Trečiadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIKIMO VALANDA

LIKIMO VALANDA

LIKIMO VALANDA

Turbūt ji dabar jaučiama yra kiekvienam ir jos veikimą suprasti galėtų kiekvienas žmogus. Tereikia mesti senąją mintį, būk žmogus esąs atskiras daiktas, kurs neturi ryšio su didžiuoju pasauliu. Žmogus yra jo krislelis, Ir gyvena pasaulio gyvenimu. Žmoguje yra susitvenkusios jėgos, kurios žemėj, vandenyj, ore, ugnyj, padangėse ir jų viduje virpa ir veikia.

O tame slėpiningume, viduje, turi savo sostą ir didžioji likimo galia. Nuolatai ji gyvenimą taiso. Tai jį temdina tai jį švietina. Ir vėl maišo tamsą su šviesa.

Tad po viso aiškiai matyti, jog ji ruošia pasaulio dieną. Pradingti turi nesižinojimo naktis ir aušti sąžinės, savęs žinojimo rytas. Visa gamta, visas pasaulis bunda. O žmogus yra tas gyvis, kurs jau atveria akis. Ir, nors dar sapnuodamas, jis prakalba: esmi! Bet kaip? kur? kam?

Vedami žmonės prie žmonių. Draugiškai jie mėgina ištirti visus tuos klausimus. Visokius tikslus bando pasiekti. Ir jungiasi vieni su kitais. Taip susideda giminės bei tautos. Taip steigiamos viešpatuvės.

Žmonėms visaip yra čia gyventi. Patiriami visokie smagumai Ir nesmagumai, visokie džiaugsmai ir skausmai. Sukyla visokie geismai Ir troškimai. Ir tūli žmonės tiki statyti kitais ir iš kitų sau palaimos rūmus.

Taip veikia žmonės į žmones. Ir mezgasi sau tinklus, nežinodami, jog patys į tuos tinklus įmezga savo gyvybės gijas. Manydami tik apie save ir savo smagumą, jie nori visa traukti savęspi, o save tik įpina į didžiąsias giminių, tautų ir viešpatuvių gyvenimo pinkles.

Ypatinga, kad tai atsitikti gali! Kad pats žmogus sau gyvenimą taiso. Bet suprantama. Kiekvienas žmogus yra vieta, iš kurios likimas savaip veikia. Žmonės berods tiki, būk jie patys visa padarą. Tačiau yra taip, kad jie tik įgriebia į likimo siūlus, o tie tad susimezga ir žmogų traukia tolyn jo gyvenimo taku.

Vien tie testovi anapus likimo mezginio, kurie nieko sau nenori, bet nuolatai gyvena kitų labui, kitų palaimai. kitų kilimui, jų pažangai ir todėl teikia kitiems savo gyvybės, širdies ir sielos. Tik tokių žmonių nėra daug. Ir jie iš tikrųjų gyvena likimo galios širdyje.

Kiti žmonės gyvena sau pavieni. Ir jie vis iš naujo mėgina statyti apie save mūrus ant kitų vargų, širdžių ir gyvybės, mūrus, kurie juos skiria nuo kitų žmonių ir nuo viso gyvenimo.

Tad prieina likimo valanda. Ir baugiai pradeda judinti ir purtinti visą pasaulį. Rodos, likimas veikia iš pavienio žmogaus, bet dviguba galia, tačiau jis kiekvieną žmogų neša, stumia, mėto ir vartalioja, jog nei vienas nebejaučia jokio tvirtumo po savo kojomis.

Taip likimo galia sijoja pavienio žmogaus turinį. Pagavusi jį smarkia savo ranka, ji lyg nori pamatyti, kas jame yra. Ar jis tuščias kevalas, ar gyvas žmogus. Ar jis tėra kaulų ir raumenų krūva, ar jame ir yra širdis, sąžinė, siela. Kad užeina didžiosios likimo bangos, kad žmogus jaučia, jog belieka jam vien manyti, ar būsiu ar nebūsiu, tuomet pasirodo, kiek jis vertas. Lyg rūda ugnyj, jis tirpsta likimo skausme, ir tad matyti, ar ir yra rūdoj aukso.

Kaip su pavieniu žmogumi, taip likimo galia apsieina ir su giminėmis bei tautomis. Jos taipo jau visai be pagailos, be atsižvelgimo mėtomos, kaip laivas, pilnas žmonių, prieš uolas, kuriose pasislėpusi yra mirties tamsa.

Tikslas toks jau. Tauta turi išrodyti savo vertybę. Toji nėra randama paviršiaus kultūros dalykuose. Ji ieškoma žmonėse ir pirm viso žmonių santykiuose. Kiek čia yra tiesos, meilės, tvirtybės, drąsos, grožės ir prakilnybės, tiek pasilieka gyvenime, kad visa šiaip žūva ir nyksta.

Kartais likimo valanda užeina ir visų tautų eilei. Tokiame laike mes dabar gyvename. Įrodo, lyg būtų visi tie didieji sujudimai sukelti pavienių žmonių. Bet matant, kaip visai pašaliniai žmonės tų sujudimų patraukiami, jaučiant, jog tarsi oru užgula ant žmogaus ypatinga prievarta, ypatingas paliepimas, tad pasirodo, jog žmonės ir visos tautos bei viešpatuvės tėra įrankiai. Pavieni žmonės tėra užgavę kaži kokias galias, o tos dabar atveria visus savo bedugnius ir išlieja juos ant nykštukų-žmonių.

Žvalgos tiejie tad nusigandę. Klausia gal baimingai: kas pasidarė? Bet nėra jiems atsakymo, kaip atsako vienas žmogus kitam. Atsakymas duodamas nauja gyvenimo tvarka, nauju žmogaus susipratimu, nauju jo būdu, dora, manymu, išmintimi.

Tuo tarpu visa tai taisoma, kaip dirva ariama. Ir žmonės kenčia, dejuoja, verkia, miršta vieniems rykaujant, kitiems rimtai žvelgiant visus gyvenimo persikeitimus.

Praeina pagaliau visa. Ir žmonės žvalgos, kas buvo, kas pasidarė, kas išliko tame žuvime. Nėra abejonės, išlikti tegali, kas tinkama yra tolimesnei pažangai, kas tinkama yra likimo tikslams. Negalima apie tai spręsti paprastu būdu. Daug to, kas žmonių aukštai yra statoma, tėra ji silpnybės auginti vaisiai. Nors butų ir kalbama apie doros bei tikybos brangumynus. Likimo galia visai kitus saikus vartoja. Ji neatsižvelgia į tai, kas mums miela, kas mums rodosi aukšta ir naudinga. Ji amžinybės žvilgsniu pasirenka, kas pasaulio pažangai reikalinga.

Visus tuos gaivalus ir veiksnius ji galingąja pasaulio audra skiria nuo jai netikusiųjų ir juos tvarko naujam darbui, naujam žmonijos amžiui ir klestėjimui.

Kaip bus su mumis: ar žūsime, ar išliksime? Taip gal ne vieni tik žvalgosi. O visi tie klausimai bereikalingi. Nežūva, kas verta. O nors pradingtų mūsų sielos akims regimasis pasaulis, mes vis dėlto pasiliktume gyvinimo gelmėse kaipo gyvas, žmonijos klestėjimo naudingas veiksnys.

Mūsų uždavinys tėra rūpinties, kad aukščiausios vertybės sužibtų mumyse ir pasidalintų. mūsų žmonių tarpe. Tuomet į visus klausimus bus atsakyta. Nesa nėra tai svarbu žinoti, kas išliks, kokia tauta ir viešpatuvė gyvens toliau, bet ar aš, ar mūsų tauta yra atnešusi vaisių, kurs derės kaipo gaivalas naujiems amžiams.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914.— Rugpjūčio nr.— P. 1—5). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas LIKIMO VALANDA