Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SĄMONĖS PRIEŠTARINGUMAS

ŽMOGAUS SĄMONĖS PRIEŠTARINGUMAS

ŽMOGAUS SĄMONĖS PRIEŠTARINGUMAS

Parašyta apie 1918 m. 

Žmogaus sąmonėjimo Januso veidas 

Kur glūdi religinių krizių priežastys dažniausiai tik paviršutiniškai pasvarstomą. Vis dėlto dera atsižvelgti į tai, kad jos priklauso nuo tam tikro pakitimo žmonių sąmonėje.

Žinomas kasdienis reiškinys, kad žmogaus gyvenimas vyksta nuolatinėje kaitoje: tarp sąmoningumo daiktų pasauliui ir jo atsižadėjimo, tarp budėjimo ir miego, ir taip pasiekiamas vis didesnis šviesos ryškumas. Atitinkamai tuo pat metu dviem kryptim drauge vyksta natūralus žmogaus sąmoningumo tapsmas.

Viena šių krypčių yra sąmoningumo tapsmas, priklausantis nuo daiktiškumo, kita — tapsmas, priklausantis nuo būties ir esmės. Žmogus yra linkęs ir pašauktas abiem kryptim sąmonėti. Sėkmė vienoje iš šių krypčių skatinamai veikia taip pat ir kitą. Vienpusiškos pastangos vienu atveju veda į sąmoningumo nuosmukį, o kitu — į sutrikimus asmenybės gyvenimo sanklodoje.

Kartą dešimtmetis berniukas, pamatęs neseniai gimusį ir ką tik lopšelyje pabudusi iš miego brolelį, paklausė savo mamą: „Kas taip stebina Albertą? Jis žiūri į mus taip nustebęs. Dairosi tai į paveikslus, tai į langus“. Jam motina atsakė: „Jis pas mus yra dar neseniai. Jis dar negali susivokti. Viskas jam yra nauja. Jis greičiausiai jaučiasi tarsi patekęs į jam svetimą būseną“.

Šis pokalbis įvyko prieš daugelį metų. Iš jo sužinoma kitokia nuomonė apie žmogų, negu įprasta. Dažniausiai manoma kad žmogus atsiranda tiktai gimdamas ir kad aplinkos poveikis juslėms sukuriąs dvasią ir esmę. Kaip tai galėtų įvykti, beveik nepamąstoma. Bet minėtas {40} berniukas pastebėjo, kad jo brolelio esmė neatsirado savaime, o pati siekia sąmoningumo ir sutinka juslių pasaulį bei jame įsitvirtina. Tikslesnis stebėjimas leidžia suvokti, kad žmogus nuo gimimo siekia būti su savo savitumu, savo sąmoningumu laike ir erdvėje, stengiasi jiems suteikti savo prasmę ir turinį.

Jau kūniškumo vystimasis yra to, kas esminga, skverbimasis į daiktiškumą. Daiktiškumui sąmoningumas reiškia grynos įprastos formos pranokimą. Būtis yra milžiniška jūra su nesuskaičiuojamų būsenų svyravimais, kuriems žmogaus sąmonė suteikia ypatingą savitumą. Jos eterio svyravimai tampa šviesa, elektra, ugnimi ir šiluma, kiti — oru, žeme, vandeniu.

Skverbimasis į tuos būsenų svyravimus vyksta visą gyvenimą nuo pradinės ląstelės apvaisinimo iki galutinio organizmo išsivystymo ir tada per tolesnį jo formavimąsi ir nykimą, per juslinių įspūdžių priėmimą ir šių pripildymą savo gyvumu ir sąmoningumu, kol pagaliau visame šitame vyksme pamažu prieinama prie būties pilnatvės atsižadėjimo ir atsiskyrimo nuo jos.

Į būsenų svyravimų sritį žmogus prasiskverbia ne tik gimdamas arba, plačiau žvelgiant, pabusdamas iš miego, bet ir labai kylančiu sąmoningumu, kuris dažniausiai tuojau vėl sumažėja. Šiuo atžvilgiu visos būsenos ir turiniai, kurie esti žmogaus asmenyje ir asmenybėje, yra reikšmingi. Jų dėka žmogaus sąmoningumas įgauna tam tikrą atspalvį.

Yra mąstytojų, kalbančių apie žmogaus monizmą, kiti jame įžvelgia pliuralizmą. Vidiniai prieštaravimai akivaizdžiai patvirtina šią nuomonę. Vienoje krūtinėje esančios dvi sielos, apie kurias kalba Goethe, yra žmoniškumo ir pažmoniškumo sąjunga asmenybėje. Tokia prasme žmogus yra daugialypis, kaip dvasinė esybė — jis vientisas.

Šita esybė, įžengusi į daiktų pasaulį, dabar stengiasi viskam suteikti savo bruožų. Tačiau žmogus per savo gyvenimą tame pasaulyje dažniausiai susipainioja. Jis nori, pasak Schopenhauerio, daugiau gyvybės arba, kaip sako Nietzsche, daugiau valdžios. Jis tikriausiai ieško pats savęs. Visi polinkiai į malonumus, žinių troškimas reiškia norą atrasti save čia-būties audinyje. Tačiau tas noras dažniausiai atveda žmogų į savęs praradimą. {41}

Kuo toliau jis veržiasi šia kryptimi, kuo daugiau jis mėgaujasi, tyrinėja ir tokiu būdu stengiasi kuo daugiau patirti, tuo labiau silpnėja jo sąmoningumas. Jis lieka prilipęs prie daiktiškumo žievės. Viskas jam įprasta. Jis daugiau niekuo taip nesistebi, kaip stebėdavosi vaikystėje ar jaunystėje. Viską jis laiko pažintu, išmanytu. Visa čia-būtis jam — jokia paslaptis, o akivaizdi tikrovė. Viskas jam yra savaime suprantama.

Jis vos nujaučia apie esmę tų jėgų, kurių neaprėpia juslės, apie čia-būties slėpinius. Vienpusiškai skverbdamasis tolyn j daiktiškumą, jis praranda apdairumą ir įžvalgumą. Kūrybos vyksmas, užtvindant žmoniškumą įvairiausiomis pažmoniškumo jėgomis ir būsenomis, kyla tol, kol pažįstąs principas, esmės žmogus, išstumiamas, ir žmogus, kaip sakoma, miršta.

Visa tai vyksta kitaip, kai ritmo kaitoje pasirenkama kita žmogaus sąmoningumo tapsmo kryptis. Tai atsitinka atgalinio ryšio dėka suvokiant save patį, rūpinantis savo esmės sąmonėjimu. Tai atrodo labai paprasta ir neypatinga. Tačiau daugeliui žmonių to tiesiog trūksta.

Paklausus, kas jie yra iš tikrųjų, vienas turbūt pasakytų esąs darbininkas, kitas — amatininkas, trečias — valstietis, ketvirtas — valdininkas, mokslininkas, menininkas ir pan. Retai kuris guviai suvokia, kad taip apibūdinamas tik sugebėjimas dirbti, o ne savoji esmė, kuri yra kažkas paslaptinga. Kai Schopenhauerio atsitiktinai pasivaikščiojimo metu paklausė, kas jis yra, šis atsakė nežinąs. Tas, kuris klausė, palaikė jį bepročiu.

Sąmoningumo stiprėjimas yra tik tada galimas, kai, skverbiantis į juslių pasaulį, tiriant ir išgyvenant, vėl grįžtama prie savęs paties apmąstymo. Turbūt atrodo beviltiška tuo ką nors pasiekti. Per paskutinį tūkstantmetį buvo labai vėlai tuo užsiimta. Psichologijos mokslas yra dar labai jaunas ir susipainiojęs su daiktiškumu. Neseniai jis pradėjo stengtis ištrūkti iš šito tinklo. Vis dar vyrauja savotiška nuomonė apie sąmonę ir sąmoningumą. Dar labai retai suvokiamos visos išgyvenimo ir būties sąlygos.

Vis dėlto labai dažnai iš viso elgesio yra jaučiama, kad, esant savęs paties suvokimui, visuomet pasiekiama daugiau aiškumo apie trokštamosios gyvenimo naudos {42} prasmę ir turinį. Regis, kyla svyravimų nuo daiktiškumo iki tikrosios sąmoningumo esmės. Ir tada pasidaro aišku, kad žmogus pats sau yra nesuvokiama paslaptis, kad tikroji jo kilmė negali būti randama daiktiškume, kad ji glūdi neaprėpiamoje visos būties paslaptyje.

Dabar žmonija yra nepaprastai suskaldyta todėl, kad vieni pasimeta daiktiškume, praranda požiūrių platumą ir gelmiškumą, o kiti per savęs suvokimą nori atverti vartus į dieviškąjį gyvenimą, tačiau daugelis yra tarp šių dalykų pasimetę. Netgi religijos tarnai nejaučia, kaip daiktiškai jie aiškina gyvenimo slėpinių klausimus.

Tačiau yra tokių žmonių, kurie tiki, kad tam tikrais kūno ir minčių pratimais galima atskleisti šituos slėpinius. Tačiau dažniausiai jie tik dar labiau juos užtemdo ir netgi kelia grėsmę savo gyvybei. Esmingojo žmoniškumo atsiskleidimo galimybės slypi ritmiškame judėjime tarp dėmesio daiktų pasauliui ir atsigręžimo į savo esmės paslaptį.

Taip, didėjant žmogaus sąmoningumui, pagaliau pavyksta susirasti save pirmojoje priežastyje, kūrybos vyksme, dieviškume, bet ne kaip bauginančiame slėpinyje, o kaip begalinio Šviesumo sąmonėje, neapsakomai šventinančiuose ir laiminančiuose Gėryje ir Galioje.

ŽMOGAUS SĄMONĖS PRIEŠTARINGUMAS 

Versta Iš 1918 m. datuoto autorinio mašinraščio "Das Janusgesicht der Bewusstwerdung des Menschen". gauto iš Br, Kviklio archyvo. Vertė Grasilda Blažienė ir Kastytis Minkauskas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS SĄMONĖS PRIEŠTARINGUMAS