Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas TĖVAI IR VAIKAI

TĖVAI IR VAIKAI

TĖVAI IR VAIKAI

Seniau daug apie tai buvo kalbama, kad tėvų kūno, doros ir proto ypatybės pereinančios ant vaikų. Teisybė, taip ir yra. Negalima laukti iš ligotų tėvų sveikų vaikų, iš nedorų – prakilnių. Valdo santykius tarp tėvų ir vaikų tikras įstatymas, kurs padaro, kad vaikai tokie, kokie jų tėvai.

Bet taip yra tik aplamai sprendžiant. Ir pastaru laiku mokslininkai nebekalba apie tai taip, lyg visa čia jau būtų aišku. Yra per daug išimčių. Visai sveikiems ir, taip sakant, doriems tėvams užgema ligoti, silpni ir nedori vaikai. Niekuomet nėra dar turėję labai aukštai iškilę žmonės lygaus prakilnumo vaikų. Visuomet vaikai yra silpnesni buvę už tokius tėvus, jeigu jie vaikų yra ir turėję.

Minėti išimčiai dažnai taip išguldomi, buk ne vien iš tėvų pereinančios ypatybės ant vaikų, bet ir iš tėvų tėvų, iš bočių probočių. Ir vaikai todėl kartais neturi tėvų, bet bočių ypatybes. Tos dargi neretai iš labai tolimos kartos pareinančios.

Praneša net vienas lietuvių laikraštis, („Liet. Ūkininko“, „Jaunimo“ 3 n-ris 1914 mt.) būk čia, šveicuose, koks mokslininkas ištyręs, kad vienų tėvų girtuoklių ainiai po kelių net šimtmečių, sakysime, 200 metų, dar buvę labai blogo kūno ir dvasios padėjimo. Tik penktoji jų dalis tebuvusi „žmonės kaip reikia“.

Bet apmąstykime. Vienų tėvų vaikai nesidaugina kaip šakos iš kelmo. Priešingai, vieni tėvai tėra tiesiogiai tėvai tik savo kūdikių. Tųjų vaikams yra tėvas arba motina jau iš kitos giminės. Ir taip toliau.

Žvelgdami atgal į žmonių paėjimą, pamatome, kad kiekvienas žmogus turi tėvą ir motiną, tai yra du žmogų; bet tųjų tėvų jau yra keturi, trečiosios kartos atgal yra 8, ketvirtosios — 16 ir t. t. Šeštoje eilėj net 64.

Iš viso, grįžtant į praeitį nuo tėvų lig šeštosios eilės, kiekvienam žmogui pareina kraujas ir ypatybės iš 126 žmonių. Kokį svarbumą tegali turėti tame skaičiuje vienas žmogus? O dviejų šimtmečių bėgyje žmogus turi daugiau negu tiek tėvų ir tėvų tėvų. Mat septintoji kiekvieno žmogaus bočių eilė susideda jau iš 128 žmonių, taip kad jis su ja turi 254 tėvų tėvus.

Be to, žino ir menkas žmogus, kad kiekvienas iš pat jaunų dienų lig senatvės nuolatai nors mažumą keičia kūno ir kitas ypatybes. Ir reikia todėl labai abejoti, ar minėtasis tyrinėjimas buvęs mokslininko darytas, jeigu tasai nebūtų miegodamas ką susapnavęs. Jo žinia tegalėtų būti tikra, kuomet visi ar nors didesnysis skaičius vieno žmogaus tėvų būtų girtuokliai buvę. Bet tai reikštų beveik tiek jau, kaip kad visa to žmogaus tauta būtų susidėjusi iš doroj nupuolusių žmonių. Tiktai tuomet tauta ūmai išnyksta. Nepareina jai ketvirtoji karta.

Taip išrodo tokia žinia labai neteisinga. Bet ji yra ir kenksminga. Ji būtinai žudo kiekvieną doros pasistengimą. Žmogaus amžius yra tarsi iš seno jau nustatytas. Tik pamanykime. Yra čia koks vargšas žmogelis. Jo tėvai nei šiokios, nei tokios sveikatos ir doros. Bet kaži kur tolimoj praeityj buvęs koks bočius nedorėlis. Ir jo ypatybės tykoja kraujyje laukdamos apsireikšti ir žmogų nuversti pragaran. Dargi nėra nei kaip jam iškliūti. Ar nebūtų tad gyvenimas tikras pragaras? Tikras fatalizmas toks mokslas.

Laikykime omenyj todėl šitą žinią: Mes galime kiekvienas nors ir silpną savo sveikatą ir dorą tvirtinti. Iš savo tėvų turime daugiau gerų negu blogų ypatybių (Nekalbu apie išgamas, doros degeneratus. Jie neskaitys „Jaunimo“.). Naudokimės jomis su pilnu drąsumu. Laimėsime. Pirm viso svarbu, kad viršų palaikytume ant savo prigimties, kad dvasios prakilnybė būtų valdovas mūsų gyvenimo. Tuomet gerosios viso pasaulio ypatybės atplaukia mums ir aukština mūsų dorą, stiprina sveikatą.

Toliau tad apmąstykime ir kitą dar dalyką. Tat, iš ko žmogaus kūnas prasideda, yra vos pamatomas krislelis, susidėjęs iš dar mažesnių, parėjusių iš tėvo ir motinos. Ar nenuostabu, kad jame gali būti tiek „ypatybių“, dargi iš didžio žmonių skaičiaus?

Lengviau suprasti, kad vaikas daug gali turėti iš motinos. Ji jį maitina savo krauju ir savo gyvybe devynis mėnesius. O visa, ką ji jaučia, geidžia ir mano doro ar nedoro, visa tai turi perimti kūdikio kūną, kaip tat ir pildo visą motinos prigimtį. Todėl motinos doros ir sveikatos padėjimas labai yra svarbus. Ir daug drąsiau galime tvirtinti, kad kūdikio doros, proto ir kūno ypatybės bus tokios, kokios buvo motinos augant vaiko kūnui. Skaistybės ypatybė, paveikslui, tik tuomet galės būti prigimta kūdikiui, kad motinai jokie geismai nebebus sukeliami, kaip tik ji pradėjusi būti nėščia.

Motinos jausmai nesukyla tik taip iš netyčių. Jie žadinami tėvo ir jųdviejų santykių. Todėl reikia sakyti, jog kūdikis pasiima ypatybių ir iš savo gimimo laiko, ir iš aplinkybių.

O ne vien krauju, kurs jam iš motinos pareina, bet ir kitaip. Tai paaiškina šita mokslo žinia. Yra ypatinga vabzdžių (insektų) veislė. Ji susideda, kaip skruzdėlės ir bitės, iš trijų rūšių, dviejų su vaisinimo jėgomis ir sąnariais, vienos be tųjų. Pastebėta, kad pastarųjų kiti sąnariai kitokiais virsta, kuomet gyvulėliams nebuvo reikalinga jais naudotis. Ir stebuklas! Naujoji karta gema turėdama kitokius sąnarius. Taip matyti, kad ypatybės negalėjo pereiti ant jos materiniais lyties krisleliais, bet dvasios keliu.

Taip pat turi būti ir prie žmogaus. Ir jo ypatybės veikiau pareina iš dvasios ir doros kvapo, kuriame gyvena jo tėvai ir gyveno jo bočiai, negu iš lytinio kūno spuogelio.

Visa šita parašiau sekdamas beveik vien šių dienų gamtos mokslą. Bet kalbamąjį dalyką reikia apsvarstyti dar ir kitaip.

Pažiūrėkime, kas tat būtų, jeigu koks žmogus turėtų kęsti ne vien dėl tėvų nusidėjimų, bet ir dėl bočių lig žiliausios senovės. Jis galėtų gyventi dorai, kiek tiktai įstengdamas, jis gali ir būti šiek tiek sveikas, bet vis dėl to nepataisys savo likimo nei tojo savo vaikų. Užeis tiems neišvengiamai, kas kaži kokio bočiaus kartą seniai padaryta. O visai be jų kaltybės. Tą supraskime gerai. Nekaltasis turįs kęsti už nusikaltėlius. Toks tų „mokslininkų“ sumanymas.

O sako taip skelbiančios ir tikybos. Dievas būk mėgstąs bausti už tėvų nuodėmes net vaikų trečiąją ir ketvirtąją eilę. Tarp žmonių toks dalykas būtų vadinamas didžiausiu neteisingumu. O Dievas tik turėtų būti pats teisingumas. Kaip čia visa išguldžius?

Man rodos, žmonių sugalvota, kad Dievas taip žmones baudžiąs. Ir nereikėtų sakyti taip Dievą kartą tarius. Veikiau turėtume pasistengti visa geriau suprasti.

Kuomet žiūrime apskritai į pasaulį, matome aiškiai, jis visas laikomas tikrais neperžengiamais įstatymais. Ir kalbama todėl apie padangių sutarimą, jų harmoniją. Mažmožiuose berods kitaip išrodo. Bet ar kitaip ir yra, tai toli nėra dar tikra. Todėl apie Dievą ir neturėtume sakyti taip jį darant, bet taip mums rodosi, lyg jis darąs.

Yra kitas dar išguldymas santykių tarp tėvų ir vaikų. Tuos santykius suprasime, kuomet į žmogų žiūrėsime kaip į sielą, kuri į kraujo, kūno, doros, proto ir kitus sąryšius stoja žmogui gemant ir iš jų išeina žmogui mirštant.

Tuomet galime sakyti: žmogus čia už gema, kur jis pritinka su savo dvasios, savo pažangos, evoliucijos stoviu. Ir visi jo gyvenimo padėjimai turi tam derėti, kad žmogus, vargo ir skausmo verčiamas arba džiaugsmo, smagumo viliojamas, naudotųsi savo jėgomis pergalėti sunkenybėms ir kitoms kliūtims ir būti kuo tobuliau žmogus.

Kaip matome, žmogus išeina iš šio gyvenimo kartais kaži kiek iškilęs, kartais vos ką išmokęs, kartais tiesiog žudęs visą žmoniškumą. Tikybos sako, žmogui būsiąs galutinis atlyginimas už jo darbus kitame amžiuje. Katalikų tikyba kalba ir apie čysčių, apie geruosius šventųjų darbus ir t. t. Suprantu gerai teisybę, kuri tuose moksluose paslėpta.

Bet mes matome, kad žmonės nelygūs jau ir užgema. Gi tų pačių tėvų vaikai labai skiriasi vieni nuo kitų. Vieni jau iš prigimties yra doresni ir gabesni negu kiti. Ir tam atitinkant yra žmonių ir mirtis. Per sunku būtų tam žmogui doros keliu toli nužengti, kurs gimęs yra iš blogų, nedorų tėvų. Pasakyti, kad Dievas už tai jo nuodėmių nebausiąs taip aštriai, nieko neaiškina.

Kitaip išrodo dalykas, kuomet įstatymą pabojame, kurs toks yra: ką sėji, tą dagosi, o ką dagoji, tą esi sėjęs.

Žmogus, kaipo siela, iš gyvenimo gelmių kartotinai pareina į regimojo gyvenimo santykius. Ir kokia ta siela yra pastojusi tuose gyvendama, į tokius naujus santykius ji kitą kartą neperžengiamojo įstatymo vedama. „Vaikai neprilygsta tėvams, kadangi jie iš jų yra gimę, bet jie tampa vaikai tų žmonių, kuriems jie prilygsta.

Taip žmogus pats yra savo likimo priežastis. Jo tėvai, jo giminė ir tauta yra lygaus likimo žmonės. Jie kenčia, ką jie seniau yra patys pasidarę. Ir jie džiaugiasi gerais seniai dirbtais savo darbais. Jie turi tas kūno, proto ir doros ypatybes, kurias jie yra pasigaminę. Ir tūli išguldo minėtą Dievo žodį, būk baudžiamos žmonių nuodėmės lig trečios ir ketvirtos eilės taip, kad kiekvienas žmogus esąs pats savo pasekėjas, savo darbų vaikas ir kad blogi veikimai jį seka lig trečio ir ketvirto karto jam regimai gyvenant, bet gerieji jo veikimai jį seką į amžius. Todėl kaip mes gyvensime, kaip mes pasielgsime, taip virs mūsų ir mūsų tautos likimas, tokie žmonės bus mūsų ir mūsų tautos vaikai.

Toks mokslas gali būti vadinamas sumanytu, arba mokslo žodžiu — hipotheza. Bet mokslas daug turi hipothezų. Jis jomis naudojasi išguldyti tūlus gyvenimo apsireiškimus. Jeigu tai galima be jokių išimčių, hipotheza virsta teisybe.

Mėgindami mano paduotą senovės išmintingųjų moks­lą, atrasime, kad visi žmogaus likimo klausimai lengvai juo pasiaiškina. Ir žmogus gali skaidriomis akimis žvelgti į gyvenimą: visa yra tiksliai tvarkyta. 

Pastaba.

Apie šį dalyką plačiau esmi rašęs knygutėje „Likimo kilmė“. 

PAAIŠKINIMAS

    Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914. — Balandžio nr. — P. 1 — 8).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas TĖVAI IR VAIKAI