai ir nedorybės auga kartu su mūsų prakilnybe ir didybe.

Tai ir norėtume džiaugties tuo, kas gera, o tai jaučiamės įsiausti į visokias tamsiųjų. manymų skraistes ir nieko gražaus ir gero nebematome. Kiti gi dar primeta jų mums ant akių su savo pagyrimais ir nutarimais, su savo gudrybėmis, su savo neapykanta, su savo kvailumais ir niekingumais. Kritikuojame, peikiame, mokome, giriame, įtariame ir t. t. Ir nėra tikro džiaugsmo. Nėra paties gaivumo ir nėra to visam mūsų gyvenimui. Pradedame net skursti, vargti nuolat rugdamies, girdamies ir išsipeikdami.

O dabartinė mūsų, gyvybė lygiai kito ko iš mūsų reikalauja: džiaugties ja ji prašo. Ragina nusimanant dalyvauti jos bangavime ir nusimanant alinti visa, kas mus slegia. Neturėtų būti abejojimų, ar mes tai ir galime. Nors numatytume, kaip išeiti iš paprasto vargo ir skurdo, nors griūtų ant mūsų visokių nelaimių, visokių eibių — mumyse teturėtų suaidėti vienas šauksmas, kada mes patys kenčiame: O kas tai? Niekai! Visas gyvenimas yra kupinas skausmo ir džiaugsmo. Bet visa tai kaip tik apsako didį, galingą ir amžiną gyvybės jausmą. O gražus jisai be galo su savo skausmu ir džiaugsmu ir savo prakilnumu.

Tik kad kitas kenčia, skursta ir vargsta, neturėtume taip manyti. Bet jam negalime kitaip padėti, kaip kad patys linksmi kildami iš to, kas mus žemina ir spaudžia. Nemanau, kad iš gailesio turėtume sutirpti. Priešingai. Reikia kritikuoti, barti, peikti, kits kitą mokyti. Bet reikia tai daryti didžiai, atsižvelgiant į platųjį gyvenimą. Tad iškilti ir kitus iškelti iš tų sunkenybių, kurios mūsų darbų yra patiektos.

Didi turime būti, turime išmokti būti didi. Tuomet ir visi mūsų padėjimai bus kitokie. Ir visas mūsų gyvenimas iš menko virs didis. Sielos ir dvasios didybė — tai kas mums reikalingiausia!  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Vairo“ (1914.— Nr. 1.— P. 12—13). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LABAI MUMS REIKALINGA YPATYBĖ