Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KULTŪRINĖ DAILININKO PAREIGA

KULTŪRINĖ DAILININKO PAREIGA

KULTŪRINĖ DAILININKO PAREIGA

Kaip ypatinga man kartais esti! Gyvendamas sau, prieinu prie įdomaus klausimo, problemos. Mąstau apie jį, ir iš lengvo jis taip galingai apima mane, kad esu pasiryžęs į jį atsakyti, tai ir sustoju. Šiokią ar tokią formą pasirinkčiau, mano padaras vis dėlto liktų beveik tik mano. Matau, jis negali tapti mūsų tautos gyvenimo dalimi. Yra tai todėl, kad nei klausimas, nei mano atsakymas nėra iš jo išaugęs, neturi jame nei šaknų, nei gyvybės sulčių. Po ilgos kovos problemos apleidžia mane.

Grįžtu besižvalgydamas prie mūsų tautinės sielos gyvenimo ir randu čia taipo jau klausimų. Atsidedu vienam, antram, atsakau į jį. Ir pagaliau matau, jog mylimoji mano problema ir čia besanti, tik visai kitokiu, siauru pavidalu — tokiu, kokiu ji tegalėjo gimti mūsų tautos sieloje, jos gyvenimo santykiuose. Ir aš, į klausimą atsakydamas, palikau tebesusietas su tautos gyvenimu.

Sunku man jaučiant, kad mano darbas buvo šiaip ar taip siaurinamas. Mąstydamas apie tai, numanau esąs varžomas ne tiek kalbos, pirmiausiu tautos ženklo, kiek tautos dvasios stovio.

Garsusis vokietis, dailininkas Arnoldas Bocklin, yra palikęs veikalą vardu „Poezija ir Vaizdinimas“. Matome čia du gražiu moters pavidalu. Abi stovi šalia gražaus marmuro šulinio, iš kurio skaidrus vanduo trykšta aukštyn. Viena tų dviejų moterų, beveik visai nuoga, geria tą vandenį didžiai skanėdamos, pasisėmusi jo taurutę. Antroji, gėdingai apsisiautusi šydais, gaivinasi tik krintančiais lašeliais. 

Dailininko, rodos, norėta ištarti, jog vaizdinamasis menas yra daug daugiau varžomas savo apsireiškimuose negu kalbos dailė. Atsiminę garsiąją Laokono grupę, turėsime tam pritarti. Žodžiais galima atpasakoti rėksmą, kylantį ligi žvaigždžių, bet parodyti skausmą, jį gaminusį, tegalime apgraibomis.

Tačiau yra sakoma, jog vaizdinė dailė esanti tarptautinė, kaip ir muzika. Turbūt šita nuomonė reiškiama tik atsižvelgiant į žmones, kurie mėgsta dailę. Rodos, kiekvienas, šiokios ar tokios tautos, šiokia ar tokia jo kalba, mato, kas vaizde rodoma, girdi muziką skambant. Bet ar visa jis mato? Ar girdi visą muziką? Ir jeigu taip, tai vis dėlto dar nieko netaria apie patį veikalą.

Sakoma vėl, kad tik tasai tegalįs būti tikras dailininkas, vaizdintojas (maleris), muzikas, kuris esąs nedaugelio vienas, bet sau žmogus, savotiškas, gilaus nusimanymo, ypatingo jausmingumo, — žmogus, kuris gyvenimą išmanąs, patiriąs savo būdu ir tą savo patyrimą savaip išreiškiąs. Kurs niekuo nesiskiriąs nuo kitų, tegalįs būti lėkštas, paviršiaus žmogus. Iš to nebūsią kitiems jokių apreiškimų.

Bet ši mintis kaip tik yra padariusi daug blogumo. Kiti būsimieji dailininkai yra įsitikinę pasieksią dailininko tobulumo, jei tik kaip nors kitaip apsireikšią negu paprasta — tuo mat parodysią savo originalumą. Tikras apsirikimas! Kitaip apsireikšti tėra antras dailininko darbo dalykas. Pirmasis yra kitką apreikšti.

Tik šis „kitkas“ taip jau dažnai nesuprantamas. Neturi jis dalies su kitu, svetimu žemės kraštu, kitų laikų atsitikimais, su kitomis pasakomis ir t. t., bet su kita dvasia, kita širdimi ir siela.

Todėl dailės veikalai yra iš visų žemės dalykų mažiausiai tarptautiniai. Jie individualizmo žymę neša kaip kokį garbės vainiką ant kaktos. Ir mažai pažindamas dailės veikalus, vieną kartą pamatęs kokį Leonardo da Vinci, Raffaello, Michel Angelo, Dūrer, Rubens, Rembrandt ir t.t., žmogus tuoj atsimena, kieno tas veikalas gali būti. Taip labai skiriasi vieno apsireiškimas nuo kito, vieno dailininko darbas nuo kito!

Dargi, kaip raštijos dailėje, galime veikalui paimti tautinę drobę, versdamas jį kiton kalbon, vis dėlto Šekspyro (Shakespeare) veikalas paliks jojo, Getės – vėl jojo ir t. t., nors verčiant daug mažmožių nukris nenaudota. Ir veikalas nustos daug savo ypatingumų, kaskart daugiau dils, jei iš vertimo bus vėl verčiamas. Pagaliau gal pasidarys šiek tiek tarptautinis. Tik niekuomet nepradings iš jų individualizmo žymė.

Dar aiškiau tai matyti, jei koks vaizdas kito dailininko, gal kitos tautos žmogaus kartojamas. Palaiko tad net kiek dar ir tautos žymių.

Iš tikrųjų dailės veikalas maža yra tarptautinis, daugiau tautinis ir pirm viso atskiro žmogaus apsireiškimas. Bet individualizmas yra kaip tik žmonijos aukštenybė. Aukštieji žmoniškumai yra atskirų asmenų reiškimai. Jie vien tespindi iš tautinės gyvybės.

Bet jei neliktų neaišku: individualizmo žymės nėra padaromos, jos negali būti sumanomos. Jos apreiškia gilų, gyvą, didį žmogų. Toks žmogus savaime yra individualus. Save niekas negali didžiu padaryti, nors kaži kaip to norėtų. Todėl niekas ir negali tapti originalingu. Turi augti. Turi žmoniškumu didėti.

Tame randasi kiekvieno žmogaus pareiga. Ir dailininko. Bet tas turi dar ir kitą. Jo darbas siekia toliau negu kitų žmonių. Ir jis patiria paraginimų ir veiksmų iš dalykų, kurie lieka paslėpti kitiems. Todėl antroji dailininko pareiga yra naudotis tais dalykais savo veikalams. Tuomet jis bus ir kitiems kultūros akstinai.

Kas tokiai dailininko pastangai yra svarbu, parodo šis apmąstymas. Sąmonės žmogus jaučiasi esąs ypatingame šviesos skritulyje. Tai yra jo sąmonė. Joje galima pastebėti visokių įvairumų. Jie nuolatos keičiasi, nuolatos esti tame skritulyje šviesiau ir tamsiau. Tarsi koks debesys apniauktų dangų ir vėl pradingtų. Tamsiau esti tame skritulyje, kada kūnas savo reikalavimais kaip nors siekia į jį. Aiškiau esti tyrame minčių gyvenime. Tarpe abiejų vilnija geismai. Vieniems aptemsta minimasis skritulys, kada jie mėgina kreipties į to skritulio gelmę, iš kur pareina viso skritulio ir jo turinio pastebėjimas, taip kad žmogus gali sakyti: žinau save esant, jaučiuosi nusimanąs, turiu sąžinę. Iš tikrųjų turėtų tuomet tas skritulys šviesesnis tapti.

Akylai įžiūrėjus skritulio turinį, pasirodo, jog atskiri dalykai gali būti lyginami su varsomis. Josios nuolatai mainosi. Visi jausmai, kurie mūsų vidų pildo, visi geismai, kurie sukyla, mintys, kurios atplaukia, aplieja mūsų sąmonės skritulį savo spalva.

Norėdami apreikšti tai kitiems, teprivalytume dažais jiems tai parodyti. Iš tikrųjų buvo tokių laikų, kada vieni kiti taip darydavo, jeib kits kitam suteiktų žinių apie save. Sako, inkai Amerikoj ir tibetai Azijoj žinoję tokį apsireiškimo būdą.

Yra palikęs tas būdas dar ir šiandien. Vartojamas jis muzikoj. Muzika yra girdimos spalvos, kaip spalvos yra regima muzika. Todėl dažnai muzikai ir kalba apie balsų spalvas, o vaizdintojai — apie spalvų balsus.

Ir fizikos žvilgsniu tat taip yra. Spalvos, kaip ir balsai, yra virpėjimas: jos eterio, šie — oro, anos — labai didžio, šie — mažesnio greitumo.

Tik nūdien mums neužtenka pamatyti spalvos, išgirsti balsai, jeib sužinotume, kas tuo reiškiama. Reikalaujame konkretingesnių dalykų. Norime šio pasaulio pavidalų matyti, žodžių išgirsti. Nuo tųjų tad mėginame iškilti į liuosąjį vidaus stovį. Ištrūkę iš šio pasaulio siaurinimų, jaučiamės einą didyn ir todėl esą laimingi. Palaima yra ne kita kas kaip tik gyvybės ir kartu nusimanymo didėjimas.

Su tuo jungiasi labai tvirtai grožė. Gražu yra, kas teikia palaimos. Ir kas grožę reiškia, yra palaiminga. Bet vis dalykas tas pats: kuomet kokia didybė, aukštenybė apsireiškia mažesniu, žemesniu daiktu, tuomet tai esti gražus. Rasos lašelis berods jau savaime gana dailus. Tačiau tik tuomet esti negalima juo atsigėrėti, kuomet saulės šviesa, kuri visą erdvę pildo, iš to mažo daiktelio atspindi. Jis pasidaro maža saulutė, kitas didžiosios šviesos ir gyvybės vidurys.

Žmogus yra toks lašelis. Ir sąmonės skritulys atspindi visumos sąmonę. Todėl kiekvienas žmogus yra toks gražus, toks palaimos rykas, sulyginus jį su kitais žemės pavidalais. Gaila, kad reikia apie kai kuriuos pasakyti: jie turėtų tokiais būti. Tai reiškia, kad jie savo vietos patys nusikaltę neužima. Ir paprastai jie esti vargo ir nepalaimos, negrožės versmė.

Bet nežiūrint į tą nenormos padėjimą, galima toliau sakyti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas, jo darbai ir veikalai vėl savo būdu yra kaip minėtasis rasos lašelis. Jie atspindi tai, kas žmoguje yra. Jei nieko nėra jame, jie nieko ir negali atspindėti. Jei nieko didesnio, aukštesnio nesti, tegali apreikšti iš viso, ką žmogus sako ir daro, kas prasta arba net kas žema. Antraip vėl: jei žmogus yra pilnas aukštos, skaidrios gyvybės, jis ją norom ir nenorom reiškia savo darbu ir savo veikalais. Jis yra saulė, anie — rasos lašelis.

Todėl ir sako, kiekvienas žmogus esąs dailininkas. Nėra tai tik svajojimas. Pamatę prastų žmonių naminius įrankius, kuriuos jie patys sau yra padarę, tuoj pastebime mažiau ar daugiau dailės žymių. Daugiau, jeigu juos dirbęs žmogus yra didesnės gyvybės ir mikliau moka reikšti. Kiti žmonės save miklindami ir tėra tapę dailininkais. Jų vidaus gyvybė tokių nepadarė. Ir nėra jie išrinktieji. Išrinkti esti žmonės tie, kurie, nors ir nemiklinti, bet yra pilna širdimi, spindinčia siela, giedria dvasia.

Mūsų mergaitės ir moters tik tuomet teišaus gražių juostų, būdamos ir nelabai pratusios prie to darbo, kada mylimajam tuo darbeliu norės savo širdį apreikšti. Ir nieko jos nevartoja tam kaip vien tat, kas joms žinoma seniai: tie patys linai, tos pat spalvos. Tarsi jos sakytų: aš tau duodu, ką visur matyti gali, bet mano darbelyje yra paslėpta mano siela. Išvyski jame ją!

Kitam turbūt sunku bus ji pamatyti — per silpnas yra prastos mergaitės ypatingumas, dargi suvaržytas tuo, kad norėtos spalvos gijų nebuvo, kad raštai audimo tvarkos tarsi laužomi. Mat siūlai teeina išilgai ir skersai.

Apskritai namų dailė neturi daug individualizmo. Bet aiškiai ji skiriasi nuo kitų tautų liaudies dailiojo meno. Tauta yra laiptai, kuriais žengiama iš žmonijos į atskirą žmogų. Tautos dailė yra laiptai į dailininko veikalus. Bet, jeib nepalikčiau nesuprastas, viename asmenyje žmonija pasiekia savo esybę. Atskiras dailininkas pilniausiai atspindi tikrąją žmonijos gyvybę ir grožę. Su aukštuoju asmenim žmonija iškyla iš visų siaurumų. Su didžiuoju dailininku tautos dailė iškyla iš silpnumo ir menkumo.

Ir tuo darosi aiški kultūrinė dailininko pareiga. Neauklėjęs savo sielos gyvybės, jis tik lyg koks kalinys apreikš savo vidų braižydamas sienas. Nebus iš to dailės veikalų. Bet augdamas vidų, širdį ir dvasią, jis dar turės visuomet atminti, kad jo vidaus gyvenime darosi įvairus ir ypatingas turinys, kadangi jis turi ypatingą kraują ir kūną, kurs pareina iš tautos; toliau, kadangi ypatinga praeitis, ypatingi žmonės su savo būdais, savo darbais, veikimais ir veikalais bei veikalėliais, pagaliau ypatingas jo tautos kraštas pasižymi jame.

Norėdamas būti tikru dailininku, jis neturės atsižvelgti į visa tai, bet vien tuo gyventi taip, kaip gėlė atveria savo žiedus kvėpuodama savo vietos oru, gerdama savo dangaus rasą. Ieškodamas dailiųjų kitos tautos apsireiškimų ir iš to tverdamas, jis nepasieks tikro dailininko aukštumo. Jis bus apleidęs saviškumą ir nebus radęs dailės versmės.

Kalbant daugiau paviršiaus žodžiais, dailininkas išpildys juo tobuliau savo kultūros pareigą, jei naudosis tais dailės elementais, kurie yra jo tautai jau gaminti, būtent pavidalais, linijomis.

Toliau jis turės visa, kas rišasi su jo tauta, mėginti patirti dailininko širdimi ir visa persunkti savo siela. Jo veikaluose turi būti randama jo tautos gyvenimo ir krašto, jo tikėjimo, ilgesio ir vilties. Bet visi tie tautos dalykai turi iš jo būti gavę daugiau šviesos, daugiau gyvybės, pilnybės. Kiek jis yra sielą ir dvasią augęs, tiek visi tie dalykai turi būti tapę šviesesni, svarbesni, galingesni. Ką jis esti gavęs iš tautos, tai jo veikalais turi grįžti tautai tarsi pašventinta. Dailininkas turi tuo save patį tautai atiduoti.

Tuo jis atlieka, ką jis, būdamas dailininkas, yra kaltas sau, tautai, žmonijai, pasauliui. Su tuo yra susirišęs dar kitais dalykais. Bet jam neprivalo rūpėti tai. Jis pasidaro savaime. Tokiais savo veikalais dailininkas žadys savo tautiečiuose miegantį didesnį žmogų, atvers jiems akis jų aplinkybių nuostabumais, grožybėmis. Tarsi nuims jiems šydą nuo akių ir geležis nuo širdžių ir sielų. Augys tarp kitų žmoniškumą, ne tyčia to norėdamas, bet save kultūrindamas, save atverdamas prakilnybėms ir visa tai apreikšdamas savo tvariniais.

Taip jis didins kultūrą, ir toji bus originalinga ir bus tautinė. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Vairo“ (1914. — Nr. 9. — P. 2 — 5). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KULTŪRINĖ DAILININKO PAREIGA