Šeštadienis, Lap 29th

Last updatePr, 02 Birž 2014 12pm

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA

SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA

SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA 

Parašyta tikriausiai apie 1930 m. 

Didelių išgyvenimų ir įtampos laikotarpiais žmonija geriau suvokia ir galutines būties priežastis. Dažniau negu įprasta susimąstoma apie religiją. Ir čia dažniausiai vienu melu prasiveržia stipriausi priešingumai, t. y. stipriausias religijos teigimas ir visiškas jos neigimas.

Šiuo metu tai išryškėja kaip tikriausiai dar niekada iki šiol žmonijos istorijoje. Žmogaus viduje aiškiai vyksta nepaprastas pasikeitimas. Beveik prieš 150 metų F. Schleiermacheris parašė savo „Kalbas apie religiją apsišvietusiems tarp ją niekinančių“. Šiandien religijos neigimas yra apėmęs plačiąsias mases, tiesiog ištisas tautas. Į religiją jau žiūrima kaip į kažką, ką „kultūringas žmogus“ turėtų būti nugalėjęs.

Religijos esmė daugeliui dar neaiški F. Schleiermacheris apibūdina ją kaip besąlygišką priklausomybės jausmą. Tačiau ši mintis tam tikru atžvilgiu dar leidžia egzistuoti žmogui ir dėl jo savitumo, nors ji ir nurodo vidinio gyvenimo faktą. O paviršutiniškas požiūris į religinius mokymus kitą šimtmetį dar nuolat didėjo. Bet galbūt kaip tik tai ir sužadino siekimą geriau suprasti religijos esmę.

Per pastaruosius dešimtmečius šį siekimą ypač aiškiai išreiškė R. Ottas savo raštuose: „Tai, kas šventa“, „Antgamtiškumo jausmas“, „Nuodėmė ir pradinė kaltė“. Pirmasis iš šių kūrinių jau išverstas net į septynias kalbas. Šitoks susidomėjimas visiškai aiškiai įrodo, kad šiuolaikinio žmogaus dvasinis vertybių lygis yra pakitęs.

R. Ottas religiją traktuoja kaip ypatingą žmoniškumo esmės bruožą, t. y. kaip, nors ir įvairiai suvokiamą, jos santykį su galutine Būties Paslaptimi. Jis aiškiai {50} pabrėžia gyvenimą Dieve ir iš Dievo ir kalba apie žmogaus priklausymą Dievui. Šį faktą neva netgi ekstazėje galima patirti, būnant visiškai sąmoningam.

Be įsigilinimo į seną požiūrį, kad religiją suvokti reikia kaip labiausiai vidinį žmogaus dalyką, šiems laikams būdingas dar vienas skirtumas, palyginti su F. Schleiermacherio laikais. Tada buvo tikima ypatinga žydų ir krikščioniškųjų tautų Šventųjų Raštų reikšme religijos puoselėjimui. Labiausiai apsišvietę žmonės buvo tik bepradedą domėtis visos žmonijos dvasinio gyvenimo lygiu.

Šiandien tai atrodo jau visiškai kitaip. Žmonija jau suvokė save kaip visumą, žmonijos gyvenimas vertinamas visumos požiūriu. Kaip tik praėjusį šimtmetį vis daugiau buvo susipažįstama ne tik su ir dabar dažnai klaidingai aiškinamais įvairiausių tautų padavimais bei tradicijomis, bet ir su visais Šventaisiais Raštais ir net Šventaisiais ženklais. Visos žmonijos religinis gyvenimas, religiniai mokymai yra tyrinėjimų objektas. Įvairių tautybių mokslininkai užsiima lyginamąja religijotyra.

Tiesa, dar dažnokai matomas prisirišimas prie žydų Šventųjų Raštų mąstysenos ir ypatingo jų vertinimo. Tą galima rasti ir R. Otto veikaluose. Tačiau jis kaskart vis labiau remiasi ir kitų tautų Šventaisiais Raštais, ypač indų. Tačiau tarp įvairių mokslininkų jau prasiveržia supratimas, kad dėl nevienodo žmonių dvasinio lygio religija patiriama skirtingai, todėl ji ir skelbiama skirtingai Šventuosiuose Raštuose, tačiau ji yra visos žmonijos pagrindinis vidinės esmės bruožas.

Taigi, kai žmonių sąmonė išsiplėtė į visos žmonijos išgyvenimą, sustiprėjęs sąmoningumas pasiekė tą vidini dvasinį suvokimą, per kurį žmogus patiria, kad priklauso amžinybei. Tad pripažįstama didžiausia religijos reikšmė žmogui. Esmingesnis savęs suvokimas jau savaime veda prie religijos.

Žinoma, iš pradžių buvo tik nujaučiama, kas iš tikrųjų yra sąmonė. Už daug ką reikia dėkoti Melchiorui Palaygi, Liudvigui Klagei ir kitiems. Tačiau labai svarbu dar ir tai, ką apie „amžinai Nesuvokiamą“, iš kurio ir kilusi sąmonė, yra pasakę tokie mąstytojai kaip F. Schel-lingas, C. G. Carus, A. Schopenhaueris, E. von Hartmannas ir kiti. Čia turbūt kaskart reikia prisiminti, kad be {51} sąmonės nėra galimybes nei patirti, nei egzistuoti. Tačiau tai, kas yra už paties žmogaus akiračio, dar nėra laikytina neįsisąmonintu. Galbūt tai galima būtų suvokti kaip visai kitokią sąmonę, pradedančią veikti, kai peržengiamos sąmonei įprastos patyrimo galimybės.

Menko sąmoningumo žmonės žvalgosi po kasdienybę netoliaregiškai. Tačiau tas, kurio sąmonė šviesesnė, jau įžvelgia savo paties egzistavimo ir esmės paslaptis. O toliau jam darosi ir visai aišku, kad jis pats tėra vien neapsakomai didelės paslapties reiškinys. R. Ottas savo veikale „Tai, kas šventa“ kalba apie bauginančią paslaptį, apie protu nesuvokiamą dievybę, apie Visai Kitą.

Gali būti, kad dieviškumas kai kuriems žmonėms yra kažkas bauginančio, kaip, beje, ir tautai, pasivadinusiai išrinktąja. Tikriausiai, tai priklauso nuo mąstančiojo sąmoningumo lygio. Tačiau labai sąmoningas žmogus suvokia Didįjį Slėpinį dažniausiai kaip neapsakomą Išmintį ir Gerumą, kur jis jaučiasi visiškai saugus.

Jau vien šio dalyko nuojauta reiškia religingumą. O jo sąmoningas suvokimas yra gyvoji religija. Ji padeda žmogui suprasti, kad jis nebėra kažkas atskiro nuo Amžinosios Būties, nuo Dievo, nėra kažkas greta jo, o yra organas, kuriuo Dievas siekia reikštis būtyje. Toks skaidrėjantis sąmoningumas yra esmingiausia didelio šiuolaikinės žmonijos bangavimo priežastis ir jo potvynio jėga.

Taip pat ir Dievo neigimas. Jis gali būti interpretuojamas net kaip sąmonės prašviesėjimas. Apie dievybę buvo per daug daiktiškai aiškinama. Kai kuriuose Šventuosiuose Raštuose skaitome apie Visažinio Kūrėjo klaidas. Jo kūrinys atrodo lyg ir geras, tačiau netrukus pasirodo esąs nevykęs. Priešingai sveikam protui, vadinamieji tikintieji mąsto nesavarankiškai. Ir tai, nors ir be ypatingo įžvalgumo, niekinama. Tačiau tai juk gali būti svarbus žingsnis didesnio sąmoningumo link. Tereikėtų tik viduje atsigręžti į Didįjį Slėpinį.

Tikriausiai dabar tai atsitinka dažniau negu prieš kelis dešimtmečius. Iš pradžių gamtos mokslas peržengė grynąjį daiktiškumą. Tačiau religingi žmonės visai atsiduoda Dievui kaip nesuvokiamai, bet viduje patiriamai realybei. Šis jų nusistatymas yra tikėjimas. Vien tik kokio nors mokymo laikymas teisingu vargu ar gali ką nors daug {52} paaiškinti. Dažniausiai toks tikėjimas yra tiesiog sąmonėjimo išsižadėjimas. Netgi baiminamasi šitaip prarasti tikėjimą. Tokio tikėjimo, kai vien jis laikomas teisingu, vidinis poveikis yra daug kenksmingesnis negu nuodijimąsis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ir aistroms. Jis temdo sąmoningumą lygiai taip pat kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris yra vidinio žinojimo nuslopinimas.

Tikėjimas turėtų būti tvirtas sąmonės atsivėrimas sielai, orientavimasis į Dievybės Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi žmogaus esmė. Tada žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas Jį. Visa meilė, kurios palaimą vaikas patiria iš tėvų, žmogus — iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau ją padeda nuoširdžiausiai suvokti tai, kas pasiekia žmogų iš sielos gelmių kaip dieviškumas.

Toks tikėjimas subrandina tą gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui ir sielai, kas smukdo žmogų. Pasiekiamas toks žmogaus orumas, vien kurį ir tegalima pavadinti dorumu ir. pagaliau, pamaldumu.

Vien gyvasis tikėjimas įgalina pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija. Ji sustiprina žmogų ir tam, kam jį įpareigoja jutiminis pasaulis. Kiekvieną uždavinį, kurį jam iškelia gyvenimas, jis sprendžia suprasdamas, kad yra Kūrėjo valios įrankis. Netgi grynai daiktiško pobūdžio darbą jis laiko pavestu Kūrėjo. Jis jaučiasi esąs pašauktas tarnauti mineralų, augalų ir gyvūnijos pasauliui nukreipiant žvilgsnį aukštyn į žmoniją.

Gyvoji religija kartu yra ir pats gyviausias sąmoningas pareigos suvokimas. Tokia religija neatitraukia žmogaus nuo gyvenimo, o tikrai įgalina jį būti gyvą gyvenant ir gyventi dėl gyvenimo. Gyvoji religija yra kaip tik tas sąmoningumas, kai visos būties būsenos ir ryšiai, visos būtinybės ir santykiai pripažįstami kaip kylantys iš Kūrėjo išminties ir jo valios.

Ypatingą reikšmę tokiai religijai turi kraujo saitai, kuriuos žmogus, kaip dvasinis principas, įgyja gimdamas. {53}

Dėl kilmės, suteikiančios žmogui pavidalą, jo sąmonė įgauna ypatingą atspalvį. Todėl visa žmonių veikla, ypač kūrybingų asmenybių, derinasi su jų kilme.

Todėl religija, kaip sąmoningumo dalykas, kiekvienoje tautoje gyvuoja ypatingu būdu, nors tie patys mokymai iš kažkur ir perimami bei kartojami. Jie įgauna savo prasminį aiškinimą, kai jų nesilaikoma aklai, lyg senienas nuolat perkratant atmintyje. Jau verčiant religinius mokymus iš vienos kalbos į kitą, jie keičia reikšmę. Pavyzdžiui, pakanka paskaityti Naujojo Testamento vietas senomis ir naujomis kalbomis, ir žodžių turinio skirtumas tiesiog akivaizdžiai krinta į akis.

Kiekviena tauta savitai patiria Didįjį Slėpinį. Tačiau čia kas kartą būna ir svyravimų. Kuo didesnis tautos žmonių atsidavimas pojūčių pasauliui, tuo silpniau jie patiria Kūrėjo išmintį, gerumą ir valią ir taip tampa nereligingi.

Tai ypač pasakytina apie Vakarų tautas, kurios vadinamos krikščioniškomis. Daugelis žmonių čia prarado gyvąją religiją. Jų beveik visiškas sudaiktėjimas verčia juos ir Šventųjų Raštų žodžius interpretuoti daiktiškai. Būna visiškai nesuprasta, kad skiriasi ne tik įvairių tautų, bet — o tai ypač svarbu — šių ir senųjų laikų mąstysena, kuri dažniausiai išreiškiama simboliškai.

Šiuo metu kitų tautų, ypač Rytų, tikrojo religinio patyrimo duomenys skatina aiškiau įsisąmoninti tikrąją realybę. Taip Vakaruose vis dažniau atsiveriama tikrajai Būčiai, taigi gyvajai religijai. O iš to išplaukia tai, kas iš esmės svarbu žmogui. Jo sąmonė patiria didesnį prašviesėjimą. Daugelis žmonių patiria kažką panašaus į aušrą.

Šitaip gali formuotis nauja, tobulesnė žmonija. Ir nors šiuo metu tebėra daug trukdymų, vis dėlto galima tikėtis bendrų pokyčių Vakarų žmonių sąmonėje.

Pagrindinis krikščionybės bruožas, kuris tarsi apibendrindamas išskiria iš kiekvienos tautos savitumų religinę prasmę, tikriausiai taps vis reikšmingesnis žmonijai. Skleisdamasi žmoguje, krikščionybė galės tada per žmoniją pasiekti sąmoningą gyvenimą Didžiajame Slėpinyje, Dievuje. Žmonių sąmoningumas taps tada „Pasaulio Šviesa“ [1]. {54}

SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA 

Versta iš autorinio mašinraščio „Bewusstheit und Religion“, datuoto apie 1930 m. Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio archyvo. Vertė Gražina Šumskytė.

I. Čia interpretuojamas posakis iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Joną: „Aš — pasaulio šviesa“ (8, 12) {415}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA