Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PAGAILA

PAGAILA

PAGAILA

Gailios širdies žmogus, sakoma, yra geresnis už kietširdį. Bet, rodos, dar aukštesnis turi būti tasai, kurs gali ir džiaugties su kitais. Sakoma, pagaila esanti žmogaus, bet padžiauga — angelo žymis.

O tik kokios grožybės yra pagailos ašara Ypačiai, kad ji verčia žmogų nudalinti, teikti, gelbėti. Dabarties laikas nuolatai tam duoda progos. O žmonės ir gelba vienas kitą. Tikrai nuostabu, kaip labai vienas kito gailisi. Matyt, kad žmonės yra pažengę tolyn, kad apskritai jų dora tikrai pagirtina.

Tačiau rodos, kad nelabai aukštai tegalima statyti pagailos. Kiekvienas jos paveikslas parodo, jog žmonėms kitų gaila, kadangi tuojau pamano: „O kad man tai užeitų!“ Tūli net tiesiog dėkoja Dievui, kad juos apsaugojęs. Būtų tai labai gera, kad nesimaišytų į tarpą pasididžiavimas, atsiskyrimas nuo kitų ir kas tam lygu.

Be to, mūsų dienose pagaila beveik neberanda laiko apsireikšti. Taip labai veja vienas kitą baisieji atsitikimai. Žmonės žūva, lyg jų gyvybė tebūtų kibirkštėlė, vėjo išpučiama. Ir pagaila tiesiog atšimpa prieš visas skaudas, visus skausmus ir vargus.

Rodos, mūsų laikas nori žmoguje pagailą visai išnaikinti. Tarsi reikia kietam pastot kaip akmuo. Per visą žmoniją, rodos, nori eiti ši banga. Todėl beveik mėgini klausti: Ar gal tas žmogus tik toliau yra pažengęs, kurs nebsigaili? Kurs nebeatsižvelgia į žmonių vargus ir skausmus? Bet kurs gal bando visumet teisus būt ir taip savo apskrityj kiek galėdamas šalinti vargų priežastis? Mat tūlose viešpatuvėse yra silpnieji, ligonys ir senieji aprūpinami, kaip, paveikslui, Vokioj. Jau tie nebeprivalo pagailos. Toji čia tarsi nebereikalinga. Jos vietoj teisingumas, įstatymai šalina vargus.

Ir lieka daugiau progos džiaugties su kitais. Sakau džiaugties, ne linksminties. Bet labai daug dar reikia, kol nebūsime to išmokę! Kas yra be pavydo ir gali visai širdingai ir su džiaugsmu žvelgti į kitojo, ypačiai priešo, palaimą? Be abejonės, džiaugsmas gerina, dorina žmogų. Bet kažin ar tai ir daro pagaila?

Ar, paveikslui, pagailos darbais vargas šalinamas iš pasaulio? Kas yra versmė visų nepalaimų? Kas yra priežastis tos baisios mūsų dienų kovos? Gana apie tai esmi rašęs. Ir tiktai galiu pagailėti, ne visumet žmonėms parodęs vienat tai, kaip vengti blogą ir piktą. Iš tojo visa pareina. O aš gal dažnai nedavęs esmi tik geriausiąjį paveikslą, dažnai ir kitką daręs, kas jų nevedė aukštyn. Ne vargas, nuostoliai, kenksmai yra tat, kas žmones apgailėtinus padaro, bet jų dvasios stovis, jų tamsumas, jų nedora.

Tai yra pagailos dalykas. Ir galima dvejopa pagaila todėl apreikšti. Viena šalina paviršiaus kenksmus ir vargus. Ji pareina iš baimės, kad pačiam gali taip užeiti. Antroji pagaila visai kitaip atsiranda. Ji kyla iš regėjimo žmonių dvasios stovio.

Žmonės dažnai yra linksmi, girtauja, paleistuvauja, apgauna vienas kitą, krauja turtus kitus nuogindami. Jiems smagu. Kam jų gaila? Kiti sako, jiems gera gyventi. Jie be rūpesnių. Viso turi pilnai.

Tačiau yra ir tokių, kuriems jų labai gailu. Yra tokių, kurie šios dienos žmonių vidaus padėjimą regi, o kruvinas sielos ašaras pralieja. Jiems rodos, jog visas skausmas, visi peršuliai šių laikų nieko nesveria prieš tą begalinę slogą, kad žmonės taip giliai nugrimzdę yra nežmoniškume, jog galėjo šį karą sukelti.

Tas žmonių padėjimas vien tik jų pagailos vertas. Bet kuomet tegalima tą pagailą pajausti? Tikrai tik tad, kad žmogus gyvas yra gyvenimo viduje, kad jis kvėpuoja toj gilybėj, iš kur pareina visa gyvybė, visas gyvenimas ir visa jo pažangos, jo pasitobulinimo galia.

Todėl mes ir matome, jog tik didžiausios šio pasaulio esybės tepažįsta šitą pagailą. Jie sąmoningi yra savo sieloje ir mato žmonių tamsą, žmonių sielos skurdą. Jiems akyse yra, kaip žmonės rūpinas visokiais niekais, visokiais troškimais ir geismais, visokiomis svajonėmis, vadindami jas mokslais, o nuolat palaiko tik savo žemybės stovį, net jį dar daugiau patvirtina ir tuo didina savo vargus, skausmus ir mirties galias.

Kuomet bus kitaip? Kuomet prasidės apsireikšti didžioji žmonijos didžiūnų pagaila? Be abejonės, kad skaičius tųjų didės, kurie tikrai pasišvęs prakilnybei. Kurie nebesirūpys kitų privertimu prie savo nuomonių, savo tikybos, bet vien tuo, kad žmonėse užgimtų tikrojo žmogaus esybė.

Tuomet prieitų žmonijai tikrai kalėdos ir taika pasaulyj. Tad būtų užgimęs išganytojas. Tad žengtų žmonės kas dieną skaitlingiau ir tvirčiau žmoniškumo taku. Ir mūsų, lietuvių, tarpe vis daugiau paaiškėtų, kas pirm viso mums svarbu pasiekti. Ir kokiai ateičiai, kokiam tikslui mūsų vienas yra dirbęs ir dar bedirba.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1914. — gruodžio nr. — P. 1 — 4). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas PAGAILA