Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SVAJONĖS IR TIKRENYBĖ

SVAJONĖS IR TIKRENYBĖ

SVAJONĖS IR TIKRENYBĖ

Nelygūs žmonės. Kiekvienas turi savo ypatybes. Bet žiūrint į visus plačiu žvilgiu, pastebt dvi rūši, kuri dvi tarsi stovi toli viena nuo antros. Viena gyvena daugiau svajonėmis, antra laikosi tikrenybėmis.

Bet kas yra svajonės, o kas tikrenybės? Tvirtina tūli, tikrenybės yra esami, svajonės pageidaujami dalykai. Tik, rodos, nepatenkys tai visų žmonių. Gal reiks pasakyti, kad svajonės randasi vien žmogaus omenyje, o tikrenybės šalia jos ribų.

Paprastame gyvenime visi turtai, pirm visų pats auksas, yra tikrenybė. Tuo ir vadyti reiks kūno jėgas. Prieš turtingąjį vargšas, prieš drūtąjį, stiprųjį silpnutis turi nusilenkti. Ten tikrenybė. Prieš ją žmogus greitai atsitrenkia.

Toliau žmonės laiko tikrenybe ir žemę, orą, vandenį, visą pasaulį su žvaigždėmis, mėnesiu ir saule. Pagaliau visa, kas paeina iš sąryšių su visa esamybe, priskaitoma tikrenybei. Akmenys, augmenys, gyvuliai ir visos gamtos jėgos: šaltis ir šiluma, šviesa bei tamsa, elektrika ir magnetizmas ir kas tam lygu yra tikrenybės. Visa tat esti. Visa tat yra nenuginčijamai tikra. Nieko prieš tai nepadarysi.

Nereiškia nieko, žmogui geidaujant, kad nebūtų speigo žiemoj, kad saulelė visumet būtų šilta! Tikrenybės neapverstų. O manant, visi žmonės geri, teisingi ir malonūs, greit pasirodytų, kad tai yra apsirikimas. Tikrenybė kitokia. Tūli žmonės berods kalba apie savo tautiečius, būk jie esą kuone jau tobuli, visų labumų kupini. Bet niekas tuo netiki.

Vėl kiti prasimano visokius blogumus apie kitus ir kartais net apie visos tautos žmones. Sako, jie esą be menkiausio žmoniškumo, jų esmė esanti pati nedorybė. O gerai pažiūrint, tikrenybė visai kitokia. žmonės jokiu būdu nėra tokie pikti.

Vėl kiti kalba, žmonės esą tokie, kaip jų aplinkybės, jų gyvenimo sąlygos. Bet kiti parodo tikrenybių, kurios tvirtina, kad žmogui aplinkybės nieko nereiškia. Ir taip jau randasi mišinys. Tikrenybės sukeičiamos su netikrenybėmis. Ir prisieina mėginti, kas jos iš tikrųjų.

Sakoma, žmogaus manymas dažnai nesutinkąs su tikrenybe. Bet vėl tūli žmonės labai rūpinasi tuo, kad vien gera manytų apie juos, o jie visai nesistengia gerais ir būti. Jie tiki, kad geroji nuomonė atsvers pačią tikrenybę . Todėl tad visaip jie bando kitus apgaudinėti, apmeluoti, apmonyti. Nemato, kad tikrenybė veikia, ar žmonės šiaip ar taip mano ir svajoja. Ji prasimuša ir virsta regima.

Pagaliau reikėtų vadinti tikrenybe ir tat, kam pažymėti vartojame žodžiu du: erdvė ir laikas. Nors jų nematome ir negalime nutverti. Visgi juodu tariamu esančiu. Negalime panorėję peršokti erdvę. Ir niekaip negalima gražinti laiką. Prajusi diena netaps rytojumi. Ir negrįžta mums, negrįžta niekumet nuplaukusiejie metai. Laikas ir erdvė laiko mus ir mūsų gyvenimą kaip nesugriaužiamos uolos tekantįjį vandenį. Tačiau sunku abu priskaityti tikrenybėms. Sako manytojai, juodu esančiu mūsų dvasios būdas esamybei patirti, gyvenimui vaizduoties. O mistikai su savo esties atjautimu net stojasi viršum visos erdvės ir laiko.

Matyt, tikrenybė nėra prastas ir sučiuopiamas dalykas. Galingiausiai veikia žmogų gyvenimo dėsniai ir jo įstatymai, gyvenimą kuriančios galios. O jos tūliems nė nesisapnuoja. Tai kas yra ta tikrenybė?

Visi mes žinome, kad žmogus su savo svajonėmis stovi tarsi prieš visą tikrenybę. Ir jį į ją palyginus, jis yra labai mažas kaip lašelis prieš jūras. Jo asmens gyvatoj nuolatai kyla ir nyksta visokie jausmai, geismai, troškimai, linkimai ir pasibijojimai, atplaukia ir nusenka visokios mintys, dirba visokie mąstymai, ketinimai ir pasiryžimai. Ir paklaustas žmogus atsako, jis jautęs, geidęs, mąstęs, norėjęs ir t. t. Viso to gyvumo vidurys yra jo aš. Tarsi tai būtų ašis, aplink kurią visas žmogaus sąmonės turinys sukasi.

Bet kiek tas turinys reiškia, retasis težino. Tūliems rodosi, kad visa ši gyvybė prieš pačią tikrenybę neturinti jokio svarbumo. Širdies ir manymo galios esančios svajonės, kaip kokios debesėlės, kaip dūmai ir garai, kurie kyla, kuriasi ir pranyksta.

O kas patsai aš, dar mažiau žinoma. Berods, kad tas aš yra varpstis, arba ašis, minėtosios žmogaus asmens gyvybės, ir silpnutis numanys. Bet ir nelaikys jo svarbesniu už aną gyvybę. Visa, kas žmoguje yra ir atsitinka, ką jis jaučia ir mano, kitiems nežinoma. Todėl ir tat nelaikoma tikrenybe. Sako todėl tūli net išminčiai, jog žmogaus aš esąs susvajotas dalykas. Tiktai nepasako, kas jį svajoja.

Tiesa yra, kad šis aš nuolatai kinta. Šiandien jis toks, rytoj kitoks, o vakar buvo visai dar kitas. Visgi už durų stovintysis klausiamas kas čia? atsako: aš. Mat jam jo aš yra jo asmenybės vidurys, jos esmė.

O šitą savo aš žmogus stato prieš viską, kas aplink jį yra. Visa, kas esti, susideda jam iš dviejų svarbių dalių. Tųjų viena yra jo aš. Reikšmingas jis todėl be galo. Be to aš visas pasaulis be prasmės. O dar daugiau. Visa jo tikrenybė niekam neverta, kad nebėra to aš. Pranyksta šis aš, dingęs yra ir visas pasaulis.

Norėdami surasti visos esamybės tikrenybę, manytojai priėjo tą supratimą, kad visu galima abejoti, tik vienu dalyku ne, kad visų tikrenybių tikriausioji būk esanti ta, kad „aš esmi“. O mat tai visų svajonių versmė! Kur čia išbrisime į tikrąjį žinojimą! Kur surasime tikrenybes? Kas daugiau reiškia: svajonės arba jos? Vis dėlto žmogus nuolatai atsitrenkia į tikrenybes!

Ir nėra taip dalykas pabaigtas. Prieš tariamąjį aš stovi pasaulis, keliasi visa esamybė. Vienok jai priklauso labai daug asmenybių, kurių kiekviena apie save sako: aš. Ir išeina, jog esamybė susideda ne vien iš visokių tikrenybių, bet ir iš tūlų aš, kurie visokių svajonių gamina. Tai kur čia ribos tarp svajonių ir tikrenybių? Abiejos yra tos pačios kilmės. Ir vienos, ir antros gali būt vadinamos svajonėmis ir tikrenybėmis.

Gerai mėginant žmogaus jausmų, pageidimu ir minčių bei manymo veikimą, pasirodo, kad jie labai daug reiškia pasaulio gyvenime. Jie yra galios, kurios daugiau padaro negu kitos, kurios tarsi tikresnės. Iš kiekvieno atskiro daikto, iš akmenėlio, iš augmens, iš gyvulio paeina veikimai, kurie mažiau ar daugiau reiškia pasaulio gyvenime. Bet nesulyginamai daugiau atlieka žmogaus galios.

Berods ir jų vaisiai nesirodo ūmai. Iš diego tiktai po ilgesnio laiko tėra išaugęs didis augmuo, iš gilės tik po šimtų metų — drūtas aužuolas. Taip iš minties ir tik laiku tesistoja daiktas. Žmonių mintys, žmonių jausmų-pageidimų galios yra žemei ir amžiams suteikę visiškai naują veidą

Žmonių svajonės nėra vėjai. Jos vyksta ir pasidaro veikiančiomis tikrenybėmis. Iš dvasinio daikto jos virsta kūningais. Visa eilė nešalinamų būtinumų žmogaus ir gamtos gyvenime yra gaminta žmogaus svajonių. Iškirsdamas girias, žmogus yra kitokiu padaręs visos šalies orą, iškasdamas kanalus, surišęs žemės dalis, kurios nesusisiekė. Pripratęs drabužių dėvėti, žmogus žūtų nebodamas to įpročio.

Visam tam reikalingas buvo žmogaus darbas. Bet, negeisdamas to, kas veikimu pasiekiama, neauginęs minčių apie tai, jis nieko nebūtų veikęs. Veikimo prasmė ir siela yra mintys, geidimai, troškimai. Iš svajonių, iš psichinių žmogaus galių gimsta tikrenybės.

Berods nelygios psichinės žmonių galios. Vienos galingesnės, kitos silpnesnės. Todėl atitinkamai jos ir veikia, ir gamina savo vaisius. Tūli žmonės daug svajoja, o iš to nieks neišeina. Ir todėl žmonių svajonės apskritai pašiepiamos ir prieš jas statomos ir giriamos tikrenybės. O apsireiškia tuo tik dalyko nepažinimas. Svajonių yra nelygios galios. Taip jau ir tikrenybės nelygaus svarbumo.

Bet svajonių pajėgos gali būt stiprinamos. Ir tūlų žmonių jos yra labai galingos. Kelias tam visai artimas. Paprastai žmogus pats savo galias silpnina. Paveikslui, meluodamas jis pats naikina teisingųjų minčių sukilimą ir taip silpnina minčių veikimą. Jam to nedarant, jo mintys labai įsigailėja. Teisingo žmogaus manymas yra todėl tikras milžinas prieš melagio protavimą. Berods ir prigimtos manymo galios kiek reiškia. Bet dvasios jėgos, mintys, palinkimai, jausmai melagiui, nors ir po laiko, tikrai silpnėja, teisingajam nepalyginamai stiprėja.

Labai žymiai dvasinės žmogaus galios pradeda augti, kad žmogus savo mintimis, savo manymu. toliau ir savo palinkimais neveja tikslų, kurie vien tarnauja siauram asmens gyvenimui, bet kad jis siekia platesnių ir aukštesnių tikslų, kad jam nerūpi tiek jo asmens reikalai, kiek jo giminės, tautos, pagaliau visos žmonijos klausimai.

Tuomet svajonės virsta idealais, tampa galybėmis. Žmogus nebestovi sau vienas — menkas prieš visą tikrenybę, bet jis su dvasiniu savo būviu yra susiliejęs su visu dvasiniu visumos turiniu. Jis siekia su savo asmenybe visų esamų tikrenybių tikslo.

Ir nebeveikia tada, kaip jį varo pageidimai, jausmai, troškimai, bet jis veikia sekdamas didžiuosius pasaulio gyvenimo dėsnius. Nebelieka jis sau vienas šalia visos esamybės, bet jis gyvena vienybėj su ja. Jaučiasi gyvu jos nariu ir gyva jos galia. Ir nebeplaukia jo omenyj svajonės, kaip debesėlės, kurios ir menkiausio vėjelio nupučiamos tai šen, tai ten, bet jos lekia kaip tiesūs galybės ir šviesos spinduliai ar šoviniai. Yra jos lyg įtrauktos į ypatingą galių srovę ir neša nuostabius jų reiškinius su savim. Su platesniais ir aukštesniais tikslais auga ir visos viso psichinio žmogaus gyvenimo galybės. Žmogus gyvas nebe svajonėmis prieš visą tikrenybę, bet dvasinės tikrenybės galių srityje. Ir visi jo gyvybės reiškiniai pareina iš tikrenybių pagrindo.

Tokiam gyvybės laipsniui pasiekti yra ypatingas dar žmogaus pasistengimas reikalingas. Jis nebeturi tenkinties tuo savo svajonių branduolu, kurs pažymimas žodžiu aš, bet jis turi bandyti pasijausti tuo aš, kurs visumet liekasi tuo pačiu, nors kaži kaip kistų jo jausmų ir minčių gyvenimas. Šmėkšojanti tojo ašis turi dingti, ir jos vietoje turi stoties išminties, meilės ir grožės versmė. Žmogus turi numanyti, kad jo asmenybė šaknėja gilesnėse esties gelmėse, turi atjausti save esant visumos širdyje ir dvasioje ir visumos širdį ir dvasią esant jame. Turi tai jam tapti galutinė tikrenybė.

Stovi jis tada viršum visų svajonių ir tikrenybių. Nebėra pagaunamas atskirų jausmų, geismų, minčių, tikslų, reikalų, apskritai — gyvenimo būtinumų. Praranda jie jam tikrenybių reikšmę. Visa tai atrodo jam nebe esminga, bet prasmės reikalinga. Tikrenybė atrasta esties bedugniuse, kūrybos gelmėse. Ir pranyksta jo akyse skirtumas tarp paprastųjų svajonių ir tikrenybių. Abejos susilieja į vieną dalyką, o su žmogumi eina kita tikrenybė‚ iš kurios jam tenka visas svarbumas, kurs jame jaučiamas.

Iškilęs į tyrąjį savo aš, gyvendamas savo sieloje, žmogus gyvena pasaulio prasmėje ir teikia tos prasmės pasaulio tikrenybėms, be kurios jos pasilieka tik svajonėmis. Žmogaus gyvenimo ašis yra sutapusi su pasaulio gyvenimo ašimi. Ir žmogus yra tada pilnas žmogus. Visas dvasinis jo gyvenimas, kurį nežinėliai svajotojai lengva širdimi vadina svajonių perykla, yra visų galybių, grožybių bei šviesybių pasaulis.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (l922. — Nr. 5. — P. l — 9). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas SVAJONĖS IR TIKRENYBĖ