Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas LIETUVIS

LIETUVIS

LIETUVIS

Tikras Lietuvis yra lieknas, vidutinio ar aukštesnio ūgio. Jo akys mėlynos, plaukai šviesūs, odos spalva palyginti skaisti ir sveika. Ypač krinta į akis jaunų lietuvaičių veido spalva. Ji labai švelni ir balta, su gražiu raudoniu skruostuose. Lūpos nepaprastai skaisčios. Visas šias grožybes turi tik sveikos ir santūrios moterys, tiek ištekėjusios, tiek ne, ir išlaiko iki brandos amžiaus, aistringos ir ligotos jas, suprantama, greit praranda. Švelnią, baltą odą taip pat turi rudaakiai ir tamsiaplaukiai. Svetimšalis labai dažnai linkęs manyti jas naudojant dažus, tačiau tikra lietuvė, užuot juos naudojusi, labiau pasikliauja grynu oru, tyru vandeniu, savo skaisčiu sveiku krauju. Be žydrų akių, būna taip pat rudų ir gelsvų, labai dažnai sunku teisingai nusakyti spalvą, nes pilka pereina i žalsvai gelsvą. Veidas yra pailgas su plačia, iškilia kakta ir dažnai su labai maža siaura apatine dalimi, o skruostikauliai — priešingai, dažnai šiek tiek daugiau išsišovę į priekį. Čia tikriausiai galima įžiūrėti mongolišką bruožą. Dažnai krintantis į akis yra klasikinis profilis su tiesia linija nuo kaktos iki nosies.

Rankos ir kojos (galūnės) yra ilgos ir lieknos, pėdos tvirtos. Todėl lietuvis vaikšto gerai ir lengvai. Jo kalba turi daugybę posakių tam apibūdinti. įgimti gabumai visiems amatams kažkaip matyti sąnarių ir raumenų sandaroje, antraip lietuvis nebūtų tapęs patarlių objektu.

Savaime suprantama, kad čia aprašytas tipas ne tiesiogiai stebėtojo sutinkamas. Tauta, kurią apsupusios kitos, tikėdamosios, kad ji nebeegzistuos, parodo nuolatos nykimo požymių, ypač kai apribojama jos ūkinė veikla, kaip {28} kad buvo dažnai matyti Didžiojoje Lietuvoje viešpataujant rusams — turiu omenyje rusų bandymus kolonizuoti. Politiniai persekiojimai darė tikrai stiprią neigiamą įtaką sveikatai, ypač išsilavinusių žmonių. Vis dėlto čia aprašytas lietuvių tipas visų pirma turi teisę būti lietuviškas.

Nėra būtina ilgiau būti tarp lietuvių, kad jų būdą pažintum. Reikia tik mokėti stebėti — tada greitai į akis krinta lietuvių kalbos ir elgesio švelnumas. Jų kalboje šiurkštumui nėra žodžių. Taip yra ne dėl to, kad kalba būtų per skurdi, — priešingai, norint išreikšti švelnų pojūtį, lietuvių kalba turi nepaprastai daug galimybių, labai daug deminutyvų.

Ypač lietuvio būdą ir protą galima pažinti iš ryšio su gamta. Visame, kas gyva, jis mato tai, kas artima žmogui. Ir vėliau tuo vadovaujasi. Savo dainose jis visada kalba apie medžius kaip apie savo brolius. Gegutės kukavimas jam yra tolimo mylimo žmogaus pasveikinimas. Net jeigu jis neturi galvoje to, kad plasnojančio paukštelio paveikslu save primena motulė arba sesulė.

Iš gyvulių svarbiausias yra arklys, per kurį atsiskleidžia lietuvio būdas. Tas joks lietuvis, kuris kankina savo gyvulį, šiaip ar taip tai išsigimęs lietuvis. Meilė arkliui tikriausiai įgimta. Lietuviai, tiek berniukai, tiek mergaitės, parodo, kaip jie myli tą gyvulį. Ir iš šalies ne vienas žmogus gali suprasti, ar gyvulius žiūri ir jais rūpinasi lietuviai, ar kiti. Iš lietuvių arklių matyti, kad jie ne tik darbo jėga, bet ir draugai. Susidaro įspūdis, lyg jie būtų išmokyti kentėti ir džiaugtis kartu su žmogumi.

Ypač aktuali lietuviui mintis, kad gamta yra tarpininkas tarp žmonių ir padeda jiems kentėti ir džiaugtis. Su juo dejuoja miškas ir giraitė, kartu džiaugiasi gėlės ir saulės spinduliai, ramindama lydi žvaigždžių šviesa.

Visa tai parodo ypač didelį būdo jautrumą, iš tikrųjų lietuvis negali atsigrožėti gražiu kraštovaizdžiu, jūra, ežerais, dangumi. O pirmiausia mišku! Čia jam atrodo esant to, kas švenčiausia. Niekur lietuvis nejaučia tiek vidinio džiaugsmo kaip miške. Todėl jam miela, kai jo namus ir sodą supa miškas, todėl jis savo dainose ir sakmėse visada grįžta į mišką.

Ypatingas lietuvio bruožas yra prigimties pusiausvyra. Ją galima būtų pavadinti beveik harmonija. Kad ir kas {29} jam atsitiktų, tai jo neslegia. Tačiau jis nėra abejingas tam, ką gyvenimas duoda, tam jo prigimtis per daug imli. Jam tinka neįprastai stiprus lankstumas ir energija. Kas neišvengiama, tas bus — ir jis drąsiai pasitiks viską, kas nauja. Lietuvis siekia nevalingai suvaldyti įvairias gyvenimo aplinkybes, jis nori būdo, kupino harmonijos.

Tai aiškiausiai atsiskleidžia, kai reikia ką nors sunkaus nugalėti. Įtampa, kurią patiria prigimtis, labai smarkiai mažėja. Nesvarbu, kas iškyla prieš lietuvį: sunkus darbas, pavojus ar kančia. Jis, didėjant sunkumui, yra linkęs viską priimti linksmai, su pašmaikštavimais ir juokais, kurie, esant nemaloniems padariniams, labai lengvai virsta pasišaipymu iš savęs.

Visa tai, žinoma, parodo proto didumą. Šis lietuvio bruožas nuo seno buvo giriamas. Taip, apskritai apie lietuvius reikia kalbėti kaip apie nepaprastai inteligentišką tautą. Kad tai nepaveikė Europos kultūrinio gyvenimo, paaiškinama santykinai mažų tautos narių skaičiumi. Stoka vidinio tautos uždarumo, kuri būtina vidinių jėgų ugdymui, pagaliau paaiškinama tuo, kad lietuvius inteligentus nuolatos patraukdavo į kitas nacijas. Bet, skaitant lietuviškų patarlių ir priežodžių rinkinius, gilinantis į lietuviškas pasakas ir liaudies pasakojimus, negali atsidžiaugti jų sąmojingumu, nuovokumu. Gausu lietuvių kalboje žodžių, susijusių su proto veikla, lai parodo, koks jis yra gyvas ir koks viską apimantis.

Nuo seno buvo įsimintinas lietuvio charakterio atvirumas ir tiesumas. Tai jau galima pamatyti ir iš jo (išorinės) laikysenos. Lietuvis vienodai pasirodo prieš poną ir prieš elgetą, luomas, jo akimis, nesuskirsto žmonių. Tuo lietuvis parodo, kad jis gyvai suvokia savo orumą.

Šitai paaiškėja iš jo poelgių. Kai lietuvis ką prižada, ta jis ir ištesi. Ką jis kaip tėvas ir namų šeimininkas nurodys, tai bus įvykdyta visiškai be atsikalbinėjimų. Tam reikalui lietuvių kalba turi visiems žinomą posakį: „Pasakyta — kaip kirviu nukirsta". Todėl lietuvio pažadas vertas pasitikėjimo. Kai jam patikima tarnyba, juo galima visiškai pasikliauti.

Lietuvis labiau negu kitų nacijų atstovas, linkęs į uždarumą. Jis individualistas. Vienatvė jam yra savotiškas prieglobstis. Iš to kilo ankstesnis atomistinis lietuvių {30} tautinis gyvenimas, iš to — vienybės stoka, kuri ir šiandien matyti. Bet vis dėlto paskutinių dešimtmečių vargas ir čia padarė stebuklus.

Todėl lietuvis visada labai santūrus, beveik būtų galima kalbėti apie jo kuklumą. Lietuvis šneka labai santūriai, kai jis susitinka su žmonėmis, kurie jam nepažįstami. Apskritai lietuviai, kaip žinoma, kalba labai glaustai. Kai kalbama klausiant ir atsakant, sakomi dažniausiai tik pavieniai žodžiai. Bet, kai aptariamas dalykas, kuris yra svarbus lietuviui, jis galų gale įsiterpia pokalbin. Iš pradžių jis pateikia tik atskiras pastabas, vėliau išdėsto jau savo nuomonę ir galų gale net išsilieja, po to vėl nutyla ir nugrimzta į savo tylų svarstymą.

Vienas labai į akis krintantis lietuvio bruožas yra jo drąsa. Ją dažnai galima matyti kasdieniame gyvenime, ir ji visada prasiverždavo istorinėmis akimirkomis. Apie tai pasakojo lenkų ir lietuvių istorikai. Tokių pavyzdžių daug ir iki dabartinių laikų, kai reikėjo atsispirti rusų priespaudai.

Su šia drąsa susijęs pastovumas ir ištvermė, kurių niekas negali įveikti. Jeigu kartą lietuvis atsidėjo kokiam reikalui, tai jo neįmanoma nuo to atitraukti. Lietuviai kalba apie geležinį charakterį, kuris būdingas tik lietuviui, ir kartu jie suvokia tai kaip jo nepalaužiamą valią, jeigu jis jau kartą nusprendė. Kur tik žmonės susiduria su prieštaringais siekiais, ten, žinoma, yra konfliktų. Lietuvių istorijoje yra daug atvejų, kurių pabaiga sukrečianti.

Lietuvio charakteriui būdinga ir tai, kad jam jo supratimas, jo sprendimas yra vertingesnis už visus pinigus. Už tai, kas, jo supratimu, teisinga ir gerai suprantama, jis nebijo aukotis. Ką jis garbina iš daiktų ir iš būtybių, tam jis atsiduoda. Jei nusivilia, niekad nekeršija, o nusigręžia lyg gėdydamasis, galbūt su panieka dėl garbinamo daikto nereikšmingumo.

Ernstas Wiechertas [1] viename iš savo apsakymų įtaigiai pasiremia šiuo lietuvio bruožu. Lietuvis čia nenušauna jį apgavusio jo mylimosios suvedžiotojo, nors reikia tik paspausti gaiduką, bet leidžia pačiam pasidaryti galą. Laimei, tai lietuviams neatsitinka dažnai. Jie nemato{31} tokiame veiksme konflikto sprendimo ir jaučia drąsų norą susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Ši labai sena tauta dar tokia nesugadinta, kad jai šitokie išsigimimo požymiai iki šiol svetimi.

Beveik nesuderinama valios tvirtybė ir lietuvio pasiryžimas atleisti. O tai labai dažnai matyti. Be to, lietuvis daug nekalba. Apie tą, kuri jis niekina, visada tyli ir atleidžia tik gestu.

Atlaidumas ir patiklumas greičiausiai tuo ir paaiškinamas. Šių savybių labai dažnai turi istorinės garsenybės. Taip Kęstutis pateko į Jogailos rankas, taip Vytautas pralaimėjo savo didįjį mūšį su totoriais 1398 metais. Ši aplinkybė lemtinga visai tolesnei lietuvių istorijai: ji lėmė sutartį, kuri vėliau buvo Lietuvos ir Lenkijos unijos pradžia.

Galima aptarti kitus lietuvio charakterio bruožus, tačiau jie nėra tokie ryškūs. įvairiopa įtaka juos išdildė arba pavertė juos trūkumais. Minėti bruožai nėra akivaizdūs. Tiesa sakant, jie pagrįsti dažnai dar neįprastu natūraliu gyvenimo ir jo reikalavimų supratimu. Lietuviui nenatūralumas atrodo gėdingas, bet ne nuodėmingas. Daugiausia jis niekina begėdiškumą ir pasileidimą. Liaudies dainose nėra nešvankybių, ir Lietuvoje nerasi kur nors gausių teplionių ant tvorų ir sienų, kurios galėtų reikšti seksualumą.

Visgi nekyla abejonių, kad lietuvio charakteris turi ir šešėlių. Peiktinas noras labai dažnai bylinėtis, lietuvių polinkis į girtavimą, jo klasta ir veidmainiškumas ir dar kai kas. Negalima teigti, kad šios bjaurastys dažnos. Ar tai galima laikyti tautos ydomis — labai abejotina.

Tam tikrų luomų polinkis bylinėtis būdingas ir Vokietijai. Reikėtų prisiminti dramas, kurios apie tai sukurtos, pavyzdžiui, Anzengruberio „Laužantis priesaiką valstietis“ (,,Der Meineidbauer“) [2]. Lietuvio noras gerti negali būti laikomas paveldėtu, jeigu butų turima galvoje pasaulinė šlovė, kuri nuo seno lydi vokiečius. Ir tikriausiai šis tas žinoma apie šiuolaikinių labai kilnių anglų polinkį gerti.

Jei girtuokliavimas įsivyravo kur nors tarp lietuvių, to priežastis galima lengvai atrasti. Jokiu būdu tai nėra paveldimos lietuvių savybės. Prūsų Lietuvoje geriama {32} daugiau negu Rusijai priklausančioje (rusiškoje), kur prasidėjo labai stiprus blaivybės sąjūdis. Svarbi paskata tam buvo bjaurėjimasis labai baisiu rusų kolonistų girtuokliavimu. Kelionė laivu iš Tilžės iki sienos ir iš ten iki Kauno turėjo įtikinti šališkai nusiteikusį tokio tvirtinimo tikrumu. Kaip ir viskas, girtuokliavimas priklauso nuo vietos sąlygų.

Dėl lietuvio veidmainiškumo reikia labai abejoti. Veidmainiškumas ir klastingumas yra savybės silpnojo, kuris įsivaizdavo save kitų apgaudinėjamą, keikiamą, žeminamą. Engėjas pamažu perduoda tas savybes engiamajam. Dabar silpnojo veidmainiškumas ir klastingumas daro gėdą žmogui, bet ne tokiu mastu kaip stipriojo siekis kitą žmogų padaryti savo gobšumo, valdžios geismo priemone ir įrankiu. Čia mes susiduriam su visu nusikaltimo žmoniškumui sunkumu, ir kuris kartais nors ir labai mažai prisideda prie to, turėtų galų gale dėl savo garbės vengti kalbėti apie prispaustųjų klastingumą ir veidmainiškumą.

Lietuviai paprastai yra katalikai. Tik Prūsų Lietuvoje didžioji dalis yra evangelikų. Vis dėlto buvo laikai, kai beveik visi lietuviai buvo tapę protestantais. Tai buvo netrukus po 1525 metų. Prasidėjęs judėjimas prieš Reformaciją didelę dalį vėl sugrąžino katalikybėm

Kuri iš abiejų krikščioniško tikėjimo atmainų lietuvio religingumą daugiau ugdo, sunku spręsti. Be tikrojo religingumo, katalikų bažnyčia turi daug to, kas labai stipriai veikia jausmus, o evangelikų — kas veikia mąstymą. Todėl lietuvių religingumas abiejose bažnyčiose (katalikų ir evangelikų) atrodo vienodas. Jis labai priklauso nuo lietuvio būdo. Todėl religingumas labai giminingas tiek viduramžių laikų, tiek mūsų laikų mistikai. Tiek Tomo Kempiečio [3], tiek ir Ignoto Loyolos [4] mintys Lietuvoje yra pripažįstamos. Labai paplitę tarp lietuvių protestantų vertimai iš mistinio pobūdžio evangelikų bažnyčios raštų.

Ypatingas lietuvio religingumas išryškėja jų pačių išpuoselėtose maldose, tarp kurių vyrauja giesmės. Net prieš valgį daugelyje namų giedamas vienas posmelis. Prieš bažnytines iškilmes anksti susirinkusieji gieda pačių pasirinktas giesmes su dideliu širdingumu. Drauge labiau mėgstamos giesmės, kurios turi kartais liaudiškumo požymių, kurių melodija ir ritmas panašus į liaudies dainas. {33}

Įsidėmėtinas perdėm senoviškas (giesmių) pobūdis. Šios giesmės, daugiausia kilusios iš liaudies, ir pateko į knygas. Jei kas nors lietuvių evangelikų bažnyčioje girdėjo tokią giesme kaip „Didysis pranašas“, buvo visiškai apimtas turtingo, galingo ir vis dėlto gryno skambėjimo, kuris jį užliejo, ir nuoširdumo, kurį skleidė giedodami giesmininkai ir giesmininkės.

Religingumas atsiskleidžia dar vienu, visiškai ypatingu būdu. Jis, aišku, laikomas pagoniškos pasaulėžiūros liekana. Lietuvis dar ir šiandien turi nepaprastai turtingą anapusio pasaulio, ypač susijusio su mirusiaisiais, vaizdinį. Čia galima rasti galbūt senovinio mirusiųjų ir protėvių kulto atšvaitų. Tačiau tai nėra visiškai taip. Kuo žmonės patys tvirtai tiki, negali būti kildinama tik iš padavimų. Turimas galvoje paprastas taktas, kad lietuviams apskritai, o kai kuriems iš jų ypač, gamta ne tokia materiali atrodo kaip kitų tautų žmonėms. Šiuo atžvilgiu lietuviai giminingi Šiaurės gentims.

LIETUVIS 

Versta iš: Vidunas W. St. Der Utauer // Dos Litauen-Buch. Eine Auslese aus der Zeitung der 10. Armee. Druck und Verlag: Zeilung der 10. Armee. 1918.—S. 30—33. Vertė Grasilda Blažienė ir Kastytis Minkauskas.

I. Ernst Wiecnert (1831—1902) — iš Rytprūsių kilęs vokiečių rašytojas, savo kūryboje, ypač „Lietuviškose apysakose“ (2 tomai, 1881—1890), vaizdavęs Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą.

2, Liudvikas Anzergruberis (1839—1889) — austrų dramaturgas ir prozininkas, vaizdavęs miesto ir kaimo socialini persilaužimą formuojantis kapitalizmui, smerkęs gyvenimui trukdančius prietarus. Vydūno minimoje dramoje kalbama apie dramatišką nesantuokinių valkų likimą

3. Tomas Kempietis (apie 1380—1471) —vokiečių religinis rašytojas, katalikų teologas mistikas, savo aiškinimuose rėmęsis ne spekuliatyviniu pagrindimu, o asketizmu. Labiausiai jį išgarsinusi knyga — „Apie sekimą Kristumi“ (apie 1418). {414}

4. Loyola Ignotas (1491—1556) — 1622 m. kanonizuotas katalikų šventasis, ispanų bažnyčios veikėjas, jėzuitų ordino įsteigėjas. Pagrindinis veikalas — „Dvasiniai pratimai“, kuriame postuluojamas besąlygiškas paklusnumas Bažnyčiai, nurodomos priemonės jai geriausiai tarnauti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas LIETUVIS