Trečiadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUMYSE YRA GALĖ

MUMYSE YRA GALĖ

MUMYSE YRA GALĖ

Maža žmonių tai težino. Vos vienas ar antras tenumano, jog jo siela yra nuostabių galingų jėgų versmė.

Nėra todėl daug tokių, kurie tai apsakytų žmonėms. O jeigu kas noris tai ir daro, vos keli jo klausos. Daugis dargi kaži ką prasimano apie pranašą. Tarsi jis kaip koks kietsprandis tenori, kad jojo butų žodis ir tiesa.

Todėl taip ir vargstame. Visas savo gales beveik tevartojame savo silpnumui didinti.

Tiktai pasiskaitykime savo raštijoj. Pasirinkime kokią nors jos šaką. Kuone visur numanysime, jog mūsų rašiniai yra mirkę silpnume.

O yra mūsų gyvenime tikrai ir drąsos, jėgų, net didybės. Gana dažnai galima tai pastebėti. Net prastuose žmonėse. Tik apie tai niekas beveik nerašo.

Kuomet kartais drąsa giriama, matyti, jog tuo vadintas pakvaišimas, kurs kaktą susikūlęs yra ją daužydamas į uolą. Taip sukeičiamas didžiausiasis silpnumas su gale.

Tur būti mūsų prigimtyj silpnumas, augintas jau mūsų tėvų ir protėvių. Sukrauti jojoj visokie skausmai, vargai, kenksmai, supiltos ašaros ir raudos. Jose nuskendusios yra mūsų jėgos. O kad mūsų kas rašo iš širdies, tad visos tos mūsų prigimties galės skamba kaipo dejavimo ir nuliūdimo, nusiminimo varpai.

Yra iš tikrųjų taip, kad mes kiekviena mintimi, kiekvienu jausmu, linkėjimu, alkimu, geismu bei troškimu taisome savo prigimtį ir gyvenimą nuo pat užgimimo lig mirties. Mūsų jėgoms: manymui, norui ir jausmui pasidaro tuo tikras krypsnis. Tasai tad velka su savimi visą žmogų su visais jo veikimais, su visu jo prityrimu.

Ir nesitikėjimas bei abejonė savimi ir kitais, vangumas, bailė, liūdnumas, niekumas, melas, nešvarumas, žemumas ir t. t. yra to krypsnio žymiai.

Būtina jau labai, kad liautumės šito krypsnio vagas gilinę. Ir laikas iškilti visiškai iš jų savo sielos drąsa ir linksmumu.

Tik tam reikia priemonių. Netinka tam juokų laikraščiai, komedijos, farsai ir t. t. Galėtų jie būti ir naudingi, jeigu apsireikštų jais bent kiek gudrybė arba ir tik truputis proto.

Maža ką ir tepadarysime vien tik rinkdami mokslo žinių. O visai be naudos bus, kuomet seksime tuos, kurie nuolatai ragina tik Dievu pasitikėti. Sakau jums: Dievas kiekvieną tikrai apleidžia, kurs, nieko neveikdamas, tiktai jopi šaukia. Dievas visumet skandina tą, kurs, plaukti galėdamas, neplaukia.

Būtina, kad šį žinotume: minėtos vagos išdils mūsų gyvenime, kad niekumet neparimsime tame, kas niekinga, nešvaru, tuščia, bjauru, neteisinga, bailu, apgaulinga ir t. t. Tai darydami, pasiliksime amžinai niekšai — nykštukai.

Mes turime nuolatai kreipties į tai, kas gražu, teisu, malonu, tikra, skaistu ir t. t. Nuolatai tokias mintis, tokius jausmus ir norus kviečiant į savo prigimtį, toji iš lengvo tikrai visai kitokia pastos. Patys veikiai numanysime, kaip stiprėjame. Visas savo gales vartokime savo tvirtybei didinti.

Teisybė, kad gyvenimas iš visų pusių kemša į mūsų prigimtį visokių blogumų. Bet mes galime ginties. Mokslas yra pastebėjęs, kad mūsų kraujas gaminasi gynimo gale antitoksiną, kuomet į jį yra įsilieję nuodai. Nors visokių klaidingų minčių iš to mokslininkai yra susimanę, tas jų pastebėjimas yra teisybė.

Tiktai reikia šitą žinoti ir mėginti: mūsų valia yra antitoksinas prieš visa, kas mus silpninti ir nubaigti nori. Mūsų kraujas tėra mūsų valios apsireiškimas. Kuomet mus pasiekia, kas mus žemina, baugina ir t. t., nebokime to. Savo valia pakilkime aukštyn, visa palikdami apačioj.

Kilkime taip iš skausmo ir vargo, iš nuliūdimo ir rupesnio, iš viso, kas mus nori vargšais padaryti. Neapsisvaiginkime nei alkoholiu, nei svajonėmis. Giedra dvasia lėkime į galės pasaulį, kurs yra mūsų sieloj. Tam esame žmonės, kad žengtume kaipo didvyriai.

Supraskime: žmogus stovi tarp regimo pasaulio ir jo kilmės bedugnio, tarp sustingusiųjų jėgų ir jųjų kilmės jūrų. O vartai, kurie veriasi vienur ir kitur, yra žmogaus širdis. Veria juos valia. Išmokime juos verti tikron pusėn.

Tūli mano, reikėtų tuos vartus atverti, kad į žmogaus prigimtį galėtų plūsti galybės pasaulio jėgos. Teisybė, jos tad plūsta. Bet neilgai. Žmogaus prigimtis yra greitai tų jėgų sunaikinta.

Vartus mes turime verti anon pusėn. Bet vien tik tam, kad patys pro juos iškiltume į galių pasaulį. Nėra kito kelio. Tuomet tos amžinos galės apveikia visą mūsų silpnumą, visą nedorą, visas ligas ir sunkenybes.

Tos galės yra grožybė, išmintis, meilė, teisybė, tvirtybė ir t. t. Yra jos aukščiausieji visumos principai. Jais ir jiems turime gyventi. Tuomet viršų palaikome ant viso. Nors žūtų ir prigimtis, arba kaip kiti sako: nors žūtume patys, tie principai amžinai būna. Ir jais bei jiems gyvendami, mes taipo jau amžini kaip jie. Triumfuodami galime žengti per gyvenimo vargą. Mes jo nepasiekiami. Mumyse yra pasaulio galės. Mes jomis gyvename. Ir niekas mums negali kenkti.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914.— Vasario nr.— P. 1—4). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUMYSE YRA GALĖ