Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ KILMĖ

MUSŲ KILMĖ

MUSŲ KILMĖ

Ypatinga, kaip žmonių supratimas keičiasi. Senųjų graikų laiku žmonėms rodėsi, būk visa, kas regima, esą gyva. Vanduo, akmuo, žolės, medžiai, kalnai, visi daiktai turėjo jų akyse savo dvasią, savo sielą. Ir žmonės jas gerbė, joms pasišventė.

Be abejonės, tą pat manė bei tikėjo ir mūsų protėviai.

Iš lengvo virto kitaip. Minimas dvasias tūli padarė dievais ir juos garbino, jų meldėsi. Todėl tokie žmonės buvo kitų, kurie visa geriau suprato, niekinami ir jų tikėjimas peikiamas. Vienas yra Dievas, taip vis garsiau pradėjo tarti didė žmonijos dalis.

Bet toli tie žmonės dar nenumanė to vieno Dievo. Jiems rodėsi, jog aukštai esą pakilę, kuomet nebebuvo prisirišę visiškai prie regimų dalykų, kuomet jiems svarbūs buvo manymo, dvasios ir sielos daiktai. Tarp tųjų jie ieškojo Dievo. Ir nejautė, jog tas jųjų čia ieškomas Dievas tegali būti sugalvotas.

Tą numanydami, kiti pradėjo vis dažniau tvirtinti, jog nesą nieko kito visumoj, kaip tiktai regimieji dalykai. Nesą dvasios, nesą sielos. Gyvenimas esąs lėkštas tuštumas. Jo pamatas — negyvybė. Iš jos žmogus esąs iškilęs su savo dvasia, su savo siela. Bet jo kilmės lizdas — tai materija. Iš čia jis parėjęs. Ji visa tikrybė. Į ją žmogus ir grįžtąs.

Taip materija, tas negyvasis, tamsusis slėpinys, liko viso gyvenimo pradžia ir pabaiga. Žmogui būk nepriderą žvelgti aukštyn. Nesą nieko, kas būtų aukščiau už jį. Jis tobuliausias gyvis. Jame materija pasiekusi turtingiausią savo įvairumą. Jeigu jau ką noris galima būtų Dievu vadinti, tad vien jį, žmogų!

Tiktai kad jis toks silpnas! Taip greitai gaišta, nyksta. Nuolatai turi paramos prašyti iš materijos. Iš čia jam pareinančios jo galios. O nors žmogus ir jaustų, jog jo dvasia, jo siela yra kaži kiek prakilnesnė negu materija, vis dėlto pagaliau negyvoji, bedvasė, besielė materija pasilieka jo supratimui gyvenimo gelmė ir turinys. Materija esanti Dievas.

Taip, kad ir tik trumpą laiką, buvo tūlų žmonių manoma. Tūlų atgaleivių taip yra tikima dar ir šiandien. O materijos garbinimas žmonių jausme daug platesnę vietą dabar užima negu kokį kitą laiką.

Bet nuostabu. Gyvenimas žengia tolyn nieko neatbodamas. Skaičius tųjų nuolatai didėja, kurie, tarsi ranka į kaktą mušdami, sako: ar iš tikrųjų, miegojome, ar pakvailę buvome nematydami, jog gyvybė neša visa. Gyvybė persunkia ir materiją. O iš viso apsisako dvasia ir siela. Materija tėra viso gyvenimo žievė.

Ir nebereikia mokslininkams slėpties, kuomet jie tai išvydę ir išmanę yra. Garsusis Fechner pirm daugiau negu 50 metų. tai daryti turėjo. Buvo rašęs apie augmenų sielas, apie tai, kad visuma gyva yra. Ir tapo apšauktas silpnapročiu, nežiūrint į ir šiandien dar gamtos mokslo branginamus jo supratimus. Mūsų laiku beveik paprasta yra, kad mokslininkai rašo apie augmenų sielos apsireiškimus. Ir visuma vėl pradeda žmonėms gyva išrodyti.

Net pastebta, jog materija nėra tai koks tikras dalykas, bet toks, kurs pastoja iš neregimojo ir vėl jame dingsta. Ką seniau tokie garsūs mokslininkai, kaip Faraday, Kelvin ir kiti, spėjo, tai šiandien ir kietgalviams kaip kokia supratimo aušra pasirodo. Vis plačiau ir tvirčiau sužinoma, kad gyvenimas nėra toks lėkštas, jog turėtų visą savo pamatą regimojoj materijoj, bet kad jame yra ir neregimų laipsnių. Regimasis gyvenimas tėra visumos žemiausiasis.

Tuo žinojimu durys yra atvertos į gyvenimo gelmes. Jau vieniems antriems yra numanoma, jog, kaip aplinkui, gamtoj, taip ir mumyse, vidus, mūsų pavidalo gelmės nepareina iš jo materijos. Antraip yra teisinga: mūsų pavidalas yra vidaus galių tveriamas iš regimos materijos. Mes neturime savo kilmės ir savo ramsčio regimybėje, bet neregimybėj, mūsų vidaus pusėje.

Mes esame visumos dalelė, kuri neturi tik mumyse kokio sapnuotojo vidaus. Ji, visa, turi dvasinę savo pusę. O tosios gelmės, tos yra versmė ir prieglauda viso to, kas gyva, irgi to, kas, rodosi, yra, būtent materijos.

Čia randasi ir žmogaus esybės šaknis, žmogaus kilmės gimtuvė. Ne materijos, bet dvasios pusėn turime kieipties, jeigu norime rasti paskutines savo gyvenimo galias. Ne žemyn turime žvelgti, po savim, bet aukštyn.

Sugalvotas Dievas berods nėra Dievas, bet tik žmogaus sumanymas, nors būtų tas Dievas kaži kiek tobulesnis už žmogų. Vis dėlto smogus, kurs tokį Dievą garbina, žvelgia aukštyn. Priešingai tas, kurs materiją laiko visumos pradžia ir priežastimi, žiūri žemyn ir nemąsto nuosaikiai.

Žmogaus susipratimas, jo nusimanymas tėra praeinamas gyvenimo patyrimas. Žmogus turi išmokti išmanyt, jog aukšta gyvybė, sąmoninga dvasia, sąmoninga už visa, ką jis sąmoninga laikė, ir kitaip sąmoninga, spindi iš viso. O toji yra jo prieglauda ir priebėga. Ji yra kilmė viso to, ką mes regime.

Gyvybės pusėn turime žvelgti, dvasios ir sielos šalin, ne mirties ir materijos pusėn. Tuomet tegalime gyvesni, sąmoningesni pastoti. Vienat gyvybė tegali būti žmogaus kilmė. Tik ne pavienių pavidalų gyvybė, bet gyvybės versmė, kurioj erdvė ir visuma nardo. Tas žinojimas žmogų pildo nuolatai nuostabiomis galiomis, jeigu tas žinojimas yra gyvas.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914. — Gegužies nr. — P. 1 — 4).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MUSŲ KILMĖ