Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SOCIALIZMAS

SOCIALIZMAS

SOCIALIZMAS

Yra šis žodis šiandien plačiai žinomas. Bet jis vartojamas ypatingoje prasmėje. Kilęs iš lotynų žodžio socius, tai esti talkininkas, draugas, jis turėtų reikšti žmonių manymą apie draugijinį žmonių gyvenimą, apie jų santykius su viens kitu. Iš tikrųjų jis būdvardžio formoj socialis tokioj prasmėj ir apskritai moksle vartojamas. Ir atitinka mūsų žodžiams „talkus“, „draugingas“, „bendras“, „dalyvis“. Yra dabar išaugusi tikra mokslo šaka, kuri tyrinėja draugijinį gyvenimą ir vadinama sociologe.

Žodžiui „socializmas“ priešingos prasmės yra žodis „individualizmas“ kurs padarytas iš lotynų žodžio individuus, tai esti nedalinamas, vienas, atskiras, ypatiškas. Iš to pasidarė fransų kalba savo individuel maždaug tos pačios reikšmės. Ir žodis „individualizmas“ pažymėtų manymą arba dvasios butį, kuri rūpinasi vien atskiru žmogumi.

Iš tikrųjų žodžiu du — „socializmas“ ir „individualizmas“ pažymi du dvasinio žmogaus gyvenimo galu. Ir paprastai žmogus iš vieno kreipiasi į antrą ir atgal. Tokiu būdu gyvendamas, jis tad ir kinta savo esmėje, svarbėja arba niekėja. Todėl ir minimu žodžiu dviem rodoma giliai į žmogaus gyvenimą, į jo klestėjimo arba žuvimo priežastis.

Su jiedviem susiriša svetnaudybė ir teiklumas, arba lotynų žodžiais egoizmas ir altruizmas. Visas žmogaus amžius nešamas akstinų, pereinančių tai iš vienos, tai iš antros pusės. Net didžiosios historės bangos supasi tarp jųdviejų. Žmonijai laikais svarbesniu rodosi atskiras, ypatingas žmogus ir jo reikalai ir vėl laikais — visuomenė ir jos gerovė.

Ir vėl kartais vienas ir antras dalykas suprantamas daugiau dvasios, tada daugiau kūno reikmenių žvilgsniu. Bet taip ir reiškiasi vis aiškiau paties žmogaus prasmė. Draugija veikia atskirą žmogų, ir jis veikia draugiją. Ir tuo iš lengvo žadinamas žmoniškumas. Vis aiškiau pastebėt išmintis, teisingumas, grožė, malonumas, veiklumas atskirame žmoguje. Ir iš lengvo, nors ne taip žymiai, reiškiasi ir draugijiniame gyvenime. Bet ne tuojau tai pastebima. Priešingai, žmonės dažniausiai vien bloga mato gyvenime. Ir tūli prasimanė jį šalinti. Seniai jau sakoma, kad žmonių santykiai nesą tikę, kad jie turi buti taisomi. Ypačiai gyvai sukilo kalbos apie tai pirm 100 metų su viršum Europos vakaruose. Anglijoj ir Fransijoj.

Pirma čia manyta apie draugijinį gyvenimą vyriausiai oikonomės žvilgsniu. Žinomi ir plačiau yra rašytojų manytojų vardai, kaip Adam Smith, Malthus ir kiti. Bet netrukus radosi ir kiti, kurie labai aiškiai skyrėsi nuo jų. Jie kreipė savo žvilgį daugiau į patį žmogų ir jo ypatingumą .

Bet nėra šie rašytojai vienokios nuomonės. Vieni reikalauja daugiau krikščioniškumo iš žmonių, kiti — apskritai daugiau doros, treti — daugiau dosnumo, filantropizmo. Tik tame jie vieni panašūs į kitus, kad jie nusistatę yra prieš turtą. Jie nežiūri tiek į regimąjį gyvenimą, kiek dvasinį, metafizinį jo pagrindą.

Tarp kitų žymus yra fransas Pierre Le Roux (1798— 1871 Paryžiuje). Jis pirmas ir prasimanė žodį „socializmas“. Reikalavo iš žmonių daugiau krikščioniškumo, tada būsiąs ir draugijinis gyvenimas sveikesnis, žmoniškesnis. Sakė žmoniją esant vienybe, kuri gyvenanti Dieve. Kiekvienas žmogus dalyvaująs šioje vienybėje. O iš, žemiškų turtų kiekvienam turėtų tekti dalis sulig jo galiomis, reikalais ir darbu. Draugija esanti tuo pastovi, kad žmonės gyvena arba naujai užgimsta būsimose kartose. Bet žmonės neatsimena, kad jie tie patys yra, kurie seniau jau gyveno.

Tuo tarpu mąstė bei rašė ir kiti. Ir vis daugiau pakrypo žmonių dėmesys į materinį būvį. Žmogus buvo veikiai suprantamas tik padaru savo aplinkybių. Tvirtino tai šalia kitų vyriausiai anglas Owen. Ir vis su didesniu galėjimu bandyta rodyti, kad žmogaus padėtis, net jis pats virsiąs kitokiu, jeigu aplinkybės būsiančios taisytos.

O kalbant apie aplinkybes, buvo pirmoj eilėj manyta apie draugijinę žmonių gyvenimo tvarką. Rašė apie ją fransai Guizot, Mignet, Louis Blanqui. Ir jų nuomonės, net jų reiškiniai-žodžiai dar šiandien moksle vyrauja. Jie dalino žmones į keturis luomus, keturias klases: į didžiūnus (dvaronius), mažūnus (ūkininkus, amatininkus), į bourgeoisus, arba piliečius (pinigininkus), ir į proletarus, arba darbininkus, kurie savo rankos darbu pelno sau duoną.

Paskutiniu du luomu iš lengvo rašytojams apie socializmą vis daugiau įgijo svarbumo, ir pagaliau jo klausimuose juodu beveik tik vienu du ir ką reiškia. Atrodo didžiausiu viens antro priešu. Bourgeoisas, arba pilietis, padarąs darbininką savo įrankiu ir tuo jį skriaudžiąs, net žudąs žmoniškąją jo vertybę.

Iš šitos padėties proletaras turįs iškopti. Jo pasistengimas tuo tikslu vadinamas „socialis judėjimas“. Ir sąryšyje su tuo įgijo žodis „socializmas“ ypatingą prasmę. Jis yra tarsi mokslas apie minimo judėjimo tikslą ir būdą. Tikslas esąs darbininko laisvė, lygybė, laimė. O visam tam prieiti reikalinga kova. Toj kovoj esąs priešas kapitalizmas. Kapitalizmas ir socializmas esą tarsi du nesuderinamu dalyku. Vienas ar antras turįs būti.

Tokios prasmės šiandien yra socializmas. Toli ji yra nuėjusi nuo pagrindinės prasmės. Ir tūli atjaučia, kad nėra visai pavykęs sustatymas kapitalizmo ir socializmo. Todėl vietoj „socializmo“ vartoja ir žodį „komunizmas“. Bet, rodos, reikėtų veikiau žodį „kapitalizmas“ pakeisti kitu. Jo reikšmės siela socializmo žvilgsniu yra svetnaudybė. O tai turint omenyj, socialis judėjimas galėtų būti dar kita kas.  

II 

Tuo tarpu visame pasaulyje socializmas ir socialis judėjimas turi vieną ir visiškai aiškią reikšmę. Aukščiausiame sąryšyje ji stovi su kūno išlaikymo klausimais, su smagiu gyvenimu, su paprasčiausia žmogaus laime. Šią reikšmę suteikė socializmui pirm visų vokietis žydų kilmės Karl Marx (l8l8—l883). Gimęs mieste Trier, Rheino provinsėj, Vokioj, studijavęs mieste Bonn, turėjo bėgti iš Vokios, gyveno Paryžiuje, Briuselyj ir pagaliau Londone.

Labai jis buvo gabus. Visa, kas lig tol buvo rašyta apie socialį gyvenimą, jis suglaudė ir savaip pastatė. Ir taip jo mintys, jo supratimas paskutiniais laikais visame pasaulyje tiek reiškė, kaip gal vos vieno antro mokslininko arba filosofo.

Žymiausias jo raštas, kurį jis su savo bičiuliu Friedrich Engels 1847 m. išleido, buvo tituluotas „Kommunistisches Manifest“. Tame rašte ir pagrindinės jo mintys išreikštos. Daug yra jame neaiškumų ir apsirikimų, bet jis veikė ir dar veikia kaip ugnis, kuri visur dega.

Visai kitaip negu visi, kurie pirm jo apie socialius klausimus buvo rašę, jis savo nuomonę pagrinduoja. Kiti buvo kalbėję apie meilę, apie labumą ir kaip panašios galios įsivyrauti turėtų. Karl Marx, priešingai, visą pažangą stato ant piktumo, ant nekantos. Su ja jis nori prieiti idealą, kursai pagaliau yra meilė, malonumas. O taip jis tarsi kosmaus žvilgsniu regėjo, kad aukščiausioms idėjoms tarnauja visa, ir didžiausias blogumas.

Dvi nuomoni, rodos, nuolatai keičiasi jo moksle. Tai sako, kad žmonija einanti savaime, tarsi natūraliai tolyn, tikslan, reiškia, evoliucės keliu, tad vėl ragina kovoti, visa apversti, tarsi tikslas prieinamas vien revoliucės veikimu. O gal šita nuomonė yra jojo vyriausioji.

Sunku trumpai, o tik suprantamai pasakyti, į ką jo mokslas vyriausiai taikina. Kaip visi, kurie pasaulį pataisyti nori, jis akyj turi lamingesnį vargingųjų, darbininkų, juodo darbo žmonių gyvenimą. Tik jis labai akylai atsižiūri į realybę ir historę.

Sako, visa historė kalbanti apie luomų (klasių) kovas. Mūsų laiku einanti kova tarp bourgeoisijos ir proletariato. Klasės, arba luomai, išauga iš ypatingų oikonominių produkavimo-gaminimo ir padalinimo santykių, kuo ir suteikiamas vienam ar antram luomui viešpatavimas. Produkavimo ir tuo visi oikonomės santykiai apverčiami galių, kurios randasi viduje, pačiuose santykiuose.

Minimas apsivertimas pasižymįs luomų kovose. Proletariatas mūsų laiku rengiasi viešpatauti ir tam pasisavinti produkavimo galias, vietoje privatinio turto ir privatinio produkavimo pastatyti komunizmą, tai esti padėtį, kurioj turtų visata priklauso visiems lygiu būdu.

Savo mokslą šis socialistas-komunistas nelaiko sumanytu kaip kitų pasaulio taisytojų mokslą, bet tikru reiškiniu to, kas mūsų akyse šiuo historės laiku darosi.

Aiškinimas, kad socialis judėjimas vyksta historės eigoj ir kad yra sąryšio tarp oikonomės, socialių ir politikos reiškinių, yra berods paties mokslo darbas. Ir Marx ypačiai aiškiai parodė, kad politikinės revoliucės ir politikiniai pasistengimai savo esmėje yra viešpatavimo pakeitimas. O kadangi dar niekumet neatidavė viena klasė (vienas luomas) atskiras ir geresnes teises savo noru, todėl kova būtinai reikalinga. Kova, arba nekanta, note Marx, esanti visos kultūros, visos pažangos akstinas. Bet pastebėkime gerai, kova eina dėl viešpatavimo.

Tokios tai Marx nuomonės, trumpai jas suglaudus. Reikėtų jas plačiau išdėstyti. Tada jų reikšmė geriau aiškėtų. Tik šišon nėra tai galima. Todėl tenkysimės aiškindami tik kelias ypatingesnes dar jo ir jo pasekėjų, arba, vienu žodžiu, marxizmo, mintis.

Žymus apskritai marxizmo spręsmas apie gyvenimo prasmę ir vertybę. Visas gyvenimo svarbumas randamas tame, ką pasiekia jusnys. Todėl ir patariama pirm viso materiniais dalykais rūpinties, kad jų žvilgsniu žmogui butų smagu gyventi. Yra tai net pagrindinė didžiųjų socialistų mintis.

Toliau tikima, kad kiekvienas žmogus esąs geras iš prigimties. O kad jis tokiu šiandien nesirodo, tai to kaltas ypatingas įvykis, būtent žmogaus įpratimas sau, atskiram asmeniui, turtų krauti. Vadinamas šis įvykis žmogaus kritimu į nuodėmę. Kaip tik būsiąs pašalintas atskiro žmogaus turtas ir padarytas visuomenės dalyku, žmogus vėl būsiąs geras.

Pasilieka nepasakyta, kodėl žmogus į šią nuodėmę yra kritęs. Vėl ir nepaaiškinta, kodėl žmonės, turtą visuomenei padavę, gyvensią santaikoj. Ar kad geri iš prigimties? Tai kodėl gyveno taip ilgai tokiais negerais?

Vėl kita žymi mintis yra ta, kad visas gyvenimo taisymas turįs atsižvelgti į atskiro žmogaus teises ir jo laimės reikalavimą. Žmonių draugija matoma tarsi sudėta vien iš atskirų asmenų, tarp kurių nebūtų kitų santykių, kaip tai, kad vienas kitam yra lygus ir kad jis todėl laisvas ir vienas kito brolis. Kiti santykiai neatbojami. Vėl čia reikia sustoti. Socializmas labai maža teatsižvelgia į pačius socialius sąryšius.

Toliau vėl pastebtina, kaip marxizmas į visą žmoniją žiūri. Ji jam atrodo sudėta vien iš luomų, prasidedant beturčių ir pasibaigiant milijonierių luomu. Nėra minimam mokslui tų skirtumų, kurie statyti pačios prigimties krauju ir kalba. Nereiškia jam nieko giminės, tautos, rasės. Ir nesvarbi jam todėl šeima.

Kyla todėl klausimas, kurs žmonijos supratimas dirbtas yra, marxizmo, kurs žmoniją į luomus dalina, ar tas, kurs mato ir gyvas jos šakas. Berods mūsų laiku aiškiai pastebėt, kad žmonių santykiai, išaugę ant kraujo ir kalbos pagrindo, įgauna kitą reikšmę. Bet toji jokiu būdu ne silpnesnė už senąją.

Kitas marxizmo dalykas yra tas, kad jis tiki, kapitalizmo draugija gali tapti socializmo draugija proletariato diktatūra. Teisybė yra, kad ta diktatūra rasi teiktų žmonėms visokių naujų teisių, bet socialis žmonių gyvenimas, patys luomai kinta tik labai iš lengvo amžių bėgyje. Revoliucės yra politikos dalykas. Jos neapverčia ir oikonomės pagrindų. Galbūt, kad jos juos kiek sugadina. Kapitalizmo tvarka gali tik iš lengvo virsti socializmo padėtim. O tai kitur pats Marx, sau prieštaraudamas ir pasako.

Jo tvirtinimas, kad kapitalizmas sau ruošiąs galą, pasirodo apsirikimu. Bet kad Marx, paveikslui, sako, ką fransas Le Blac jau pirm jo yra aiškinęs: būtent kad didiejie kapitalai iš lengvo plaukia krūvon, tai, apskritai imant, historės įrodyta. Tik neįvyksta suplaukimai taip greit, kaip buvo spėta.

Ir negalimas jis visose gyvenimo srityse. Paveikslui, laukininkuose, kaip Vokios statistika parodo, visai nėra linkimo žemę supirkt leisti į vienas rankas. Ir nėra galima manyti, kad vienas kapitalas visą ūkininkavimą valdytų .

Taipgi tvirtinimai, kaip įvyksiąs socializmas, yra dažnai labai abejotini. Nors lygiai čia Marx daug svarbių minčių apreiškė.

Tame pasakyme, kad kapitalistų skaičius iš lengvo mažėsiąs. jis yra visiškai apsirikęs. Tas skaičius didėja su tautos turtėjimu. Ir nėra teisinga, kad proletariatas esamoj draugijoj visai pavargstąs. Anglijos, Fransijos ir Vokios statistika pirm karo parodė, kad pačių vargdienių skaičius paskutinimis 50 metų nuolatai ir labai žymiai yra mažėjęs.

Marx buvo norėjęs mokslišką socializmą skelbti. Šiandien žinoma, kad socializmas ir mokslas — du skirtu dalyku. Šis priruošia dalyko supratimą, socializmas stengiasi vykinti dar nesamus žmonių santykius. Berods Rusijoj mūsų laiku Marx socializmas nešamas į gyvenimą . Ir dabar bus galima jį studijuoti. Bet ką čia rasime? Tuo tarpu vien begalinį vargą ir žmonių žuvimą. Toli, labai toli pasilieka Rusijoj žmonių gyvenimas atgal nuo socializmo idealo, būtent kilnaus, žmoniško, broliško gyvenimo. Kur ten yra malonusis žmonių sutikimas? Kur ten yra nors vienas namelis, kuriame gyvena geidžiamoji ir žadėtoji žmonių laimė? Kodėl bėga iš ten netgi tie, kurie ten buvo valdininkais?

Aišku! Gero draugijinio gyvenimo pagrindas yra geroji valia, ne kova visi prieš viens kitą. Darwino mokslas apie kovą už būvį, dabar nebelaikomas teisingu gamtos mokslininkų, dar vis veikia Marx socializme. Rodos, galime sakyti, kad bus sugriauti seniejie luomai, kad žmonės bus lygūs, tada galės būti statomas naujasis idealas — draugijinis gyvenimas. Tik nėra apmąstyta, kas iš tokio griovimo išeina. Nekanta, blogas noras nėra pašalintas, kad žmonės gali dalyvauti turtuose lygiu būdu. Gero noro reikia. Tame visas dalykas.

Tuo tarpu blogasis noras vis dar auginamas. Rodoma į idealų žmonių gyvenimą ir kartu į kietširdžius, į besočius ir vargšų skriaudėjus. O kad su tais reikią kovoti, kad reikią juos šalinti. Ir taip patys idealistai pildo savo širdį piktumu. Socialis, draugijinis gyvenimas nėra galimas. Toks piktumas yra mirštamasis jo priešas.

O dar daugiau. Kur tiek piktumo žmonėse kaupiama, visas dvasinis gyvenimas pradeda žūti. Yra kariavimo, bet nėra pakilimo. Nėra tų galių, kurios gamina, kurios šildo, laimina, augina. Kas šiandien vadinama socializmu, yra dažniausiai antisocializmas. Teisybė, yra griautina daug to, kas stovėjo. Bet nieko iš to griovimo neišeina, kad nėra statymo galių.

Rusuose dabar, kaip rodos, visiškai viršų turi gryniausias neigimas visų tų galių, kurios nors kiek daugiau reiškia negu žemiausios žmogaus jėgos. Visur vartojamos priemonės esančios nepasitikėjimas, nekanta, apgavimas, melas. Sako, visiškai paniekinama esanti dora. Ir tai atvirai rodoma ir skelbiama.

Rods, ar senoj draugijoj ir kitur buvo kitaip? Sako tūli, visi tie netikumai čia tik buvę daugiau paslėpti. Bet tuo nieko neįrodyta. Daug jų buvo, tai teisybė, bet ne tiek, kiek ten rodosi. Tai nėra abejotina. Nebuvo tiek neigimo to, kas vadinama gera.  

III  

Ir sukyla klausimas, ar tai iš tikrųjų nėra jokio gero socializme. Be abejonės, yra jame ir gero. Nebūtų Marx mokslas tiek įsigalėjęs, jeigu jame nebūtų nors kiek teisybės. Kur tos nėra, čia nėra galybės, niekas nevyksta.

Pirm viso su juo labai gyvai tvirtėja tūlų luomų susirišimas. Atsispindina tai jau ir tame, kad tos pačios darbo rūšies žmonės sudaro sąjungas. Vakarų Europoje vadinama tai sindikalizmu. Vokiečiuose kalbama apie Gewerkschaftas. Bet apskritai socializmo judėjimas verčia žmones susidėti ir bendrai veikti.

Toliau tad karštumas, kurs žmonėse sukeliamas, juos išvaro iš jų vangumo, iš apsileidimo, ištraukia net iš didžiausiojo tamsumo. Bailiejie, šaukti į kovą, drąsėja, tvirtėja. Ir nors tiek pasidaro vyrais. Pradeda atjausti, kad tiek jau nežmoniška yra save leisti pavergti, kaip kitą pavergti.

Tokiu būdu žemiausiojo laipsnio žmonės auga savo esmėje, Išauga iš siauriausio egoizmo. Ko nepadarė šeimos gyvenimas tą vykina platesnis — draugijinis.

Berods reikia atskirti augimą visokių geidulių, visokių troškimų nuo sąmonės šviesėjimo proto, teisingumo, gero noro stiprėjimo. Kur socialis judėjimas vien sušauks karščiavimą čia žmonės lengvai virs vagimis, plėšikais, grobuoniais

Sakoma kartais, kad badas, skurdas verčiąs žmones vogti, plėšti, Bet nėra tai teisybė arba tik išimtinai Paprastai žmonės vagia ir plėšia vien savo geidulių ir troškimų varomi. Jiems toks darbas tinka. Visi tie, kurie karo laiku pralobo plėšdami ir prigaudami, neplėšė ir neprigavo kitų kadangi badą kentė, bet verčiami savo godo.

Iš to pagrindo, kurį parodo Marx socializmas, vesti aukštyn — į idealų socializmą — bus socialistų vadų uždavinys. Bet jis labai sunkus. Jeigu tie vadai patys bus karštuoliai, tada jie labai daug padarys blogo, nors jie ir būtų geros širdies žmonės, kaip tai dažnai pastebėta. Mat karščiavimas aklina žmogų. Ir todėl karščiuodami tikie vadai tikrai nuves žmones į nelaimę.

O jeigu dar nenuvestų taip toli, tad, tik jų vedami, kiti žiaurėtų arba net šiurkštėtų. Tada kuo dar skirsis nuo savo priešų? Tie gal yra išauginę visokias jėgas, paveikslui: protą, drausmę. Ir stovės vis dar aukščiau už proletarą, nors jį skriaustų

Todėl socialio judėjimo vadai turtų labai išmintingi būti. Turėtų visumet žinoti ką darą, kad, kovai sušaukus žmones, juose ir drausmę išaugys. Vadams turėtų aišku būti, kad žmonėms rods, reikia saviškumo, kad jiems būtina išmokt savim pasitikėti; kad ne aplinkybės apvertimas vyriausias dalykas, bet žmogaus kitimas; kad žengimas į geresnę ateitį bus žmogaus asmenybės augimas į šviesesnę būseną; kad visa iš to dera. Koks yra žmogaus vidus tokios yra jo ir aplinkybės. Ne turtas gerina ir dorina žmogų. Šiaip visi turtuoliai būtų geriausiejie žmonės. Ir vėl ne turtų atidavimas. Žmogus turi viduje taisyties.

Ar to visi vadai mato? Tūli aiškiai parodo, kad jie savo labo trokšta, kad kitųjų jiems nerūpi arba tik tiek, kad žiūri, kaip jis jiems tektų. O žadėdami vargšams visokių gėrybių, jie dažnai juos naudoja tik savo gerui. Ir taip atsitinka, kad vargdienis, iš vieno jungo iškliuvęs, patenka į kitą.

Tikriejie vadai bus tiejie, kurie apreikš ne vien gerus norus, kurie ne vien viso ko prižadės, bet kurie kalbės su išmintim apie prieinamąjį, apie pasiekiamąjį dalyką, kurie nenorės viešpatauti, bet tarnauti ne žmonėms, bet kūrybos tikslams, tai esti kad žmonės žmoniškai gyventų ir kad žmoniškai su viens kitu apsieitų, kad žmonės taptų žmonėmis.

Tiktai žemiausio laipsnio žmogui kova yra būtina. Kuo daugiau žmogus savo asmenybėje auga, tuo mažiau jam kova tereiškia. Jis tada teauga linkimą į kovą apveikdamas. Ne turtą šalinti reikia norint, kad žmogus gerėtų, bet žmogaus silpnumus, toliau tada blogumus. O tie dingsta, kad žmogus progos turi apreikšti ir kad jis apreiškia: teisybę, teisingumą, meilę, kantrumą, pagarbą, skaistumą, tvirtumą, drausmę.

Žadama žmonėms laimė. Bet nereikėtų pamiršti, kad yra visokios laimės. Ir tad reikėtų mėgint, kuri yra aukščiausioji, pilniausioji. Kūno, paprasto gyvenimo smagumas yra laimė tik žemiausio laipsnio žmogaus. Gražių jausmų supimas jau daugiau reiškia. Dar skaidresnė laimė yra aiškus minčių susidėjimas. Bet nepalyginamai laimingesnis yra žmogus, kurio dvasia-siela įsigalėjusi šviečia.

Šviesiausio sąmoningumo žmogus yra ir laimingiausias. Visumet laimė jaučiama, kad ir tik esamoji sąmonė skaidrėja. vyksta tai greičiausiai, kad žmogus save, koks ir nebūtų, neša į gyvenimą, save visa jam teikdamas ir nelaukdamas iš jo atlyginimo.

Yra tai visiškai kitas žmogaus apsireiškimas negu paprastasis. Tūli to nė nenumano. O tik vien toksai yra tikrasis sprendimas uždavinio. Tik toks žmogus tegali tikrą socializmą vykinti gyvenime.

Ne duonos šaukia žmonės vargšai, bet žmoniškumo. Kur to yra, čia visumet yra ir gana duonos. Kur jo nėra, čia ir duona nieko nereiškia. Žmonės vis bus nelaimingi. O paprastai ir yra taip, kad čia, kur nėra žmoniškumo ir nėra duonos, nėra laimės.

Socializmas yra aukštas dalykas. Bet jis negali parimt prie Marx mokslo. Tasai yra naudingas dėl tūlų priežasčių. Bet nuo jo reikia su aiškiu ir skaidriu dvasios žvilgiu žengti tolyn. Socializmas bus žmonijos ateities gyvenimo forma. Bet jame turi užtekėti pilnai ir šviesiai aukštojo žmoniškumo saulė.

O klausimas, kaip prieiname tą socializmą, atsiliepsiu trumpu žodžiu: daryki, kas tau rodos būtina. Bet nepamirški, kad jį prieisime tiktai žmonijos gerėjimu. O tąjį reikia vykinti pirma savo paties asmenyje.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (l92l. — Nr. 4. — P. 7 — 19).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SOCIALIZMAS