Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DIDVYRIO DRĄSA

DIDVYRIO DRĄSA

DIDVYRIO DRĄSA

Didvyris labai skiriasi nuo paprasto žmogaus. Bet kame, tai nelengva pastebėti. Teisybė, didvyris turi būti didžios galios asmuo. Tik ta galia jam nėra didžiu kūnu duota. Ir negali ji būt kaip nors padaroma, sutveriama.

Yra gana daug žmonių, kurie dėl visokių priežasčių save laiko galingais. Vieni turi daug pinigų. Kitų protas yra žymiai augintas. Vėl kiti pasidžiaugia didžiu savo žinojimu. Tūli gal yra net didžio žmonių skaičiaus valdovai. Ir t. t.

Bet, visus šiuos žmones gerai mėgindami, pamatome, jog jų galia randasi ne jų esybėje, bet jų kevale. Ji yra jiems tarsi iš lauko pridėta. Arba jeigu daug, tai yra viena pašalinė jų jėga išauginta. Pačių žmonių vidus yra silpnas, tuščias. Tai kuo aiškiau patys tie žmonės jaučia. Kad kartais ir tiki esą galingi, tad tik vėl atsiduria tikroj silpnybėje.

Kitoks yra didvyris. Jo esybė yra jo viduje kaip koks branduolys, iš kurio tviska išminties, valios, tvirtybės jėgos. Aukščiau minėtos galios yra prieš šitas visai menkos. Sveikas branduolys, kurs pradeda augti, pats sulaužo ir kiečiausiąjį kevalą. Jis jo neprivalo. Augančios jo galios yra jam gana drūta apsauga.

Todėl didvyris ir nieko neboja ir nebijo. Jis žengia savo gyvenimo taku, tarsi nebūtų jam jokio pavojaus. Ir nėra jo. Kurs gyvenime turi uždavinį, tam nieks nekenkia pirm, kol neišpildyta, kas užduota. Toks yra gyvybės įstatymas. Be jo nebūtų gyvenimo.

Ir apsireiškia taip didvyrio drąsa. Tik nereikia ją sukeisti su tuo, kas paprastai drąsa vadinama. Kurs labai geidžia ko noris įgyti, tas paprastai neboja pavojaus ir sunkenybių. Ir greit yra vadinamas drąsiu. Tačiau negali būti čia kalbos apie didvyrio drąsą.

Geismai varo žmogų prie geidžiamojo daikto ir aklina žmogų, kad kitų nemato. Todėl nepastebi pavojaus. Ir jo nebijo. Tokio žmogaus drąsa tebuvo geismo galia.

Kitas žmogus labai yra įpykęs arba įnirtęs ir vien temano, kad kuo pilniau galėtų išlieti savo kerštą. Tuomet taip pat jau kalbama apie drąsą. O ir čia jos nėra. Piktumas neleidžia žmogui atboti skaudumo ir žaizdų ir verčia jį vien ant keršijimo.

Pagaliau net pati baimė gimdo drąsą. Gaisrui iškilus, avis šoka į gyvąją ugnį. Kuomet žmogus mato savo galą akyse, jis tiesiog virsta ant priešo, ant pavojaus. Ir žūva. Kartais gal ir išlieka gyvas. Pavojus gali būti buvęs šešėlis. Priešas toks jau, kaip jis, pilnas baimės.

Taip yra visokių drąsos rūšių. Tik nėra tarp jų didvyrio drąsos. Toji yra visai kitos kilmės. Ji yra regimo gyvenimo didžiausios galios apsireiškimas. Toji galia yra žmogaus esybė, jos valia ir išmintis, jos savęs žinojimas.

Suprasdami žmogų geriau, ir išmanysime rūpimąjį dalyką. Žmogus stovi su savo kūnu erdvėje. Jis kvėpuoja orą, geria šlapumų, maitinasi valgiais. Seniau buvo spėjama, kad erdvė esanti pildyta eterio. Nūdien tai yra jau tikrai žinoma. Taip žmogus stovi ir eteryj su savo kūnu. O kaip kūnas susideda iš visokių materijos rūšių, taip ir eteris yra suteikęs žmogui savo spėkas.

Žmogus neturi vien kūno, bet ir geismų bei minčių, pagaliau savo sielos gyvenimą. O išmintingieji sako, kad tiems gyvenimo skyriams yra erdvėje ir už eterį smulkesnės dar materijos. Žmogus stovi ne vien ore ir eteryj, bet ir geismų bei minčių kvapuose.

Iš visų pusių jam pareina galių ir įstangų visokiems veikimams. Bet žmogus pats randasi dar toliau erdvės gylybėje. Žmogus yra siela. Toji apsireiškia vyriausiai dvejaip: veikdama per minėtus gyvenimo skyrius, kol nepasiekia regimojo pasaulio dalykų ir juos judina arba jiems suteikia įvairius pavidalus; jausdama ir išmanydama, iš kur ji pareina, kas jos esybės kilmė yra. Pirmuoju būdu apsireiškia žmogaus valia ir tosios stiprybė, antruoju — jo gyvybė ir išmintis. Iš šio pareina tikybinis išmanymas, iš pirmojo — doras veikimas.

Dora nekyla, kaip dažnai sakoma, iš visokių papročių, minčių, apmąstymų, kurie tarp žmonių pasidarę yra. Dora turi kitą šaknį. Yra tai žmogaus siela. Toji negali kitaip apsireikšti, jeigu ne dorai. Dora išauga todėl tuomet, kuomet tarp visų jėgų, kurios iš žmogaus veikia, pasidaro jaučiamos ir numanomos žmogaus esybės galios.

Toms pasistengiant apsireikšti jokių kliūčių nebojant, galime kalbėti apie drąsą. O tos galios tėra pastebimos, kuomet kokio nors žmogaus esybė yra veikli pastojusi ir tarsi pabudusi stoja į darbą. Bet toks žmogus ir nebėra paprastas, jis yra didvyris. Tikroji drąsa jį tiesiog apsako. Jo drąsoj matomos visos doros ir tikybos jėgos. Žmogus negali būti tikrai drąsus, kad jis nežino, kas jis yra, kad nežino, jog aukščiausios jo jėgos kyla iš dvasios pusės, kur yra viso gyvenimo versmė.

Didvyris todėl ir nesirūpina daug paviršiaus dalykais. Jam gyvenimo tikslas yra tas, kad jis įneštų į regimąjį pasaulį savo esybės galias. O tos, kaip jos apreiškia visa, kas prakilnu, aukšta, teisu, malonu, gražu, šventa, taip ir apsaugoja visa, kas bet kur tos pačios yra vertybės. Didvyris yra tikras apgynėjas visiems, kurie, nors silpni būdami, vis dėlto stengiasi gyventi žmoniškai.

Kiek jis savo uždavinį pildo, tiek jis kaipo didvyris ir didėja. Yra žinoma visur, kad vartojamos jėgos auga. Žmogui niekumet ir nenyksta, ką jis įgijęs yra. Jo esybė yra siela, tai reiškia: dvasinio gyvenimo veiksnys. Tasai negali pradingti, kuomet kūnas, jo įrankis, yra žuvęs. Kiek todėl žmogui yra drąsos užaugę, kiek žmogus yra sąmoningas, saviškas ir tvirtas pastojęs, toks jis visumet, ir dvasiniame gyvenime, pasilieka.

Iš erdvės, iš jos gilybių niekas negali išbėgti, joks pasistengimas, jokia jėga iš jos negali pradingti. O kadangi gyvenimo įstatymas verčia kiekvieną galią tikrame skritulyj ir savo laiku naujai apsireikšti, todėl didvyrio esybė ir nedingsta iš jo tautos. Ką jis yra pasiekęs savo darbu, savo veikimu, tai yra ir būna tautos turtas. Dargi jis pasilieka su savo prakilnumu tautos apskrityj nuolatos, ar jis gyventų su kūnu arba be kūno, gyvenimo viduje, ar jis būtų „gyvas ar numiręs“.

Lengva įsivaizdinti, kad didvyris, vėl užgimdamas šiame pasaulyj, atneša visą savo didumą. Todėl čia, kur daug didvyrių yra, tauta regimai tvirtėja ir didėja. Pasidaro visai neapveikiama. Pastoja iš lengvo tokia, kaip koks plieno daiktas. Jis eina savo vaga nenukreipiamas nieko. Taip yra augusios net ir karuose atsižyminčios tautos. Bet lengva yra suprasti taipo jau, kaip jos silpsta ir žūva.

Tik didvyrių drąsa nėra tiek svarbi kovose tarp tautų, kiek kovoj už žmonijos pažangą, tai yra vidaus, būtent tikybos ir doros, kovose. Kas neturi didvyrio drąsos paprasto gyvenimo veikimams, tas negali būti palaimingas kareivis doros klausimuose. Ir antraip. Bet tikyboj ir doroj tos drąsos daug daugiau reikia negu paviršutinume. Čia kartais tikrąją drąsą užvaduoja sveikas kūnas ir protas bei jų įstangos. Bet vidaus kovose dalykas visai kitoks. Čia eina klausimas apie mielas svajones, apie visokius linkimus, geismus, troškimus, prieš kuriuos reikia pasiryžti už vos numanomus ir paprastai nebranginamus dalykus, būtent išminties šviesą, teisingumą, kantrą, skaistumą ir t. t.

Su visais tais dalykais žmogus nieko to nepelno, ko žmonės paprastai geidžia. Prieš tai, ką galima nutverti savo smagumui naudoti, minėti dalykai išrodo kaip ko­kie svajojimo debesys. Kaip čia sunku jiems pasiryžti! Kaip sunku nieko neatboti ir vien juos pasiekt mėginti!

Tačiau tai yra būtina. Tik taip tedidėja žmoniškumas. Tik tuo pasiryžimu prieinama prie gyvenimo tikslo, prie kurio visi žmonės varomi gyvenimo skausmų ir vargų, viliojami jo linksmybės šešėlių. Baisusis karas, kurs dabar siaučia, ir teturi kaip galutinį tikslą tąjį: didinti, stiprinti žmogaus drąsą, gaminti didvyrius sunkiausiajai, būtent vidaus kovai.

Nežengdami patys tolyn gyvenimo taku, nesirūpindami žmogaus prakilnumu, turime kuo daugiau kęsti. Bet mėgindami jį kuo daugiau apreikšti, mes tarsi iškliūvame iš viso pavojaus. Mumyse kylanti galia šalina visa, kas jai kelią užstoja. O nors ir reikėtų daug pakęsti, reikėtų atiduoti net kūno gyvybę, vis dėlto neužeitų žmogui nusiminimas. Visi tie dalykai pasirodo menki, niekingi didėjančiam žmogui.

Tikras didvyris yra retas žmogus. Jau rodės, lyg nėra tarp žmonių nei vieno. Bet šiandien lyg pradeda jie atsirasti. Visi tie, kurie dabar kovoja žinodami ar nors tikėdami kovoja už brangų, prakilną dalyką, visi jie sieloje gimdo didvyrį ir tvirtina jo drąsą.

Visa atidėti aukštam tikslui — tai yra pirmasis didvyrio žymis. Mūsų laikas tikrai trimitais tai praneša žmonėms. Kad visi tai tik ir suprastų! Tūliems nereikia stoties į kovą prieš regimą priešą. Bet visokios sunkenybės, skausmai ir baimė, žiaurumas ir nedora baisiai kyla prieš kiekvieną tūlais pavidalais. Prieš visa reikia stengties su didvyrio drąsa. Ir ji viena turi būti mums visuomet sieloje. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914. — rugsėjo nr. — P. 1 — 7). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas DIDVYRIO DRĄSA