Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - SUNKUS VOKIŠKOJO NACiONALSOCIALIZMO NUSIKALTIMAS VOKIEČIŲ TAUTAI

X 

SUNKUS VOKIŠKOJO NACiONALSOCIALIZMO NUSIKALTIMAS VOKIEČIŲ TAUTAI 

A. Šiandien, 1945 metų rugsėjo pirmąją, mintys apie tai plūste plūsta. Prieš šešerius metus vokiečių vadovybė pradėjo karą su Lenkija. Užpuolimas garantuoja pergalę, dažnai kartojama Hitlerio veikale ,,Mein Kampf“ („Mano kova“). Be to, jis visada tikėjo, kad veikia apvaizdos vedamas. Ši tam jį ir remianti, kad jis atliktų savo misiją.

Atrodo, kad dabar jau visa baigėsi. Tačiau visai kitaip, negu to tikėjosi Adolfas Hitleris ir jo svita. Vokiečių tauta nesugebėjo visiškai nieko laimėti, kad išvengtų vergijos (M. K., p. 732), įvyko priešingai. Užuot laimėjusi siektą vadovavimą Europai, ji nesugebėjo net išlaikyti savo pačios savarankiškumo ir išplėtoto kultūrinio gyvenimo. Ji visiškai žlugo ir įpuolė į neįsivaizduojamą vargą.

Kyla klausimas, ar dėl to kalta vokiečių tauta? Tai, kad ji iš dalies savanoriškai pasidavė tokiam vadovavimui, atvedusiam ją prie viso to, turi lemtingą reikšmę, kurią vargu ar įmanoma visiškai atskleisti. Atsidavimas savo fiureriui sustiprino tai, ką užtraukė likimas. Jis tikėjosi galįs padėti vokiečių tautai pasiekti laimingesnį gyvenimą ir suklydo. Tačiau visas šis siaubas, kurį dabar išgyvena vokiečių tauta, galbūt galėtų tapti postūmiu jos žmoniškumo susiformavimui, išlaikant savitą vokiečių tautiškumą.

Kaip tik kitaip ir turėjo įvykti, negu buvo siekiama. Vokiečiai dar nepasirodė esą aukščiausio žmoniškumo puoselėtojai, kaip tai tvirtino Adolfas Hitleris (p. 732). Galbūt jie tai pasieks esant dabartinėms aplinkybėms. Iš Pirmojo pasaulinio karo nulemtų išorinių gyvenimo {91} sąlygų vokiečių tauta išsikapstė visai neblogai. Tiesa, karo savo krašte. kaip šįkart, ji nepatyrė. Ir jei dabar jaučiamas didžiulis pasibaisėjimas, tai iš to galėtų kilti tikras vidinis gyvenimas.

B. Čia reikia prisiminti, kaip galima buvo taip žlugti. Gyvenime taip jau nuolat būna, kad negatyvios, ardančios, griaunančios jėgos tuo labiau sukyla prieš gyvybingų ir kūrybinių jėgų augimą, kuo sparčiau šios laimi. Šios negatyvios jėgos gyvenimo reiškiniuose pabunda ir stiprėja, kai teigiamos laiduoja joms veikimo galimybę.

Įvairių tautų kultūros istorija nuolat rodo, kad, sparčiau formuojantis jų kūrybinėms jėgoms, įžiūrimi ir žmonių smukimo požymiai. Ir dažnai netgi labai greitai didėja skaičius pasiduodančių tam, kas kenkia jų kūnui ir sielai.

Tiesa, dažnai kalbama apie pasiektą gerovę, į kurią liaudis prasiskynusi kelią. Bet išsamiau pažiūrėjus, taip nėra. Šioje tariamoje gerovėje beveik visada skleidžiasi gyvenimą neigiančios jėgos. Aistringas pramogų ieškojimas, malonumų troškimas reikalingas patenkinimo ir slopina tikrą žmogaus gyvenimą. Tačiau ypač stipriai prasiveržia valdžios troškimas, išdidumas. Kurstoma neapykanta ir priešiškumas, pavydas, slopinama užuojauta kitam žmogui, nuolat stiprinamas naikinimo instinktas. Taip ir menkėja tokių žmonių žmoniškumas.

Esminis ar net lemiamas požymis to, koks žmogaus žmoniškumas, priklauso nuo to, kokios jo jėgos aiškiau prasiveržia — teigiamos ar neigiamos, kūrybinės ar naikinančios. Su žmogaus amžiumi tai išreiškia jo susiformavimo lygį. Kūryba siekia gyvenimą teigiančios, tobulesnės žmonijos. Kur to nėra, tai turi pažadinti sunkus likimas.

Kaip būna pavieniams žmonėms, taip ir tautoms. Ir čia teigiamos ir neigiamos jėgos parodo, kiek suklestėjęs ar atsilikęs yra tikras žmoniškumas. Tautos likimas klostosi atitinkamai. Kūrybiškumas žmonijoje realizuoja žmoniškumo prasmę. Kai vieno ar kito žmogaus, vienos ar kitos tautos teigiamų jėgų vyravimą pakeičia neigiamos tendencijos, tada tai gali sukelti dideles kančias.

Kiekviena trukdanti jėga žadina gyvenimo jėgas. Tačiau jeigu tai neskatina jų ryškiau veikti, o tik paklūsti neigiamai jėgai, gali tai atvesti vien prie žlugimo. Bet {92} ir neigiamos jėgos visada prieštarauja sau ir pagaliau pačios išnyksta.

C. Pastebėti dalykai vokiečių tautoje buvo tuo ryškesni, kuo labiau jos gyvenimą tvarkė tariami nacionalsocialistai. Visur ryškėjo nuolat didėjantis gyvenimo suvokimo paviršutiniškumas. Tą optimizmą, kurį piršo Adolfas Hitleris savo kūrinyje, vis labiau gožė priešingybės tam, kam ten buvo skatinama.

Labai aiškiai tai atsispindėjo jaunimo auklėjime. Nors ir galima pripažinti pastangas lavinti kūną, valstietiją ir jos veiklą patraukti savo pusėn, vis dėlto siela nuolat lėkštėjo. Jaunimas vertino save taip gerai, kad kito amžiaus žmonės jam nieko nebereiškė. Jis nusiteikė prieš savo tėvus ir visus, kurie dirbo auklėjamąjį darbą.

Todėl tiesiog stebino tai, su kokia pagarba jauni rusų kareiviai vokiečių žemėje sutiko senius, kuriuos vokiečių jaunimas dažnai su panieka laikė vien našta ir kliuviniu tautai.

Jaunimo auklėjimui aiškiai stigo to, kas galėtų pasiekti gilesnius dvasios klodus. Juk jis buvo išplėštas iš šeimos gyvenimo dvasinės srities. Niekinant viską, kas neturėjo jaunatviškos gyvenimo jėgos ir veržlumo, stiprėjo ir polinkis naikinti visa, ką tik įmanoma. Pagaliau į tai ir vedė jaunimą.

D. Lygiai taip pat neigiamos jėgos skleidėsi ir visame tautos gyvenime. Kur tik kas nors atrodydavo nemalonu, būdavo beatodairiškai naikinama neatsižvelgiant į tikrąją vertę. Ir netrukus tai labai sustiprėjo.

Pakanka lik prisiminti, kaip buvo pasielgta net su dvasinio turinio kupinais raštais, kurie pasirodė neatitinką to, ką vokiečių nacionalsocialistai laikė geru. Ištisos įvairiausių draugijų bibliotekos tapo šių naikinimų aukomis. Pakanka priminti vien įvairias religines bendruomenes, vadinamąsias okultistines ir teosofų draugijas.

Kaip buvo veikiama, ypač gerai iliustruoja keletas pavyzdžių iš šio rašinio autoriaus asmeninio patyrimo. Jau 1934 metais, per jo gimimo dieną, buvo konfiskuotas jo kūrinys „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“. Kaip rašė kritikas mėnesiniame žurnale „Senovės prūsų tyrinėjimai“ [3], jis buvo parašytas be neapykantos. Įžangoje autorius aiškiai nurodo, kad kūriniu {93} siekiama atkreipti dėmesį į tai, kokie yra santykiai su lietuviais ir ką daryti būtų tikslingiau ir garbingiau.

Vėliau, būtent 1937 metais, buvo konfiskuoti dienoraščio užrašai apie vienos vokiečių draugijos posėdžius ir nutarimus bei didelė lietuviška drama „Pasaulio gaisras“. Tikriausiai tai, kas ten vaizduojama — kaip rusai ir vokiečiai elgėsi Lietuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą, — vokiečių nacionalsocialistams pasirodė nepriimtina. O juk kūrinyje kalbama ne apie tautinius santykius, o apie žmonijos klausimus.

Kitais metais šio kūrinio autorius buvo suimtas ir du mėnesius, nuo 1938 metų kovo iki gegužės mėnesio, kalinamas. Lietuvoje buvo surengta pinigų rinkliava, kad būtų galima Tilžėje įsigyti namą lietuvių draugijoms, kurios, beje, jau 1935 metais buvo paleistos. Vienam Kauno bankui autoriaus vardu buvo įteikta labai didelė pinigų suma. Rašytojas nepasiūlė jos Vokietijos imperijos bankui, kaip buvo įsakoma. Jis manė neturįs tam teisės ir savo pasiūlymu įžeisiąs Vokietijos orumą.

Lietuvoje kovo mėnesį buvo rengiama didelė šventė, skirta autoriaus 70-mečiui. Ir kaip tik likus iki jos vienuolikai dienų, rašytojas buvo pasodintas į kalėjimą. Tačiau nuteistas nebuvo. 1940 metais byla buvo nutraukta.

Tuo metu rašytojas rašė kitus veikalus lietuvių kalba. Vieną, labai reikšmingą, jis užbaigė 1941 metais. Jo pavadinimas—„Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ [4]. Prieš tai jis išvertė iš sanskrito į lietuvių kalbą indų Bagavadgitą. Spausdinti nebuvo leista, autoriui buvo uždrausta kokia nors literatūrinė veikla, nes jis esąs politiškai nepatikimas. Tačiau savo gyvenimo uždaviniu jis visada laikė pareigą skatinti gerus santykius tarp žmonių. Politine veikla jis apskritai nesidomėjo. Tad uždrausti raštai negalėjo turėti kokios nors politinės reikšmės.

E. Minėti veiksmai, tiesą pasakius, tėra nedideli naikinimo valios prasiveržimai. Tačiau jie aiškiai parodo, ką vokiečių nacionalsocializmas norėjo sužadinti vokiečių tautoje. Dėl orientacijos vien į išorę vis sunkiau darėsi vertinti dvasines vertybes.

Buvo prieita prie to, kad svarbiausiu dalyku tautai vis labiau buvo deklaruojamas kūniškas gyvenimas ir jo {94} higiena. Rasė ir tautos dauginimasis buvo dalykai, verti daugiausia dėmesio. Neretai atrodydavo, kad vaikų gimdymas buvo ne daugiau kaip gyvybių reprodukavimas. Buvo manoma, kad, esant sveikiems gimdytojams, galima pagerinti rasę.

Daugelis aiškiai neturėjo net menkiausios nuojautos apie žmogaus lytinio gyvenimo ir gimimo paslaptingumą. O juk geriausi žmonės gimsta tik tada, kai tėvų vidiniai santykiai paremti sielos artumu ir abipuse pagarba. Gera fizinė sveikata, aišku, labai svarbi, tačiau vis dėlto ji yra tik išorinis dalykas.

Į lytinius santykius buvo žiūrima kaip į kažką kasdieniško, kas neva priklauso žmogaus gyvenimui. Todėl buvo rekomenduojamos ankstyvos vedybos. Beje, taip buvo tikimasi užkirsti kelią ištvirkavimui, paleistuvavimui ir venerinėms ligoms. Dažni lytiniai santykiui turėjo būti netrukdomi, tarsi jie būtų skirti vien malonumui, nors jų padarinys dažnai būdavo ir labai trokštami gimdymai. Toks lytinis gyvenimas, kuris atitinka žmogaus orumą, atrodė visiškai neįsivaizduojamas.

Atrodo, nebuvo susimąstyta ir apie tai, kad netinkama mityba, skanėstai ir gardumynai dirgina lytinį instinktą, labai anksti sužadina jį vaikams, veda prie iškrypimų.

Tačiau juk yra žmonių, kurie, pasirinkę tam tikrą gyvenimo būdą, sugeba atsiriboti nuo lytinio gyvenimo išvengdami kovos su savo instinktais. Lytiniame akte jie mato ne vien gašlumo patenkinimą, o išgyvena jį kaip paslaptingą gyvybės sukūrimo veiksmą. Tokių tėvų vaikai būna geriausi ir kilniausi savo tautos ir rasės atstovai.

F. Lėkštėjant ir formalėjant gyvenimo vertinimui, stiprėjo ir neigimas visko, kas nesusiję su vokiškumu. Pirmiausia tai buvo kitataučiai, kurie laikėsi priklausomybės savo tautai jau vien suvokdami, ką žmogui reiškia tiesa. Netrukus jie buvo išplūsti, vėliau puolami, stumdomi, apmėtomi akmenimis. Jiems buvo netgi grasinama kartuvėmis ir sušaudymu, ypač tada, kai jie ir toliau puoselėdavo savo tautiškumą.

Tačiau labai svarbu, kad labiausiai puolė girtuokliai ir silpnapročiai. Atrodė, kad jie ypač tiko tokiems veiksmams. Tai buvo įrodymas, kad negarbingas elgesys yra bendro smukimo požymis. Šio veikalo autoriui, kaip {95} lietuviui, anksti teko nukentėti nuo partijos žmonių, o 1932 metų lapkričio 14 dieną patirti ir ypač didelį užpuolimą.

Norint aiškiai parodyti jam neapykantą, 1935 metų kovo 26 dieną ir gegužės 17 dienos vakare iš gatvės buvo išmušti jo buto langai. Į juos buvo paleista apie 100 akmenų. Tą galima buvo nustatyti kitą dieną. Vadovaujami jaunų partijos narių, akmenis mėtė berniukai, kurie, atrodo, tam buvo itin išsimiklinę. Jau prieš kelias dienas tam buvo pasiruošta ir prisinešta akmenų. Mėtant akmenis, mergaičių grupėms buvo liepta švilpti. Tokiais tad veiksmais buvo gadinamas jaunimas.

Laikui bėgant, neapykanta nevokiečiams vis labiau stiprėjo. 1935 metais, paleidus lietuvių draugijas, kiekvienas lietuvis Rytprūsiuose, lietuvių gyvenamose vietovėse, būdavo apšaukiamas, jei jis gatvėje kalbėdavo lietuviškai. O 1939 metais Klaipėdos apskrityje policija skirdavo net baudą kiekvienam lietuviui, jei jis turguje kalbėdavo lietuviškai. Gauleiteris uždraudė lietuvių kalbą bažnyčiose. Tikriausiai tuo jis manė atliekąs itin svarbų ir didelį darbą Vokietijos labui.

Visa tai labai veikė kiekvieną lietuvį, gyvenantį Vokietijos imperijoje. Juk buvo labai tikima Vokietijos imperijos didingumu, orumu ir galia, ir štai paaiškėjo, kaip labai buvo bijoma netgi mažytės lietuvių tautos. Čia lietuviai įžvelgė požymius baisaus pavojaus, kylančio vokiečių tautai, ir troško, kad ji nuo jo būtų apsaugota.

Tai, kas paminėta, gal ir negalėtų būti laikoma labai svarbiu dalyku, tačiau čia išryškėja pažiūros ir nuostatos, vyravusios partijoje. Labai greitai tai atsiskleidė ir tikinčiųjų atstūmimu. Kiekvienam partijos nariui, kiekvienam imperijos tarnautojui buvo patarta išstoti iš savo religinės bendruomenės. Daugeliui religijos optimistinės reikšmės suvokimas aiškiai išblėso. Apie žmogų vis dažniau būdavo sakoma, kad jis toliau gyvena tik savo vaikuose. Kad jis savo esybe yra kažkas visai kita nei kūniškas gyvenimas, buvo beveik visiškai neįsivaizduojama. Šitaip negalėjo būti suvokiama, kad ši būtybė egzistuoja kaip stipri, paslaptinga jėga, kuri, nepaisant to, kad prasiveržė savo drąsa, pažinimu, tikėjimu ir veikla, dar tik brėkšta lyg aušra.

G. Esant tokiam žmogaus suvokimo lėkštumui, naikinimo {96} valia galėjo tik stiprėti. Ir iš tikrųjų ji nukrypo prieš tam tikrų žmonių gyvybę. Iš pradžių tai buvo patys vokiečiai, politiškai nusistatę prieš nacionalsocializmą. Daugelis asmenų, komunizmo šalininkų, buvo suimti ir uždaryti į stovyklas. Praėjus kelioms savaitėms, artimieji gaudavo pranešimą, kad suimtasis susirgęs ir miręs, o netrukus jiems būdavo atsiunčiama ir urna su pelenais. Panašiai buvo elgiamasi ir su religinių bendruomenių nariais, kurie komunistines pažiūras siejo su religiniais mokymais. Pašnibždom buvo kalbama ir apie žiaurius mokslinius bandymus, kuriais be jokio gailesčio būdavo sukeliama mirtis. Štai kaip žemai buvo smukęs žmoniškumas.

Naikinančioji vokiečių nacionalsocialistų valia ypač stipri buvo žydų atžvilgiu. Neapykanta jiems buvo kurstoma jau seniai, kol pagaliau prasiveržė akivaizdžiai, kai buvo padegti ir suliepsnojo žydų maldos namai, sinagogos. Žydai buvo metami iš savo namų, naikinamos jų vertybės. Atrodė, kad žmones, atliekančius šiuos veiksmus, yra apėmusi beprotybė. Visa tai vyko jau 1937 metais.

Savo kūrinyje ,,Mein Kampf“ Adolfas Hitleris pažymi, kad kiekvienas žmogus kilęs iš Kūrėjo valios (M. K., p. 417). Jis tai taiko ir tautai. Tačiau dabar žydams buvo grasinama ne tik sunaikinimu. Netrukus jie, kaip ir vokiečių komunistai, buvo perkeliami į tam tikras stovyklas, kuriose daugelis jų prarado ir gyvybę.

Jau seniai buvo sakoma, kad žydai yra parazitai, veltėdžiai, bacilos ir panašiai ir todėl su jais reikią elgtis kaip su kenkėjais. Tai ir buvo daroma vis mažiau susimąstant, visiškai nutilus žmogiškajai užuojautai. O juk žydai taip pat kilo iš Kūrėjo valios. Kas turi teisę stoti prieš ją? Tiek kiekviena kita tauta, tiek ir žydai turi savo reikšmę žmonijai. Jiems net buvo pavesta išspręsti vieną ypatingą uždavinį. Ir jis tikriausiai dar nėra išspręstas iki galo.

Žmonijos gyvenimas priklauso visos gamtos gyvenimui. Šis yra pilnas įvairiausių gyvų būtybių, kurios veikia viena kitą — tai skatindamos, tai stabdydamos ir netgi naikindamos. Pavyzdžiui, bakterijos, kurių gyvajame pasaulyje esama visur, dažniausiai laikomos mažyčiais {97} pavojų keliančiais padarais, ir vis dėlto be bakterijų žmogaus organizmas negalėtų virškinti.

Visi impulsai gyvenime yra prasmingi. Iš jų visada išplaukia kas nors teigiama gyvenimui, jei deramai priešinamasi griaunančioms jėgoms. Jas reikėtų sunaikinti gal tik visai negalint priešintis. Juk iš pradžių jos atlieka skatintojų vaidmenį. Jas sunaikinus, sau nelaimima nieko, o skatintojas prarandamas. Gyvybiškesniu ir stipresniu dėl to netampama. O kai pasinaudojama paskata, stiprėja ir paties esybė.

Žydai kaltinami tuo, kad norį sunaikinti viso pasaulio dvasingumą (p. 419). Tačiau ką svarbaus jie būtų laimėję? Tikriausiai jie galėtų už daug ką atkeršyti, tačiau juk jie neišleidžia iš akių ateities. Adolfas Hitleris dažnai giria žydų intelektą ir netgi vadina Karlą Marksą pranašu, kuriam būdingas ypatingas įžvalgumas, beje, neigiamoje veikloje (p. 420).

Tačiau intelektas savo prigimtimi nėra naikinimo jėga. Kai juo vadovaujamasi, laimima labai daug. Kvailys niekada nepažadins kitų tikrų dvasinių sugebėjimų. Gyvos būtybės klasta gamtoje visuomet sukelia kitų tinkamiausią gynybą. Žmonių pasaulyje taip irgi turėtų būti.

H. Žydai ypač kaltinami tuo, kad jie gadiną rasę. Iš čia kilęs išaiškėjęs vokiečių tautos silpnumas. Rasės grynumas busiąs atgautas pašalinus iš tautos žydus. Taip vokiečių tauta galėtų sutvirtėti.

Tačiau reikėtų pagalvoti apie tai, kad tiek visuose gyvenimo reiškiniuose, tiek ir rasės gyvavime būna pakilimas ir atoslūgis. Ilgame rasės gyvenime visada aiškiai išryškėja išsigimimo požymiai. Tokie požymiai pastebimi tarp žydų, nors jie tūkstantmečius stengėsi savo rasę išlaikyti gryną. Tiktai šie žydų išsigimimai neturėtų būti nepamatuotai laikomi jų rasės bruožais. Tai skatina netinkamą žydų tautos vertinimą.

Labiausiai neapkenčiamų žydų savybių galima rasti ir tarp daugelio vokiečių, ir ypač jos ryškios tarp tų, kurie nepaprastai stipriai kursto savo ir kitų neapykantą žydams. Kai Adolfas Hitleris primena žmogaus sielos amžinumą (p. 417), reikėtų pagalvoti ir apie pakartotiną gimimą. Tačiau tai galėtų įvykti tik tiems žmonėms, kurių savitumas atitinka juos pačius. Šitaip tie, kurie nekenčia {98} žydų, vėliau gali gimti tik kaip išsigimėliai žydai ir patirti savo pačių sukeltas kančias.

Kai Adolfas Hitleris (p. 428) rašo, kad marksizmas tesąs šiandien visuotinai vyraujančios pasaulėžiūros glausta išraiška, tai jis visiškai taikliai patvirtina, kad didžioji žmonijos dalis lygiai taip pat, kaip sakoma apie žydus, pasuko į daiktiškumą. Ypač aiškiai tai įrodo daugelio vokiečių nacionalsocialistų pažiūros ir veiksmai.

Pagaliau reikia pažymėti ir tai, kad rasių susimaišymas gali turėti ir gyvenimą teigiančią reikšmę. Tik pirmosiose kartose tai ne visada iš karto būna. Tačiau, laikui bėgant, tai išryškėja. Toks genijus kaip Leonardas da Vinčis buvo maišyto kraujo, gimęs šimtmečiams praėjus nuo to sumaišymo. Beje, toks rezultatas gali būti tik tada, kai rasės artimos viena kitai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečių nacionalsocializmo atsidavimas naikinimo instinktui vis labiau didėjo plėtojantis pasauliniams įvykiams. Vis labiau buvo naikinamos visos realios vertybės, žmonės, atrodantys nepatikimi, buvo išplėšiami iš artimųjų, gimtųjų vietų, vadovaujantys įtakingi žmonės buvo tremiami iš nusiaubtų vietovių. Daugelis jų prarado ir savo gyvybę.

Tai, kad karui reikėjo milžiniškų realių vertybių ir gyvybių aukų, kaip ir tai, kas jau minėta, atrodė daugiau negu neišvengiama, o sugriovimai tose srityse, kurių turėjo būti atsisakyta, — kaip būtinybė. Naikinimo jėgos siautėjo taip stipriai, kaip turbūt niekada žmonijos istorijoje. Tai, kuo buvo kaltinamas bolševizmas, pakartojo vokiečių nacionalsocializmas.

G. Tačiau, nepaisant viso to, vokiečių tautos kūrybinės jėgos pasirodė patvarios iki pat karo pabaigos. Jos dažnai skleisdavosi ir okupuotose teritorijose ir, nepaisant visko, buvo vertinamos tenykščių gyventojų. Jie galėjo jas suprasti kaip priemones tvarkai palaikyti ir kaip apdairumą.

Jie matė, kad, pvz., paskirstant pirmo būtinumo produktus, pirmenybė būdavo visiškai teikiama vokiečiams, o nevokiečiams miestuose reikėjo kęsti nepriteklius, o kaimuose buvo visiškai kitaip. Kiekvienas ūkis, nepaisant visų nustatytų prievolių, galėjo visai gerai aprūpinti savo žmones. {99}

Tačiau dabar, kai visa Vokietija užtvindyta priešininkų armijos, vokiečiai turi savo kailiu patirti tai, ką jau žmonės pridarė svetimuose kraštuose. Dažnai tai kartojasi tiesiog kaip kerštas.

Apie tai mąstydamas, nuolat klausi savęs, kodėl po tokio didžiulio pergalės svaigulio per tokį trumpą laiką galėjo įvykti toks absoliutus pasikeitimas. Ar teigiamos Vokietijos priešininkų jėgos vis dėlto buvo stipresnės? O gal gyvenimą neigiančios jėgos turėjo išsisiautėti visoje žmonijoje? Ir valdyti ypatingai žiauriai ten, kur pagal pasiektą susiformavimo lygi buvo nepakankamai žiūrima pašaukimo siekti svarbiausių žmonijos tikslų? Atsakyti galima tik pažvelgus į kūrybos procesą, kuriame atsiskleidžia visos jėgos.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU