Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas NATŪRALIZMAS

NATŪRALIZMAS

NATŪRALIZMAS

Vartojamas šis žodis dažniausiai ypatingai meno krypčiai pažymėti. Ir su juo jungiamas neretai tariamas šis sakymas: menas turi atvaizduoti gyvenimą. Garsusis helenas Aristotelis net sako tiesiog, kad menininkas turįs pamėgdžioti gamtą.

Bet šis jo žodis ne vienaip išguldomas. Sako jau ne tik vienas, kad šitas pamėgdžiojimas esąs niekas kitas kaip kad menininkas leidžiąs augti savo veikalui iš savo širdies ir sielos taip, kaip gamta augina savo vaisius. Tai esti meno veikalai neturi būti dirbtinai daromi, bet auginami. O tai gerai supratus, ir nesunku išmanyti, kas yra meno veikalas.

Jis taipgi yra pasaulio dalykėlis kaip akmenėlis, augmuo, gyvulėlis ir t. t. Bet jis nepaeina iš žemės, iš grūdo, iš gyvulio, bet iš žmogaus dvasios, jis yra žmogaus sielos vaisius, bet kitokiu būdu kaip kiti žmogaus reiškiniai.

Galima ir berods palyginti į kokį nors įrankį, kurį žmogus taipo jau yra pasidirbęs. Bet tarp jiedviejų skirtumas labai žymus ir didis. Įrankis padarytas kokiam nors regimam darbui atlikti paprastame gyvenime. Juo tarsi stiprinamos žmogaus kūno arba tojo narių galios. Imkime tik ir kirvį! Nei dantimis, nei rankomis žmogus tiek neįstengia padaryti kaip kirviu! O imdami žiūroną! Kaip daug toliau žmogus juo mato!

Meno veikalas yra visai kitas dalykas. Nėra jis priemonė nei įrankis. Yra jis kūrinys žmogaus dvasiai-sielai apreikšti. Todėl kiekvienas veikalas yra visoje visumoje sau dalykas, tarsi jis butų paties pasaulio kūrėjo naujai kurtas mažas pasaulėlis. Nėra jis pamėgdžiojimas kokio nors kūno nario kaip katras įrankis, bet jusnims prieinamas šio pasaulio dalykas, kurs neša su savim žmogaus — menininko jausmus ir mintis, pro kurias spindi paties žmogaus dvasia-siela.

Todėl ir sakė kai kurs meno istorikas mokslininkas vokietis Dr. Karl With, kad kiekvienas meno veikalas esąs sukilusių jausmų įsikūnijimas, bet per jį, matomas žmogus ir jo vertybė. O garsusis fransų rašytojas Emile Zola sake maždaug, kad menas esąs gamta, matyta per temperamentą. Mes sakytume: meno veikalas yra daiktu — jausmais — mintimis atvaizduota dvasia-siela.

Tokiu būdu beveik visiškai neigta nuomonė, būk meno veikalas turįs atvaizduoti gamtą arba gyvenimą. Jo daug didesnis yra uždavinys. Šiaip jau ir kiekviena fotografė butų meno veikalas. O tai ji paprastai nėra. Ir tiktai kartais tuo tampa, jeigu ji atspindina paties fotografo jausmus ar mintis, bet vyriausiai Jo dvasią-sielą, žmoniškąjį jo kilnumą ir šviesumą.

Meno historėje berods matyti, kaip iš lengvo menininkai vis daugiau linko vien parodyti gamtą. Kalbama apie jų realizmą ir pagaliau net natūralizmą ir labai dažnai tikima, kad taip einąs kelias į pilnesnį, aukštesnį ir tobulesnį meną. Yra tai tikras apsirikimas.

Berods iš vieno atžvilgio galima ir čia kalbėti apie pažangą. Žmonės negali numanyti žmoniškumą, jeigu jis nespindi jiems iš paprastų daiktų. Jie neįstengia priimti apraiškų, kurios juos kitokiu būdu pasiekia. O realizmas ir natūralizmas jiems tarpininkauja. Tai viso dalyko branduolas. Žmonės greičiau ir lengviau patraukiami tų meno veikalų, kurie kiek galint laikosi paprastais pavidalais.

Dėl tos priežasties ir menininkai vis daugiau pasistengė tik tokius veikalus gaminti. Ir iš lengvo pamiršo, kad svarbiausias meno dalykas nėra jusnims prieinamas, bet sieloms teikiamasis dvasinis veikalo turinys.

Mūsų laikų menininkai visiškai kreipiasi nuo to, kas pasaulyje randama. Jie ieško neregėtų negirdėtų pavidalų . Dalykas tame. Veikalai, kurie nieko daugiau neturi savyje, kaip tiktai tą, kas jusnims yra prieinama, greitai pasidaro nuobodžiais. Todėl bandoma vis nauju būdu jusnis pagauti. Tikima, kad tame visas svarbumas.

Kiti vėl sako, kiekvienas laikas bandąs savo turinį savaip apreikšti. Bet kad dažnai turinio visai nėra! Todėl tūli ir nežino, ką apreikšti turėtų. Ir dirbdami kokį veikalą, regintiems visai aiškiai pasako, kad jie tušti. Bet jie norėtų ką nors atvaizduoti, tik nežino ką, kadangi gamta, gyvenimas jau nebeturi nieko įdomaus. Nenumano jie, kad žmogaus dvasia-siela yra neišsemiama versmė. Gal tie žmonės savo sielos nejaučia arba sielos ir neturi.

Bet iš to nežinojimo, kas meno veikalas yra, turbūt ir išaugo tas spręsmas, kad menas turs atvaizduoti gamtą ir gyvenimą, kad tikrasis menas esąs realizmas, arba natūralizmas, tai reiškia, visi gamtos ir prigimties dalykai turi būti rodomi be jokio dangalo, be jokio šydro, be jokios drovos.

Tik tokiu manymu apreiškia žmonės, kiek juose yra žmoniškumo, kiek išminties, kiek numanymo ir nujautimo. Mat visai nėra ir niekumet nebuvo menininko arba poeto, kurs kuomet nors būtų galėjęs parodyti tiesiog grynąjį gyvenimą. Jis yra žmogus, ne mašina. Jau toji dar visa savaip atrodo. Kiekvienas menininkas iš tų įspūdžių, kuriuos gyvenimas jam suteikia, kuria naują pasaulį, kaip koks jis pats, tai esti jo esmė, jo asmenybė, jo dvasia-siela yra, ir parodo jį kitiems.

Visi tie realistiški ir natūralistiški meno veikalai, apie kurių tikrenybę, realizmą ir natūralizmą tiek daug kalbos daroma, yra kaip tik pačių menininkų sapnai ir svajonės ir nieko bendro neturi su tikruoju gyvenimu. Dažnai gana jie tik tėra bjaurumų rinkiniai, kurių vienas antras primena kartą atsitikusįjį gyvenimo bjaurumą. Bet žmonės tada sako: toks iš tikrųjų yra gyvenimas. O visai nėra taip. Tik paikučių akyse visa taip atrodo. Reikia tik atsiminti, kad vaizduojama. O jeigu tat ir imta iš kokio gyvenimo atsitikimo, paklausus visų tų, kurie jį patyrė, pasirodytu, kad kiekvienam jis buvo kitoks: vienam bjauresnis, kitam malonesnis.

Žmogus visumet visa savaip atvaizduoja. Visai taip, koks jis yra. Ne tiktai, kokios jo jusnys: jo akys, ausys ir jo jausmų-minčių gyvenimas, bet vyriausiai, kokia Jo dvasia-siela Kad ta silpna, menka, bjauri, visas pasaulis jai atrodys silpnas, menkas, bjaurus.

Visa tai kuo daugiau reiškia, kad menininkas ką atvaizduoja. Kad jis nėra didžios dvasios-sielos, jo veikale ir bus matoma daugiau menkumo, žemumo ir gal bjaurumo. Negali buti kitaip. Menininkas neturėjęs kito ko. Tame visas natūralizmas.

Visai kitas yra dalykas, kad menininkas naudojasi gyvenimo dalykais, atsitikimais, jo bjaurumais, žiaurumais ir jo gražumais ir švelnumais, o jais atspindina visą savo dvasios-sielos didumą Tuomet pasidžiaugsime veikalu, kurs niekumet nepasidarys nuobodžiu. Jis bus toks turtingas, kad kas kart vis daugiau brangenybių jame atrasime.

Tokiu būdu pasižymi didiejie meno veikalai. Ir per šimtmečius Jie nepameta savo vertybės. Knygų knygos apie juos surašomos. O kad kartais ir atsiranda koks kvailutis ir pradeda kitiems kalbėti, visi amžiai esą apsirikę, tuo veikalu stebėdamies, vis dėlto veikalas viršų palaiko. Kas gimė iš dvasios-sielos, laimi prieš visą regimą gyvenimą. Dvasia-siela yra bedugnis. O tasai yra pilnas gyvybes ir kuriamų galių. Natūralizmas gali būti naudingas. Bet svarbesnė yra meno kūrėjo gyvybė ir esmė.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (1921. — Nr. 2. — P. 16 — 19).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas NATŪRALIZMAS