Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KRIKŠČIONIJA

KRIKŠČIONIJA

KRIKŠČIONIJA

Prasti žmonės kalbėdavo ir dar kalba apie krikščioniją kaip apie didžią draugija. Svarbiausias jų reikalas esąs visiems krikščionims tas pats. Kiti žmonės, būtent žydai, mahometonai, budistai, pagonys, neturi to reikalo. Jie todėl aiškiai skiriasi nuo krikščionių. Jie esą net menkesnės vertybės žmonės.

Rods, jau seniai buvo sakoma, jog tokia, kaip minėtoji, krikščionija tėra sapnuota. Tačiau vis iš naujo buvo tvirtinama ją esant. Mokyklose ir yra greitai ir lengvai mokinama, jog krikščionių esą ant žemės tikras milijonų skaičius.

Bet retai tebuvo manoma apie tai, kas yra bendrasis tų tariamų krikščionių dalykas. Rodės, to atsiminti nebuvo norima arba gal negalima. Priežasčių tam yra visokių. Viena svarbiausiųjų yra turbūt ta, kad, visa apmąsčius, reikia pasakyti: krikščionijos nėra, seniai nebebuvo.

Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka.

Ypačiai dabar, karo laike, tai matyti. Anglai-protestantai — yra susijungę su francais-katalikais, rusais-stačiatikiais, japonais-sintoistais bei visokiais murinais-pagonimis. Prieš juos stovi vokiečiai-protestantai bei katalikai su austrais-vengrais — katalikais-protestantais ir pagaliau turkais-mahometonais. Visuose tų tautų dievnamiuose meldžiama, kad Dievas juos gelbėtų.

Tai reiškia, be abejonės, visiškai naują žmonių stovį, naują jų santykių pamatą. Bet tuose santykiuose krikščionybė nieko nebesveria. O kur ji būtų buvusi dar lyg koks ryšys, čia ji to karo visiškai sumalama.

Bet kas tuos žmones riša, kad taip krūvomis traukia karan? Paprastieji žmonės telkiasi karui paliepimo verčiami. Bet tųjų vadovai? Kiek čia visokių geismų bei troškimų! Ar čia gali būti nors mažuma to, kas krikščionybę reiškia? Čia, kur geiduliai ir nekanta vyrauja, nėra krikščionybės.

Toks padėjimas nepasidarė nuo vakar lig šiandien. Jis, be abejonės, iš lengvo paaugo. Dvasios, sielos dalykai prapuldė žmogaus akyse savo vertybę. Ir užtai regimieji turtai labai pasvarbėjo.

Nuostabu gana, kad krikščionybės skelbėjai patys [dėl] viso to kalti yra. Nebegalėdami išmanyti ir surasti krikščionybės brangalų sielos srityj, jie apie juos kalbėjo kaip apie šio pasaulio daiktus. Kuone visi tikybos dalykai virto iš lengvo tokiais. Su jais susirišo visa, kas galima buvo geisti šiame gyvenime. Kas pasiliko dvasios vartojimui, tas buvo kietai sukalta į ypatingus sakinius ir mokslus.

Šitas krikščionybės nykimas prasidėjo jau labai seniai. Pirmutinis didesnis jojo žymis buvo tas, kaip Romos (Konstantinopolio) kaizeris Konstantinas krikščionybę padarė savo viešpatuvės tikyba. Tuomi pastojo tai, kas nebuvo šio pasaulio dalykas, valdytojų priemone. Nuo to laiko krikščionybė palengva vis daugiau virto visokiais tvirtinimais — dogmatais. Apie tuos toliau spietės visokie geiduliai ir troškimai.

Pati krikščionybė pasiliko slėpiniu. Ir gyveno tiktai gyvomis kibirkštėlėmis pavienių žmonių sielose. O taip tyliai, pasauliui visai nenumanomai. Tos kibirkštėlės išlaikė tą aukštesnę gyvybę, kurią numanyti galima tūlų katalikų, protestantų ir kitų žmonių sielose.

Tuo tarpu krikščionybės skelbėjai kalbėjo apie tolimąjį Dievą. Ir rodės, jis tik jiems teesąs prieinamas. Jie gali tarpininkauti tarp žmonių ir jojo. Žmonės ir visas pasaulis pasiliko tokiu būdu tarsi Dievo apleistu.

Taip iš tikrųjų niekuomet būti negali. Bet kam žmonės neturi akių, neturi sąmonės, to jų numanymui ir nėra. Taip žmonės iš lengvo įprato gyventi be dvasios aukštybių. Ir jie grimzdo į visokius paikumus ir nedorybes.

Didis žmonių skaičius pradėjo naudotis visokiomis priemonėmis, jeib nors kaip Dievą privertus jiems patarnauti. Kiti žmonės, nieko apie Dievą nežinodami ir nebemanydami, bandė gamtą pajungti, jeib toji su savo galiomis jiems tarnautų. Bet visi tie norėjo tik ko gauti, naudos pasiplėšti iš to, ką jie gyvendami numanė.

Nei vienas visų tų žmonių nenujautė, jog žmogus turėtų pirm viso lobinti savo siela ir bandyti tais lobiais apšviesti pasaulį. Didysis žmonių skaičius gyveno tvirtai įsimerkęs į paviršiaus lėkštumą ir jojo žadamąjį smagumą. Todėl labai didėjo pasaulio turtai, materinės galios.

Krikščionybė su savo spinduliais, būtent meile, teisingumu, kantrumu, grožybe, skaistumu ir t. t., buvo visai apsiniaukusi. Nebegalėjo ji žmonių vienyti. Visi aukšti žmonijos pasistengimai buvo apmirę. Vos kelintasis jais rūpinosi. Ir todėl jau seniai nebebuvo krikščionijos. Vien tik jos vardas tebuvo pasilikęs. Ir tie susitelkimai pirm karo ir karui siaučiant parodo aiškiai, jog žmonės viso kovodami krūvon, tik ne dvasios šviesos ir sielos grožės.

Kas iš to išeis, nesunku pasakyti. Krikščionijos nebėra. Ir nebėra krikščionių. Nors vardas dar yra tariamas ir rašomas. Bet visa tai turėjo būti. Šiaip mūsų laikas negalėtų padaryti, kas yra jo uždavinys. Jis taiso naują padėjimą. Apšviesdamas dabartinį, kaip tai paaiškinta, jis ir gamina būsimąjį.

Berods buvo tasai priruošiamas jau seniai. Mokslas, kurs tyrinėjo „Dievo apleistąją“ gamtą, priėjo prie tos gamtos pamato. Ir pastebėjo, jog tai yra labai nuostabus slėpinys. Pačiu laiku mokslininkai patyrė savo sielose šventybės jausmą. Jie ieškojo teisybės. O eidami artyn pas ją, jie jos buvo laiminami. Teisybė yra viso išmanymo, visos palaimos versmė.

Toji yra kaip visur, taip ir žmoguje. Nėra ji toli nei nuo vieno. Mes joje kvėpuojame ir gyvename. Taip mokslas patyrė tai, kas visą pasaulį išlaiko ir valdo. O nors jis tam duotų visokių vardų, žmogaus sieloje tat apsireiškia kaipo krikščionybės Aukščiausiasis.

Dar guli krūvos tų akmeninių mokslų aplink krikščionybės teisybes. Dar gal tūli jais ir laikosi. Bet daugiui jie tėra senų mūrų griuvėsiai, kurie jiems gyvybės rytus uždengia. Dabar vis daugiau žmonių žiūri į naujus pačių numanymų, patyrimų ir išmanymų spindulius. Nauja diena užteka žmonijai. Diena gyvosios tikybos.

Žmonės patys nori pajausti tiesiog paskutinį gyvenimo šaltinį. Jie nori, kad tojo galios žmoniškoj formoj apsireikštų pasaulyj. Šitas šaltinis, pati šventa dvasia yra, kas vien tegali žmones vienyti.

Tos dvasios veikimo nebuvo likę žmonijoj. Žmonės buvo kreipiami į visokius tikybos mokslus, būk tai esą svarbiausieji gyvenimo dalykai, arba į regimo pasaulio turtus ir galias. O čia vienas sutiko kitą kaipo priešą. Taip tikybos moksluose, kaip pasaulio turtų geisme.

Todėl galėjo karas sukilti. Tai yra galutinės jo priežastys. Bet čia matyti yra ir jo tikslas. Tariamieji žmonijos vienybės dalykai pasirodė niekais. Ir taip dabar atviras yra kelias prie to, kas yra iš tikrųjų bendra žmonijos viltis.

Iš viso to skausmo, iš visų tų ašarų ir kraujo srovių turi gimti nauja gyvybė, naujas išmanymas, nauja valia. Laimėtojai ir apveiktieji, visi jie nukęs, todėl ir visi kreipsis į tai, kas galės būti jų ramintojas. O tai tegalės būti tikroji žmoniškoji prakilnybė, kuri gema iš Aukštybės dvasios.

Nebeturės būti klausimas: kaip ir ką tu tiki? Kokius tikslus tu nori pasiekti šiame amžiuje? Bet, kokią dvasią tu apreiški? O pagaliau: visi turime bandyti traukti vienas kita į tai, kas teisu, gražu, malonu.

Bet reikia pradėti tuojau. Aukštybės dvasiai reikia pasišvęsti kas dieną. Ją reikia kvėpuoti nuolatai. Tuomet bus šis karas pradžia tam, kad visa žmonija galės būti didė brolija. Ir jai galės užgimti naujai išganytojas. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914. — lapkričio nr. — P. 1 — 6).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas KRIKŠČIONIJA