Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - JĖGŲ JUDĖJIMAS VISATOJE IR ŽMONIJOJE

I 

JĖGŲ JUDĖJIMAS VISATOJE IR ŽMONIJOJE 

A. Dabartiniai įvykiai skleidžiasi tarsi milžiniški visą augimą ir klestėjimą naikinantys uraganai. Ką visa tai reiškia, nelengva suprasti. Iš pavienių išgyvenimų negalima susidaryti geresnio supratimo. Taip pat visiškai klaidinga yra žiūrėti į pavienius žmones kaip į įvykių sukėlėjus. Juos būtinai reikia pažinti kaip dalyvaujančius kosminių jėgų judėjime. Ten link aiškiai veržiasi ir didžiosios kūrimo jėgos. Todėl ir žmonės yra taip smarkiai paliečiami. {55}

Kai jie kenčia, jie pradeda dažniau mąstyti apie tai, kas galėtų būti jų sunkių patyrimų priežastis ir prasmė. Tačiau tik paprastesniais atvejais jie randa atsakymą. Kentėdami ypač smarkiai, jie dažnai aiškina būtį kaip slegiančią, nesąmoningą ir todėl negailestingą tikrenybę, kuri stengiasi žmones sulyginti kančiomis.

Tačiau karti patirtis gali būti paaiškinta visaip kitaip, jeigu visas gyvenimas suprantamas kaip kūrybos galių judėjimas. Tuomet žmogus jaučiasi esąs begalinėje gyvenimo įvairovėje ir neaprėpiamoje sąmonėje. Save patį jis irgi suvokia kaip šioje įvairovėje veikiantį jėgos tašką, turintį savo reikšmę. Jis netgi pamato, jog kiekvienu žmogumi įgyvendinama tam tikra prasmė.

Gimdamas žmogus įeina į šitą jėgų judėjimą. Iš tikrųjų tai jis jau yra jame dar prieš išsiskleidžiant jo kūniškumui ir prasidedant jo gyvenimui. Gimstant ši jėgų įvairovė tik stipriau ir tvirčiau jį pagriebia, neša, supa, siūbuoja, ir jis vis labiau joje dalyvauja.

B. Iš lengvo žmogus išmoksta gyvenimo sraute atskirti ir įvertinti įvairias jėgas. Paprastai jis jas skirsto į palankias ir nepalankias, džiuginančias ir linksminančias, skatinančias ir trukdančias veikimo priežastis. Pagaliau jis pradeda skirti ir gyvenimą teigiančias bei gyvenimą neigiančias, kuriančias ir griaunančias, gyvenimą skatinančias ir gyvenimą naikinančias jėgas. Šis skirtumas jam darosi vis aiškesnis. Senais laikais buvo kalbama apie dieviškas ir demoniškas jėgas.

Tuo, ko mokė išmintingasis persas Zaratustra prieš tūkstančius metų, tikima ir šiais laikais. Didžiosios Paslapties, Amžinojo Vienumo, to, kas nesuvokiama ir neatskleidžiama, apreiškimo jėgas Zaratustra vadino Ahūra Mazda, tai — šviesybė, gyvenimo įvairovė ir Angra Mainjus, tai — tamsybė, žudymas.

Religiniuose paviršutiniškos krikščionybės mokymuose kalbama apie Dievą ir apie Velnią. Tikima, jog lai kosmose esančios jėgos, viena su kita besirungiančios dėl viešpatavimo.

Tiesa, tokias mintis šiais laikais atmetė labai daug žmonių. Jos atrodančios jiems nutolusios nuo tikrovės ir beprasmės. Tačiau kiekviename žmoguje, netgi ir pačiame menkiausiame, glūdi tylus šviesos ilgesys, dažnai netgi {56} tylus raginimas pasukti šviesos link ir paskirti jai visą gyvenimą. Žmonės tikisi, kad tai būtų jų esybės turinio paaukštinimas.

Zaratustra pažymi, jog žmogaus paskirtis yra būti, Ahūra Mazda sąjungininku. Tuomet jis tapsiąs tikru, tauriu žmogumi. Jame įvyksiąs giliausias pasikeitimas. Galima manyti, kad nepaprastas dabarties vyksmas ir siekia tokio pasikeitimo.

C. Tačiau reikėtų pažymėti, kad gyvenimą teigiančios ir gyvenimą neigiančios jėgos pasaulyje nelabai aiškiai atsiskiria. Jos daugiau ar mažiau aiškiai veikia kiekvieno gyvo reiškinio viduje ir išorėje. Tai galima pamatyti ir gamtoje.

Šalia maitinančių ir gydančių augalų taip pat yra ir nuodingų. Panašiai yra ir gyvūnų pasaulyje. Net ir visai maži gyviai, pvz., bakterijos, labai savotiškai veikia visą gyvūniją. Dažniausiai jiems priskiriama tik pragaištį lemianti reikšmė. O dažnai jie veikia kaip skatinanti jėga, kuri pažadina gyvenimą ir padeda turtingiau jam išsiskleisti.

Kaip gamtoje, taip yra ir žmonių pasaulyje. Tačiau jo jokiu būdu negalima nagrinėti atsietai nuo gamtos. Tarp žmonių visiškai pasikartoja tai, ką skleidžia gamta. Žmogus tik šiek tiek labiau išsiskiria iš gamtos savo žmogiškos išvaizdos savitumu, o dar ryškiau — savo esybės savitumu.

Taip nuo negyvojo daiktiškumo, žinoma, skiriasi jau ir žemiausias gyvasis pasaulis. Daiktiškumas yra įveikiamas augmenijos. Gyvūnai visiškai skiriasi nuo šios, nors jos ir labai jiems reikia egzistavimui. Žmogus visgi yra daug aukštesnės pakopos negu kuris nors kitas būties vienetas, vieta, vyksmas ar poveikis. Abi didžiosios kosmoso jėgos dar vis ypatingu būdu daro jam įtaką.

D. Jeigu žmogus su visu savo gyvenimu visiškai savitu būdu yra vienetas, tai taip pat ir kiekviena tauta, nepaisant gausių atskirybių, yra vienetas. Esamybėje ji išryškėja ne tik savo savitumu, bet taip pat ir žmoniškumo išsiplėtojimu. Kiekvienoje tautoje tam tikrame kontekste ir pakopoje veikia savitos jėgos.

Tai taip pat turi įtakos tautų gyvenimo eigai. Tai, ką galima stebėti pavieniame žmoguje, akivaizdu ir tautų {57} istorijoje. Jų gyvata pakyla ir po tam tikro laiko bei išsiskleidimo vėl smunka. Gyvenimą teigiančios jėgos nustoja veikusios, ir savo darbą pradeda gyvenimą neigiančios jėgos.

Tačiau, be šito, lemiamą reikšmę turi ir žmonių nusistatymas būties jėgų atžvilgiu.

Esant šiai kaitai, visada reikia galvoti, kad visa visata yra nenutrūkstamas ilgalaikis vyksmas, nuolat besiskleidžiantis tame, kas turi būti pažinta ir aiškinama kaip Esantysis, Gyvasis ir Sąmoningasis. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir kiekviena tauta savo gyvenimu ir kūryba turi įgyvendinti tam tikrą prasmę.

Tai turėtų buti suvokta visuotinai. Niekas negali laikyti teisėtu dalyku kito žmogaus gyvenimo nutraukimo. Lygiai taip pat jokia tauta negali sau leisti žlugdyti kitos tautos ar net visiškai jos sunaikinti.

E, Kūrybos vyksmas būtyje visų pirma siekia padidinti gyvenimo įvairovę. Aukštesnėse gyvenimo srityse tai atrodo kaip gyvybingumo pakilimas. O žmogaus atžvilgiu visa tai reiškia kūrybiškumo galios pakilimą, tvirtesnį savęs suvokimą, pilnatviškesnį pavienių žmogiškų būtybių santykiavimą bendrijoje ir kartu kylančią kūrybinę visos būties gyvenimo jėgą.

Iš pradžių tai visuomet vyksta atskirybėse, tačiau vėliau šis vyksmas atsiskleidžia ir atskirų reiškinių sumoje. Galiausiai išaiškėja ir gilesnė atskirybių sąveika tarp vienos tautos žmonių, o vėliau ir tarp tautų.

Kūrybos vyksmas iš pradžių visuomet plečiasi į plotį ir išsitęsęs išsišakoja. Tuomet išryškėja posūkis susitelkti, susivienyti. Ryškiausiai tai atsispindi žmonijoje. Čia nuolatinis veržimasis susivienyti vyksta per brandesni žmonijos suklestėjimą. Kuo šis aiškiau ir esmingiau išryškėja žmonėse, tuo tobulesni ir nuoširdesni darosi jų tarpusavio santykiai.

F. Tačiau kiekvienas žmogus ir lygiai taip pat kiekviena tauta tik vieninteliu visai savitu būdu įgyvendina tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje savo egzistencijos prasmę. Kaip daiktiniai reiškiniai, jie tai pasiekia patekdami Į daiktiškumą. Jau vien šis faktas turėtų paskatinti kiekvieną gerbti kitą žmogų, kiekvieną tautą gerbti kitos tautos būdą. Niekada negalima į kitą tautą žiūrėti kaip į {58} menkesnę, o reikia pripažinti ir vertinti ją kaip savitą.

Labai svarbu yra tai, kokioms pasaulio jėgoms atsiduoda pavienis žmogus bei visa tauta, ar jie tarnauja šviesioms ar tamsioms, kuriančioms ar naikinančioms jėgoms. Tai nulemia, kokio sąmoningumo lygio yra jų žmoniškumas. Tačiau tuomet reikia taip pat tinkamai įvertinti šias jėgas.

Įgyvendinant žmonių gyvenimo prasmę, yra svarbūs du dalykai. Reikia siekti savo vidinio tapsmo, pakilti į didesnį, esmingesnį žmoniškumą. Toliau turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Abu dalykai, tiek esmingumo suklestėjimas savitu būdu, tiek veiklus palankumas kito būdui, privalėtų kiekviename žmoguje turėti pusiausvyrą. Tai, žinoma, yra labai svarbu ir tautoms. Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių.

Tai tuo geriau pavyksta, kuo labiau tautos atsiduoda gyvenimą teigiančioms jėgoms. Netgi jei neigiančios jėgos puola prieš, reikėtų jas patirti kaip skatintojas. Būtyje tegu viešpatauja šviesa.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU