Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas KAS YRA PRIEŠIŠKA VOKIEČIAMS?

KAS YRA PRIEŠIŠKA VOKIEČIAMS?

KAS YRA PRIEŠIŠKA VOKIEČIAMS? 

Laikui bėgant, dažnai atsitinka įvykiai, kurie primena panašius įvykius praeityje ir kurių dėka ypatingai nušvinta jų prasmė ir reikšmė. Mūsų laikų Vokietijos žlugimas labai gyvai primena Atėnų valstybės žlugimą maždaug prieš 2300 metų. Kaip šį kartą reikėjo žūtbūtinai kovoti bendragentėms Vokietijai ir Anglijai, taip tada kariavo broliškos Atėnų ir Spartos valstybės. Kovos eiga taip pat buvo labai panaši. Jau atrodė, jog pergalė atiteko Atėnams. Bet laimė nusigręžė, ir Atėnai buvo nugalėti.

Šiandien šio žlugimo priežastys visiškai aiškios. Atėnai žlugo, nes iš socialinio valstybės gyvenimo vis labiau buvo šalinamos didžiosios ir tyrosios tikrojo žmoniškumo galios, todėl nežabotai galėjo siautėti malonumų, avantiūrų siekimas, valdžios troškimas, pasileidimas, gobšumas, partijų rietenos ir neapykanta, prievartavimai, apgavystės ir melas. Bet tai yra ne kuriančios, o griaunančios jėgos. Joks išorinis vargas, joks skurdas neveikia taip griaunančiai kaip šios jėgos. Nieko nepadėjo bandymai padėti valstybei iš išorės mėginant išsaugoti galiojančius įstatymus. Juk akimirkos sėkmė neturi reikšmės. Gyvenimas traukiasi iš valstybės kartu su pozityviomis tikrojo žmoniškumo jėgomis lyg kraujas iš mirtinai sužeistojo, kuriam tik bandoma padėti išsitiesti neperrišant jo žaizdos.

Kas padėjo išsaugoti valstybę ir kas buvo jos priešas, istorija parodė vienu vieninteliu, regis, neesminiu atveju. 809 metais prieš Kristų Atėnuose vienas senis už priešiškumą valstybei buvo nuteistas išgerti taurę antpilo. Dar iki pat mūsų laikų įstatymus išmanančių žmonių nuomonės, {44} ar tai turėjo juridinį pagrindą, skyrėsi. Neseniai, prieš keletą metų, miręs Josefas Kohleris laikraštyje „Roter Tag“ paskelbė publikaciją, kurioje jis priėjo išvadą, jog išmintingajam Sokratui taip ir reikėjo.

Mat iš minčių galima suregzti ploną voratinklį, kuris net visiškai tamsiame fone gerai matomas. Bet jis visiškai nepatvarus. Nepaisant visų juridinių pagrindų, paaiškėjo, jog Sokrato priešininkai buvo neteisūs. Jie pasirodė esą valstybės priešai. Jie sužlugdė Atėnus.

Istorijos tėkmė vis aiškiau įrodydavo, jog Sokratas buvo žmogus, kurio didelė ir tauri siela skleidė valstybę palaikančias ir ugdančias, tiesiog žmoniškumą stiprinančias jėgas, o jo priešininkai iškovojo savo teisę pagal pasaką apie vilką ir ėriuką. Vis dėlto Sokratui taip ir reikėjo. Jis tai priėmė kaip savo teisę anuomet numirti. Jis permanė likimo sąrangą, kuri dažniausiai yra tokia aiški kaip neapsiniaukusi saulė, nors žmonės, visą laiką atsigręžę į žemę, jos nesupranta.

Pirmiausia paminėtinas Platonas, su neprilygstamu meistriškumu pastatęs paminklą savo garbiajam mokytojui, tapusiam žmonijai pakilumo altoriumi. Platono Sokratas parodo, kas turi būti tautos visuma, jeigu ji nori klestėti. Tai yra  idealusis turinys ir atitinkama  dorovinė jėga.

Idealųjį turinį senieji Atėnai turėjo. Nors sofistai jį labai uoliai ardė, bet nieko neįstengė padaryti prieš be paliovos ir tyliai veikiančias Periklio epochos meno kūrinių galias, prieš Fidijaus dievų paveikslus ir pranašišką Aischilo ir Sofoklio kūrinių kalbą. Tačiau visumos dorovinė jėga buvo silpna ir ėmė merdėti. Veltui Sokratas bandė savo tautai atskleisti idealųjį graikiškumo turinį. Kaip tik šiomis pastangomis tariamiems valstybės saugotojams jis atrodė esąs jaunimo suvedžiotojas ir valstybės priešas. Anuomet taip buvo veikiama kaip tik prieš tai, kas būtų galėję tautą išgelbėti, ir lemtis buvo pagreitinta. Mat nuo jos apsaugo tik visiško gėrio prieglobstis.

Vokietijos ir Atėnų situacijos panašumas šiuo atžvilgiu tiesiog krinta į akis. Idealusis vokiškumo turinys tiesiog kelia susižavėjimą, o jo dorovinė jėga atrodė neprilygstama. Garsas apie jų sūnų žygdarbius aidėjo po visą pasaulį. Tada ėmė ryškėti Vokietijos veidas. {45} Atrodė, jog jis buvo pasikeitęs. Manyta, jog jį iškreipiąs šmeižtas. Ir štai jis jau spoksojo lyg Gorgonės galva, priversdama labai daug žmonių nutilti didžiuliame skausme.

Visiškai nedviprasmiškai pasidarė aišku, jog daugelis vokiečių vyrų, užėmę gana matomus postus, ėmė nesilaikyti duoto žodžio, jog atsidavimas bendram reikalui, beatodairiškas pasiaukojimas, atsisakymas privilegijų ir pirmenybinių teisių tapo visiškai nežinomais dalykais, jog kitų žmonių teisės jiems ėmė nebeturėti jokios reikšmės, trumpai tariant, jog jiems idealusis vokiškumo turinys buvo pasidaręs svetimas ir jo dorovinė jėga buvo prarasta. Plačiausius sluoksnius vis labiau ėmė apnikti miglota mintis, jog svarbu yra tik regimybė, sumani apgaulė ir tada galima pasiekti tikslą. Vis labiau prarado reikšmę nenuginčijama liesa, jog nuolat daro poveikį tik toji tikrenybė, kurią sudaro ne materialus daiktiškumas, o tai, kas žmonių santykiuose ir tautų istorijos raidoje turi reikštis kaip gėrio, tauraus žmoniškumo teisingumo ir tiesos vyravimas.

Kiekvieno žmogaus uždavinys yra patiems išsiugdyti šias savybes bei padėti jas ugdyti kitiems žmonėms. Tačiau tai nuolat pamirštama. Todėl daugelis neriasi į purvą ir nugrimzta traukdami paskui save ir kitus. Daugelis nepamąsto apie didįjį uždavinį būti žmogumi, t. y. apie tarpusavio ugdymo uždavinį. Daug daugiau negu atskiras žmogus šio uždavinio privalo žiūrėti žmonės, einantys tautą dominančias pareigas. „Teisingumas tautą išaukština, o nuodėmė yra žmonių pražūtis“, — tai yra labai seni, bet amžinai teisingi žodžiai. Visiškai klaidingai mano teigiantys, jog dorovingumas tautų savitarpio santykiuose nieko nereiškia, nors taip manančių yra ir tarp inteligentų. Aišku, čia turima galvoje ne miesčionių ir senmergių etika, o turbūt didysis judėjimas, siekiantis kilnių žmonijos tikslų.

Priešiškumas vokiečiams yra tik ten, kur siaurinamas idealusis vokiškumo turinys, silpninama jo dorovinė galia. Visos kitos priešiškumo rūšys yra visiškai nesvarbios.

Idealusis vokiškumo turinys siaurinamas, kai menkinama jų reikšmė kiekvienam tautos vaikui, o tai dažniausiai įvyksią, kai gyvenimo turiniu paverčiami kiti dalykai {46} ir menkesnės vertybės. Prie to ypač prisideda tie poetai ir rašytojai, žurnalistai, mokytojai ir dvasininkai, politikai ir mąstytojai, kurie dirba ne iš tikro pašaukimo.

Dar lengviau negu idealiajam tautos turiniui galima pakenkti dorovinei jos galiai, ir tai gali padaryti kiekvienas tautos narys, bet ypač ką tik minėtų profesijų atstovai, kai, užuot žadinę dvasines ir sielos galias, jie žadina ir ugdo pažmoniškumo jėgas — visokiausius geidulius ir aistras, padedančias tik trumpalaikiams tikslams ir nuslopinančias žmoguje visą skaidrumą ir tiesą. Tokias jėgas sukelia neapykantos kurstymas, priešybių kūrimas, godumo ir malonumų troškimo, paniekos ir pavydo žadinimas, savo tautos kaltės kitoms tautoms gausinimas, kitų priešiškumo kurstymas savo tautai.

Šitaip atskiras žmogus, kaip ir visuma, tampa netvirtas ir vidujai bejėgis. Kiekviena neapykanta, kiekvienas malonumų geidimas, kiekvienas valdžios troškimas ir panašūs dalykai silpnina žmonių inteligentiškumą ir tikrąjį aktyvumą. Tikrąją jėgą, tikrąją drąsą, tikrąjį savarankiškumą ir laisvę turi tik tas žmogus, kuris jaučia, jog jo esmės pagrindas yra dvasiniame būties turinyje. Bet tai pasiekiama tik atsiduodant tikrajam žmoniškumui, visus geidulius ir asmenybės varančiąsias jėgas nuolat skiriant aukščiausiems, dvasiniams ir sielos tikslams.

Čia norėčiau priminti dar vieną dalyką, kuris daugeliui atrodo nesuprantamas. Tačiau, ramiau apsvarsčius toliau išdėstytus teiginius, jis turėtų būti visiškai aiškus. Mat kartais kalbama apie vokiečiams priešiškas lietuvių pažiūras. Be abejo, dažnai šito nenuneigsi. Bet jos yra ne kas kita kaip vadovaujančių vokiečių politikų senesnio ir neginčijamo priešiškumo lietuviams padarinys. Tą priešiškumą rodo ir mažiau žinomo R. Schaferio reikalavimas, jog latvius reikia sunaikinti, o lietuvius „susiurbti“(!), ir panašūs, nors ir daug švelnesni Paulo Rohrbacho reikalavimai. Nors kartais pasakoma, jog kažkas norėjęs iš meilės suėsti savo žmoną, bet apskritai toks ketinimas yra didžiausio priešiškumo požymis. Iš tikrųjų būtų pats laikas apmąstyti, kas lietuvių tautai padaryta, ir nusiteikti geros kaimynystės santykiams. {47}

Mintis, jog tai, kas įvyko, buvo padaryta vokiškumo interesais, neišlaiko kritikos. Priešingai žmoniškumo interesams, nėra jokių vokiškumo interesų, kaip nėra ir lietuviškumo interesų. Tik žmoniškumo interesai yra teisėti, o visi kiti — tik tiek, kiek jie gali padėti žmoniškumui arba su juo sietis. Nusižengus šiai tvarkai, kūrybos vyksmas nenumaldomai pareikalaus atpildo. Todėl reikėtų atsisakyti visų trumparegiškų siekių ir pastangų ir visą dėmesį kreipti į tai, kad būtų dirbama kaupiant ir stiprinant dorovines vokiškumo galias. Tada jis, nepaisant to, kas yra atsitikę, taip nesulaikomai iškils iš savo valdžios karalystės griuvėsių, kaip virš horizonto pateka ryto saulė.

Taip būtų pateiktas įrodymas, kas yra priešiškas vokiečiams ir kas — tikras vokiškumo draugas. Bet taip jau susiklostė reikalai, kad šių eilučių autorius yra apkaltintas priešiškumu vokiečiams ir nuteistas [1]. Apie tai dar šis tas pasakytina visiškai asmeniškai.

Galbūt mano teisėjai norėjo suteikti autoritetą veikiantiems įstatymams. Mat įstatymai yra normos, kurioms turi paklusti bendrai gyvenantys atskiri žmonės savo elgesiu ir veiksmais. Tačiau kitas klausimas yra tas, ar šie įstatymai atitinka didžiausius ir tyriausius teisingumo reikalavimus. Bet apskritai visada būna mažiau neteisybės, kai viešpatauja nors ir neteisinga teisė, negu kad nėra jokios.

Nepaisant to, aš negaliu pripažinti šio nuosprendžio. Galiausiai liko tik vienintelis kaltinimas, jog aš vertęs į kitas kalbas „vokiečiams priešiškas“ kalbas. Kaip tai atsitiko, nebuvo nagrinėta. Šį tą pridūręs, aš tai pabrėžiau. Tik pamanykite, vienas kalbėtojas kalbėjo maždaug dešimt minučių ir baigdamas paprašė mane šią jo kalbą išversti. Žinoma, aš turėjau nurodyti, kad galiu išversti lik turinio esmę, kad galiu pateikti tik kalbos santrauką. Taip būdavo verčiamos visos kalbos. Bet pagaliau visa tai yra nesvarbu.

Bet iš tikrųjų svarbiau yra tai. kad manyje visiškai nėra priešiškumo vokiškumui prielaidos, t. y. neapykantos. Be to, netgi patiems vokiečiams neturėtų tapti dorovine priederme ieškoti tėvynės priešų tada, kai nėra jokios kalbos apie žalą jai, tuo labiau {48} tokiu priešu laikyti kitos tautos sūnų. Mano dorovinė priedermė yra ką nors nuveikti labui tų žmonių, kuriems aš priklausau pagal kilmę. Reikalauti iš manęs, kad to nedaryčiau, nes jiems dėl kokios nors priežasties gali būti skaudu matyti mane pas jų priešus, vadinasi, reikalauti iš manęs mažiau, negu aš galiu nuveikti iš pašaukimo. Be to, turėtų būti labai aiškiai suprasta, jog aš stojau ne Vokietijos priešų apskritai, o besikuriančios Lietuvos valstybės bičiulių pusėn. Apie jų priešiškumą Vokietijai ten net nebuvo kalbos, jis ir neišryškėjo.

Žinoma, kyla klausimas, ar byla ir nuosprendis prisidėjo prie vokiškumo labo. Paskutiniame žodyje, kuris man, kaltinamajam, buvo suteiktas, aš dar kartą pabrėžiau, kad su vienodomis simpatijomis žiūriu tiek į lietuviškumo, tiek ir į vokiškumo idealiojo turinio augimą bei dorovinės jėgos stiprėjimą ir kad aš todėl tikiuosi, jog nuosprendis sustiprina dorovinę vokiškumo jėgą, kuri per karą taip labai susilpnėjo.

Tikruosius nuosprendžio padarinius daugelis ne taip lengvai suvoks. Tačiau neabejotina yra tai, jog, jeigu kalbama apie tikro norėjimo pažeidimą, apie pakenkimą žmoniškumo interesams, tada likimas tokio elgesio bangas nuneš į labai reikšmingus erdvės ir laiko tolius.

Bet viso to nebūtų buvę parašyta, jeigu nebūtų siekta atkreipti dėmesį į tai, jog tiek vokiečių, liek lietuvių uždavinys yra lenktyniauti dėl tikro žmoniškumo stiprinimo savo tautoje. Jau ne kartą buvo rašyta ir kalbėta, jog aš taręs susitaikymo, priešingybių išlyginimo žodį. Tai ne mano uždavinys. Tegu apie tai sprendžia močiutės. Aš esu įsitikinęs, jog įkalbinėjant pasiektas susitaikymas turi išliekamąją vertę. Kaip ne kartą viešai kalbėdamas, taip ir rugpjūčio mėnesį čia, Tilžėje, pasakiau, jog visos priešingybės išnyks, visa neapykanta ir priešiškumas pasitrauks savaime, jeigu žmonės leis pasireikšti kilniausiems žmoniškumo dalykams. Taigi ir stenkimės tai daryti!

{49}

KAS YRA PRIEŠIŠKA VOKIEČIAMS? 

Versta iš: Wer ist deutschfeindlich? Von Storost—Vidunas // Allgemeine Zeitung für Stadt und Land. 25. Dezember. 1919. Vertė Irena Tumavičiūtė.

1. 1919 m. lapkričio mėn. į Klaipėdą buvo atvykę aukšti anglų, amerikiečių ir prancūzų karininkai. „Viktorijos“ viešbutyje lietuviai jų garbei surengė pietus. Tarp dalyvavusių lietuvių buvo spaustuvininkas J. Stikliorius, provincijos landtago deputatas, Lietuvos Tarybos prezidentas Klaipėdos kraštui J. Brožaitis ir Vydūnas, kuris ne tik sakė sveikinimo kalbą, bet ir vertėjavo. Jo kalboje buvo pažymėta, kad po karo ateina nauja epocha, kurioje bus gerbiamos ir ginamos visų žmonių ir tautų teisės, kad ir lietuviams ateina laisvės valanda. Už šią kalbą kaip „priešišką vokiečių tautai“ Ypatingasis karo teismas Vydūną nubaudė 300 markių bauda.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas KAS YRA PRIEŠIŠKA VOKIEČIAMS?